TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Atlyginimai pakils, bet neskraidys

2012 07 18 7:40

Ir valstybės vadovė, ir privačioms struktūroms atstovaujantys ekonomikos analitikai atkreipia dėmesį į susidariusias sąlygas pamažu didinti viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimus. Bet perspėja dėl drastiškų sprendimų, kad nepasikartotų ikikrizinis scenarijus.

"Atkūrėme pensijas, bet atlyginimai liko gerokai sumažinti. Labai atsargiai, labai palaipsniui tai galėtų būti daroma. Žmonėms reikia duoti kokią prošvaistę. Mūsų ekonomika auga, reikia tuo dalytis su žmonėmis", - trejų metų prezidentavimo sukakties proga žiniasklaidai kalbėjo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Linkę oponuoti

Darbdavių atstovai prezidentės žodžiuose įžvelgia ir prieštaravimų. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas atkreipė LŽ dėmesį, kad iš tikrųjų valdininkų atlyginimai kyla kur kas sparčiau negu privataus sektoriaus darbuotojų. Pavyzdžiui, nominalus valdininkų darbo užmokestis, Statistikos departamento duomenimis, 2011 metų I ketvirtį buvo 2 proc. didesnis negu 2010-ųjų I ketvirtį, o šių metų I ketvirtį - 4,5 proc. didesnis negu prieš metus. Privačiame sektoriuje algos kilo atitinkamai 2,2 ir 2,9 procento.

"Viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didėjimas nėra baisus. Blogai yra tai, kad kylantis darbo užmokesčio fondas didina valstybės biudžeto deficitą", - LŽ sakė LPK analitikas.

"Jeigu jau kalbama apie atlyginimus viešajame sektoriuje, nederėtų pamiršti, kad čia jie ir taip didesni negu privačiame. Kai kalbama apie taupymą, algų didinimas yra taupymo priešingybė", - antrino ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas. Tačiau ekonomikos augimo analitikai neneigė.

Infliacijos nepaveja

"Iš tikrųjų didžioji dalis žmonių nejautė, kad piniginės storėtų, nes infliacija augo greičiau negu vidutinis atlyginimas. Realus vidutinis darbo užmokestis pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 0,6 proc., o verslo sektoriuje - 0,9 proc. mažesnis nei prieš metus", - atkreipė dėmesį pramonininkų atstovas. Ir pridūrė, kad statistinė atlyginimų kreivė daugiausia koreguojama kvalifikuotų specialistų sąskaita.

A.Izgorodinas pabrėžė, jog mažiausias pajamas gaunančių žmonių perkamoji galia išlieka labai silpna, juolab kad brangsta gamtinės dujos ir patalpų šildymas, automobilių degalai. Lėtėjanti maisto kainų infliacija to nekompensuoja. Juk šiemet birželį komunalinės paslaugos kainavo 7 proc. daugiau negu prieš metus. Nuo liepos 1 dienos penktadaliu pabrango gamtinės dujos buitiniams vartotojams. Ateinančią žiemą už šilumą teks mokėti vidutiniškai 4 proc. daugiau negu praėjusią, kai šilumos kainos ir taip buvo rekordinės.

Tiesa, "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad jau antrąjį šių metų pusmetį atlyginimų didėjimas gali aplenkti infliaciją. "Mūsų nuomone, šiemet atlyginimai kils 4,5 proc., o kitąmet, jei nesutrukdys išoriniai veiksniai, gal ir dar daugiau", - pranašavo jis.

Gerina konkurencingumą

N.Mačiulis pažymi, kad 2010 metais prasidėjęs ekonomikos atsigavimas jaučiamas ir šiemet, nors kai kurie pranešimai iš euro zonos kelia nerimą. Ekonomisto teigimu, jų nederėtų ignoruoti, juolab kai kalbama apie būtinybę didinti atlyginimus. Pasak N.Mačiulio, darbo našumas nuo 2009 iki 2011 metų padidėjo beveik 40 procentinių punktų, tačiau algų sąskaita buvo atkuriamas prarastas verslo konkurencingumas. Mat nuo 2004-ųjų iki 2008-ųjų darbo užmokestis kilo keleriopai sparčiau negu darbo našumas, todėl smarkiai nukentėjo Lietuvos įmonių konkurencingumas ir staiga krito ekonomika.

"Spartus įmonių konkurencingumo atkūrimas nuo 2009 metų buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos eksportas pasiekė naujus rekordus ir kodėl Lietuvos ekonomika taip sparčiai auga, o euro zona tebėra apimta recesijos", - paaiškino "Swedbank" analitikas.

A.Izgorodinas LŽ sakė, kad 22 proc. didžiųjų gamintojų, kaip rodo naujausi konfederacijos atliktų tyrimų duomenys, šiemet planuoja nors šiek tiek pakelti atlyginimus, juolab kad auganti ekonomika jiems daro tiesioginę įtaką, nes daugelyje pramonės šakų darbo užmokestis susietas su pagamintos produkcijos kiekiu. "Įmonės jau atkūrė konkurencinį pranašumą, ir jų produktyvumas tebedidėja sparčiau negu kyla atlyginimai. Tai didina įmonių konkurencinį pranašumą, todėl jos pamažu gali pradėti peržiūrėti darbo užmokestį. Svarbiausia, kad algos nekiltų taip sparčiai kaip 2006-2008 metais - kelis kartus aplenkdamos darbo našumo didėjimą. Jis visada privalo augti šiek tiek sparčiau negu darbo užmokestis. Tik taip galima išsaugoti konkurencingumą", - įsitikinęs A.Izgorodinas.

Našumas ir BVP

Apie būtinybę didinti darbo užmokestį kalbėjo ir draudimo bendrovės "Aviva Lietuva" vyriausiasis investicijų valdytojas Romanas Piotras Sosnowskis. "Sveikam ekonomikos augimui būdinga tai, kad abu rodikliai judėtų ta pačia kryptimi ir panašiu tempu. Priešingu atveju žmonės, negaudami tinkamo atlygio už atliktą darbą, bus nepatenkinti, ieškosis darbo kitose įmonėse ar net rinksis emigranto dalią", - perspėjo R.P.Sosnowskis.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje darbo užmokesčio dalis bendrojo vidaus produkto (BVP) struktūroje yra viena mažiausių Europos Sąjungoje (ES). "Racionaliausia, kai atlyginimai sudaro maždaug pusę viso BVP. Dabartinė padėtis, kai produktyvumui didėjant darbo užmokesčio dalis BVP krinta, yra ekonomiškai neteisinga", - pabrėžė analitikas.

Pasak jo, tokia padėtis stebima ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje labiau išsivysčiusių Europos šalių, todėl čia privalomas bendras politikų ir verslininkų sutarimas siekiant visapusiško augimo - tiek ekonomikos, tiek žmonių gerovės. Specialisto nuomone, geriausia tai padaryti susiejant mėnesio algą su darbo našumo pokyčiu - ir kai jis kyla, ir kai krenta.

"Swedbank" ekonomistas N.Mačiulis teigia, jog svarstymai apie ekonominius argumentus yra teisingi tik iš dalies. "Nenustatyta, kokia dalis BVP turėtų tekti pelnui ir kokia - darbuotojų atlyginimams. Šiandien darbo užmokesčiui tenkanti BVP dalis yra mažesnė negu buvo praėjusio dešimtmečio viduryje. Taip nutiko dėl to, kad sumažėjo dirbančių žmonių. Juk yra 200 tūkst. bedarbių, kurie nekuria pridėtinės vertės. Taigi darbo užmokestis, tenkantis vienam darbuotojui, iš tikrųjų nėra sumažėjęs", - aiškino banko ekonomistas.

Kita vertus, anot jo, atlyginimo dalies BVP nederėtų aklai lyginti su kitomis šalimis, nes realus algos svoris priklauso ir nuo ekonomikos, nuo pramonės struktūros, nuo to, ar įvairiuose sektoriuose vertę kuria kapitalas, ar darbo jėga. Kai kuriose valstybėse siekiama didesnės pridėtinės vertės ir labai daug investuojama į gamybos modernizavimą, todėl akivaizdu, kad jose didesnę vertę kuria kapitalas, o ne darbo jėga.

"Vis dėlto atlyginimus augant ekonomikai būtina kelti. Jų įšaldymas kurį laiką gal ir padeda didinti įmonių konkurencingumą, tačiau šiam procesui užtrukus mažėja darbuotojų motyvacija. Žmonės, negalėdami tikėtis didesnio atlyginimo dėl jiems sunkiai suvokiamų aplinkybių (pavyzdžiui, Graikijos, euro zonos problemų), nustoja mąstyti apie darbo rezultatus", - LŽ dėstė N.Mačiulis.

Specialistams ar paprastiems?

Banko analitiko žodžiais, užtenka pažvelgti į įmonių rezultatus, kad pastebėtume, jog galimybių pradėti didinti algas tikrai yra. Pelnas 2010 ir 2011 metais pakilo apie 20 procentų. Taigi dabar tikrai ne toks laikas, kai reikia sėdėti susiveržus diržus ir rūpintis vien tuo, kaip atkurti konkurencinį pranašumą. "Verslas turėtų suprasti, kad tolesnis darbo užmokesčio įšaldymas sukels labai rimtų socialinių problemų. Jei kvalifikuota darbo jėga ir toliau emigruos, jau ne epizodiškai, ir ne viename kitame sektoriuje, o visame ūkyje, atlyginimų didėjimo bumas bus ne mažiau spartus negu 2007 metais. Dar kartą įveikti tokį išlaidų perskirstymą, subalansuoti finansų srautus verslui bus be galo sunku. Galų gale tai ir socialinės atsakomybės klausimas", - kalbėjo analitikas.

A.Izgorodino manymu, radikaliau peržiūrėti darbo užmokestį kol kas nėra reikalo dėl susiklosčiusios padėties darbo rinkoje. Lietuvoje priskaičiuojama maždaug 200 tūkst. bedarbių, tačiau absoliuti jų dauguma - nekvalifikuota darbo jėga, o specialistų ir dabar trūksta. "Darbo jėgos pasiūlos ir paklausos dėsnis šiuo metu nėra palankus didinti atlyginimus nekvalifikuotiems darbuotojams", - pridūrė jis.

N.Mačiulis sako, kad darbdaviai taip ir elgiasi, nes iš tikrųjų kur kas didesnę pridėtinę vertę kuria aukštos kvalifikacijos specialistai. Anot jo, svarstant apie algų didinimą pirmiausia reikėtų galvoti apie žemiausią grandį. "Specialistų derybinės galios yra gerokai didesnės negu gaunančiųjų mažą atlyginimą, todėl net ir statistinės algos kilimas pastaraisiais metais sietinas veikiau su kvalifikuotų specialistų, o ne mažiausiai uždirbančių žmonių užmokesčiu, - pažymėjo "Swedbank" ekonomistas. - Būtent šioje srityje atlyginimų didėjimo tendencijos turėtų labiausiai keistis."

Politikai nediktuos

Pastaruoju metu padažnėjusios politikų kalbos apie būtinybę kelti mažiausias pajamas gaunančių darbuotojų algas, įvesti progresinius mokesčius ir kita, analitikų nuomone, yra skatinamos rinkimų laikotarpio, juolab kad jie gali nurodyti keisti tik valstybės biudžeto išlaikomų įmonių ir įstaigų darbuotojų atlyginimus. "Remiantis apibendrintais statistiniais duomenimis, visiškai nepagrįsta nurodinėti konkrečioms įmonėms, ką daryti. Yra įvairių duomenų, įvairių palyginimų, ir kiekviena bendrovė pati priima jai tinkamus sprendimus, - priminė Ž.Šilėnas. - Individualioms įmonėms taikyti makroekonominius rodiklius - tai tas pats, kas tvarkyti laikrodį plaktuku. Nėra tokio ekonominio rodiklio, kuris vienareikšmiškai nurodytų: dabar reikia didinti atlyginimus."

LLRI prezidento įsitikinimu, darbo rinkai nieko gero neduos ir ketinimai nuo kitų metų kelti minimalų darbo užmokestį. Į jį orientuojamasi ateinant į darbo rinką arba sugrįžtant į ją pakeitus kvalifikaciją, o tiems, kurie uždirba bent šiek tiek daugiau, jokio skirtumo, koks nustatytas minimumas. Dar labiau padidinus minimalią

algą, mažiau galimybių turės ateiti į darbo rinką nauji žmonės.

"Kažin ar kas ims rimtai tvirtinti, kad minimalios algos padidinimas 50 litų labai pakeis kam nors gyvenimą arba suvaldys emigraciją. Kita vertus, iš tikrųjų yra vadinamoji skurdo spąstų problema, kai žmogus noriau pradeda rinktis nedarbo išmokas, pašalpas, o ne darbą. Tokiu atveju reikia arba didinti minimalią algą, arba mažinti pašalpas. Vis dėlto, matyt, geriausia būtų tikslinti pašalpas", - svarstė Ž.Šilėnas.

N.Mačiulis įsitikinęs, kad politikai, žadėdami kelti atlyginimus, turėtų įvardyti aiškias priemones, kaip būtų galima tai padaryti. Jo nuomone, būtent politikai turi galimybių pasiekti, kad realus darbo užmokestis didėtų. Tai - darbo apmokestinimas. Pavyzdžiui, mažesnes nei vidutines pajamas gaunantiems žmonėms gyvenimą palengvintų neapmokestinamojo minimumo padidinimas, o gal ir mokestinės naštos sumažinimas visai darbo jėgai.

Visiškai klaidingai, anot N.Mačiulio, mūsų šalyje suvokiami progresiniai mokesčiai. "Darbo užmokesčio apmokestinimo našta Lietuvoje ir taip didžiulė, todėl kalbėti apie dar didesnį apmokestinimą labai pavojinga. Papildomas apmokestinimas gresia ilgalaikėmis pasekmėmis: mažėtų tiesioginės užsienio investicijos, kai kurios bendrovės savo biurus iškeltų į palankesnių mokesčių šalis, padidėtų kvalifikuotų specialistų emigracija, - nurodė N.Mačiulis. - Iki šiol nė vienu pasiūlymu įvesti progresinius mokesčius nebuvo numatoma padėti mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams. Turint galvoje, kad asmenų, uždirbančių daugiau kaip 3500 litų ("popieriuje"), yra vos dešimtadalis, progresinių mokesčių įvedimas būtų veikiau simboliškas mostas, kuris nei daugiau pajamų leistų surinkti, nei padėtų mažiau uždirbantiems žmonėms."

Jis pabrėžė, kad kalbos apie progresinius mokesčius - tai žaidimas su ugnimi, nes didesnės kompetencijos specialistai laukiami ir kitose šalyse. Juolab jog tie žmonės yra iš tiesų mobilūs ir jiems neaktualus kalbos barjeras.

Atlyginimų dalis, tenkanti BVP, proc.

Metai    ES vidurkis    Bulgarija    Vokietija    Estija    Lietuva    Jungtinė Karalystė

2004    49    35      52,5    44    40    53,5

2005    48    34,5    52    44    40,5    53,5

2006    47,5    33    50    44    43    53

2007    47    33,5    48    48    43    53

2008    48,5    35    50    51    44    53

2009    50    37,5    52    52    45    56

2010    49,5    38    51,5    48    42    55

2011    49    37    52    47    39,5    54,5

Šaltinis: Eurostat

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"