TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Buvęs Lenkijos ministras: linkiu įstoti ne į „krizių sąjungą“

2014 04 30 13:16
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Negalima kaltinti euro dėl euro zonos šalių problemų. Jas sukūrė patys politikai. Lietuvai stojant į šią ekonominę bendriją visų pirma reikia saugotis „pigių pinigų“ pagundų, nes jos gali nuvesti į pragaištį. Tokias mintis dėstė antradienį Vilniuje viešėjęs ekonomistas, pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės vicepremjeras ir finansų ministras prof. Leszekas Balcerowiczius.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute L.Balcerowiczius skaitė paskaitą apie euro zoną, jos problemas ir galimus jų sprendimus.

Kai muzika baigiasi

Problemos euro zonoje, pasak buvusio lenkų finansų ministro, prasidėjo sumišimu, kaip vertinti eurą kaip valiutą, euro zonos architektūrą ir pačią euro zoną.

Euro, kaip valiutos, pasak L.Balcerowicziaus, dėl bendros ekonominės erdvės problemų nevertėtų kaltinti – euras esantis stabili valiuta. Problemos prasideda kalbant apie euro zonos architektūrą. Atėjus krizei buvo manoma, kad ji turi paliesti visas šalis, tačiau tai netiesa, sakė L.Balcerowiczius. Vokietija, Austrija, Slovakija, Estija ir į euro zoną pretenduojanti Lietuva buvo grupėje šalių, išvengusių gilios krizės. Kita grupė šalių yra vadinamosios probleminės: Graikija, Ispanija, Airija, ir ne taip ryškiai – Italija, bei tam tikra prasme Prancūzija. Toks ryškus pasiskirstymas euro zonoje kartu su veiksniais, prisidedančiais prie problemų kai kuriose zonos narėse kūrimo, turi aiškią priežastį – nacionalinius skirtumus ekonomikos politikoje. „Jeigu ekonomikos politika šalyje prasta, nesvarbu, ji turi eurą ar kitą valiutą, bet ji nukenčia“, – sakė L.Balcerowiczius. Pasak jo, tokią „prastą politiką“ vykdančios šalys neturi stebėtis, jog vokiečiai nesidžiaugia noru jų pinigais spręsti sukurtas problemas.

Ekonomistas atkreipė dėmesį, jog gana dažnai svarstoma, kad euro zona veikia kitaip nei Jungtinės Amerikos Valstijos, lyginant ekonomikos augimą. Tačiau juk Europa susideda iš daugelio šalių, kaip ir JAV susideda iš daugelio valstijų. Tarp valstijų ir jų vykdomos politikos taip pat yra ryškūs skirtumai. „Negalima paneigti, kad kai kuriose euro zonos šalyse atsirado tikrų problemų. Visgi reikia atskirti, ar tos problemos turi ką bendro su euro zonos architektūra. Neverta kaltinti euro, tai neturi pagrindo, tai būtų pernelyg supaprastintas požiūris. Reikia žiūrėti, ką darė pačios šalys“, – kalbėjo L.Balcerowiczius.

O vadinamosios probleminės šalys, anot jo, leido pinigus. „Jeigu nėra bumo – nėra ir bankroto. Išlaidavimo bumas yra, kai visi labai laimingi, išlaidos auga labai greitai dėl spartaus kreditų augimo. Šiose boom-bust (angliškai bumas-bankrotas – red.) grupės šalyse yra dvi kategorijos. Pirmoji yra fiskalinės-finansinės krizės, o jos geriausias pavyzdys yra Graikija, kurioje pirmiausiai atsirado fiskalinės problemos: išlaidos didėjo per greitai per ilgą laiką. Kai viskas apsiverčia ir ekonomikos augimas labai ryškiai sulėtėja, problemos paliečia finansų sektorių, taigi ir skolinusiuosius valdžiai. Šios problemos yra lemtos ne laisvos rinkos, o politikų, akcentavo ekonomistas. Antrąją boom-bust šalių kategoriją atstovauja Ispanija, Airija, jai būdingos finansinės-fiskalinės problemos, tai yra, pirmiausia šalys susidūrė su finansinėmis problemomis. Paskolų būstams portfelis augo labai greitai, visi buvo labai laimingi, būstų kainos augo. „O tuomet muzika baigėsi. Viskas apsivertė“, – ironizavo buvęs Lenkijos finansų ministras. Bankai atsitraukė, ekonomika sulėtėjo, o dėl buvusio bumo iškilo fiskalinė krizė – nebebuvo išlaidų ir biudžeto balanso. Juo labiau, kad bumo metu žmonės buvo drąsinami skolintis per daug, ypač būstui įsigyti.

Pigių kreditų pinklės

Ar kažkas euro zonos architektūroje gai būti padaryta ar paaukota, kad konkrečios problemos tam tikrose šalyse būtų išspręstos?

L.Balcerowiczius išskyrė „pigius pinigus“ – pigius kreditus, kurie tapo prieinami euro zonos narėms. Ekonomistas iškėlė klausimą: kas pirmiausiai gavo naudos iš pigių kreditų, yapč, kai kalbama apie fiskalinės-finansinės krizės šalis? Ką daro politikai, gavę pigių pinigų – ar jie apie tai pasako, stengiasi sumažinti skolų kaštus? Ne, jie tuos pinigus išleidžia, įsitikinęs L.Balcerowiczius.

Pasak ekonomisto, pigūs kreditai reiškia, kad „moki nedaug daugiau nei vokiečiai“. „Jeigu pažiūrėtume į Graikijos kreditų išlaidas beveik iki pat jos krizės, palyginus su Vokietija, jos buvo labai mažos. Ar tai normalu?“, – retoriškai klausė buvęs finansų ministras. Rinkos, ekonomisto įsitikinimu, nėra kvailos, kad skolino pigiai – jos tiesiog geba numatyti būsimus įvykius. Taigi Graikijoje krizę sukėlė buvo ne tik pati Graikija, bet ir Vokietijos bankai, kurie skolino Graikijos valdžiai. Pigūs pinigai ir reformų nebuvimas yra bene blogiausia, kas gali atsitikti.

Šių reiškinių kontekste, anot L.Balcerowicziaus, svarbu įvertinti ir suprasti, ką reiškia pačių europiečių susikurti šūkiai, pavyzdžiui, „Daugiau Europos“. „Ką reiškia „daugiau Europos“? Kad Europa žada užimti Rusiją? Ką toks šūkis savyje talpina?, – sarkastiškai kalbėjo ekonomistas. – Ne toks blogas, bet vis tiek šūkis yra „Mums reikia fiskalinės sąjungos“, o tuomet „Mums reikia politinės sąjungos“. Kas ta fiskalinė sąjunga? Ši sąvoka gali turėti tris interpretacijas: liesti fiskalinės drausmės besilaikančias šalis, reikšti griežtesnės fiskalinės politikos taikymą, ir trečia – abu variantai. Tačiau kai prancūzai vartoja sąvoką „fiskalinė sąjunga“, jie turi omenyje „daugiau pervedimų iš Vokietijos“. Kai vokiečiai vartoja šią sąvoką, jie galvoja apie daugiau disciplinos Prancūzijai. Tai nerimta“.

L.Balcerowiczius pabrėžė, kad fiskalinė sąjunga neturi būti „krizių sąjunga“. Jo teigimu, didelės problemos gimsta didelėse šalyse, kai mažos šalys generuoja tik mažas. Taigi nėra „europinio sprendimo“ Prancūzijos problemoms – yra tik Prancūzijos sprendimai jos pačios problemoms. „Tas pats liečia Italiją, Lenkiją, ir, sakyčiau, Lietuvą taip pat“, – sakė L.Balcerowiczius. Jis padarė išvadą, kad šūkiai ir lieka šūkiais – jie nesiūlo konkrečių sprendimų, nes problemos visuomet būna konkrečios.

Ekonomistas Lietuvai palinkėjo pirmiausiai atsargiai žiūrėti į pigių pinigų rinkas, kurios ir sukėlė bumo-bankroto efektą. Juo labiau, kad lengvai prieinami kreditai pritraukia ir blogus projektus, priminė L.Balcerowiczius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"