TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Chemijos pramonė – aplinkosaugos ir energetikos spąstuose

2016 02 17 6:00
„Achema“ 2010-2015 metais energetinio efektyvumo didinimui ir aplinkosaugos tikslų įgyvendinimui investavo per 30 mln. eurų. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Lietuvos pramonės įmonės į aplinkosaugą bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą mažinančias technologijas investuoja milijonus eurų. Šiuo metu vykdomos investicijos gerina aplinką ir padės sumažinti finansinius nuostolius, kai Europos Sąjungos oro taršos ir šiltnamio dujų išmetimo normos dar labiau griežtės.

Tačiau produkcijos savikainą didinančios milijoninės išlaidos mažina Lietuvos chemijos pramonės ir naftos perdirbimo įmonių konkurenciją pasaulio rinkoje, kur konkurentams, nevykdantiems brangių aplinkosaugos projektų, neretai pavyksta gaminti mažesnėmis sąnaudomis.

Lietuvos gamyklų padėtį dar labiau apsunkina nepalanki ir nelogiška mokesčių energetikos sektoriuje politika, nes Vakarų Europos šalys randa būdų paremti nacionalinę pramonę.

Konkurencingumą mažina energetika

Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Giedrius Mažūnaitis pastebi, kad Lietuvos pramonė nekvestionuoja ES ir Lietuvos prisiimtų klimato kaitos ir aplinkos taršos įsipareigojimų, tačiau stengiasi įtikinti politikus, jog kai kuriems ūkio sektoriams gyvybiškai svarbu išlikti konkurencingiems pasaulyje. Šie argumentai dažniausiai grindžiami įmonių sąnaudomis.

„Trąšų, cemento, stiklo gamybos įmonės, naudoja daug energijos ir patiria netiesioginių išlaidų dėl didėjančių energijos kainų, kadangi Lietuvoje energijos tiekėjai dažnai elgiasi kaip monopolininkai. Jau tapo norma, kad metų pabaigoje kelis kartus didinami energetikos tarifai“, – sakė jis.

LŽ primena, kad 2015 metų pabaigoje elektros energijos perdavimo tarifas padidintas 3,8 karto, o viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestis įmonėms, kurios pačios savo reikmėms pasigamina elektros energija išaugo 82 procentais.

„Mes sakome, jog turi būti nustatomi tokie aplinkosaugos reikalavimai ir energetikos tarifai, kad šios įmonės išliktų konkurencingos. Įmonės, pasiekusios didžiausio energijos efektyvumo, turėtų gauti nemokamus apyvartinius taršos leidimus (ATL). Juk šios įmonės ne tik naudoja mažiau energijos, bet ir daug investavo.Tokios pozicijos laikosi Europos verslo asociacija ir Europos chemijos pramonės taryba“, – sakė G. Mažūnaitis.

Pašnekovas pateikė pavyzdį, kaip nelygiavertė tarptautinė konkurencija žlugdo vietos pramonę. „Lietuvoje daugėja baltarusiškos stiklo produkcijos. O ji pigesnė dėl to, kad Baltarusija subsidijuoja žaliavų ir energijos kainas. Be to, Baltarusijos įmonėms nereikia pirkti ATL. Tuo metu Baltarusijos ir Lietuvos sienos šiai produkcijai – atviros, nes jokių barjerų dėl aplinkosaugos nenustatyta“, – pastebėjo jis.

G. Mažūnaitis atkreipė dėmesį, kad beveik visos Lietuvos chemijos pramonės įmonės dalyvauja tarptautinėje konkurencijoje, nes didžiąją dalį produkcijos parduoda ne Lietuvoje. Kartu šios įmonės dalyvauja prekybos ATL sistemoje ir patiria aplinkosaugos išlaidų. Maža to, Lietuvoje energijos ištekliai yra brangesni negu Europoje ir pasaulyje. Didesnę jų kainą didžiąja dalimi lemia politikų priimti sprendimai.

„Mūsų įmonės papildomai dar patiria tokių išlaidų, kurių nėra kitose šalyse. Pavyzdžiui, investuotojai kartais net nesupranta, kad mūsų energijos perdavimo kainoje yra paslėptas VIAP mokestis. Kitose šalyse to nėra. O kai VIAP reikia mokėti už energiją, kurią įmonės pasigamina pačios, – šito investuotojai jau iš viso nesupranta“, – sakė G. Mažūnaitis.

"ORLEN Lietuva“ per 2006-2015 metus į aplinkosaugos projektus investavo apie 38 mln. eurų. arba vidutiniškai 4,2 mln. eurų kasmet. /Įmonės nuotrauka

Valstybės pagalba? Ne Lietuvoje

„Sunku patikėti, tačiau kai kurios Vakarų Europos šalys gana smarkiai remia savo pramonę. Pavyzdžiui, Vokietija didžiausioms eksportuotojoms kasmet netiesiogiai suteikia apie 300 mln. eurų paramos per mažesnius energijos tarifus“, – teigė G. Mažūnaitis.

Vokietijos pramonės asociacijos (BDI) Energetikos ir klimato politikos skyriaus vadovas Dennisas Rendschmidtas teigia, kad Vokietijoje yra apie 2 tūkst. įmonių, kurios labai intensyviai naudoja elektros energiją. Jos moka sumažintą tarifą. Tuo metu įmonės, kurios elektros energiją gaminasi pačios ir ją sunaudoja savo reikmėms, tarifo iš viso nemoka arba moka sumažintą mokestį. „Jis tuo didesnis, kuo šios jėgainės yra mažiau efektyvios. Tai galima palyginti su VIAP Lietuvoje“, – sakė pernai Lietuvos pramonininkų konfederacijos kvietimu Vilniuje viešėjęs D. Rendschmidtas.

Europos Komisijos konkurencingumo generalinis direktoratas gaudavo nusiskundimų dėl tokio Vokietijos elgesio. Esą, jeigu Vokietija mažina tarifus kai kuriems savo subjektams, tai gali būti traktuojama kaip draustina valstybės pagalba. Tačiau Vokietija sugebėjo įrodyti Briuseliui, kad tokia interpretacija neteisinga. „Pirma, parama neteikiama iš valstybės biudžeto. Antra, mes tik mažiname papildomą naštą subjektams, kurie intensyviai vartoja elektros energiją“, – teigė D. Rendschmidtas.

Vokietijoje iš 46 tūkst. pramonės įmonių 96 proc. moka visą tarifą ir 4 proc. – sumažintą. Tačiau sumažintą tarifą mokančios 4 proc. įmonių suvartoja 41 proc. elektros energijos, o mokančios visą tarifą – 43 procentus. 19 proc. elektros energijos vartoja įmonės, kurios pačios gamina elektros energiją.

„Vokietijos politikai ėmėsi žingsnių Briuselyje, nes suprato: nesumažinus mokestinės naštos, šios įmonės išsikels į kitas šalis, kur elektros kaina bus mažesnė. Šis argumentas įtikino Briuselį patvirtinti naują tvarką“, – pasakojo vokiečių energetikas.

Daugiausia elektros naudojančios ir mažesnį tarifą mokančios Vokietijos įmonės dirba maisto, plastiko, chemijos produktų gamybos, metalo apdirbimo, naftos perdirbimo pramonėje.

Reforma lėmė, kad šios įmonės neišsikėlė į kitas šalis, bet pritraukė naujų investicijų. „Pramonės politika turi būti tinkama. Norime pramonę išlaikyti Europoje, todėl negalime sudaryti tokių sąlygų, kad jos būtų priverstos išsikelti į kitus pasaulio regionus“, – teigė Vokietijos atstovas.

Jis rekomendavo Lietuvai remtis Vokietijos patirtimi, o politikus ragino suvokti, kad intensyviai elektros energiją naudojančios įmonės negali mokėti tiek pat, kiek kiti ūkio subjektai. „Stebėkite padėtį, neskatinkite pramonės investuoti į kitus pasaulio regionus“, – patarė Vokietijos pramonininkų atstovas.

Deja, Lietuvos valdžia tokiems raginimams yra kurčia. Metų pabaigoje energijos tarifai pramonei ne pirmą kartą padidinti be jokio išankstinio perspėjimo. Didžiausi Lietuvos eksportuotojai apie kelis kartus padidintus tarifus sužinojo iš spaudos.

Šių metų sausio mėnesį įvykusiame susitikime su energetikos ministru Roku Masiuliu koncerno „Achemos grupė“ vadovybė išreiškė susirūpinimą dėl toliau vykdomos stambiajai pramonei itin nepalankios energetikos politikos. „Achema“ vien tik per 2015 metus sumokėjo 30,2 mln. eurų suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGDT) išlaikymo mokesčio ir tai sudarė net 57 proc. viso SGDT biudžeto.

„Nors viešai deklaruojama, jog mums SGDT išlaikymo našta mažės, iki šiol nežinome, kiek iš tikrųjų sumažės mūsų kaštai, nes vis dar negauname duomenų, kaip tie mokesčiai bus skaičiuojami. Energetikos infrastruktūros mokestinė našta mūsų bendrovei kasmet tik didėja, – sakė „Achemos“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas. – Dujų perdavimas mums pabrango 19 proc., o „Litgrid“ paslaugų kaina išaugo 50 procentų.“

Susitikime priminta, kad šiemet savo pasigamintai elektrai VIAP mokestis išaugo net 81 procentu. „Įstatymai ir teisės aktai energetikos srityje keičiami neatsižvelgiant į jokią ekonominę logiką ir praktiškai tampa sudėtinga planuoti investicijas ir efektyvią veiklą, – pabrėžė R. Miliauskas. – Pramonė niekaip nesupranta, kodėl nuo 2016 metų sausio 1-osios didesnis VIAP mokestis yra nustatytas tiems, kurie elektros energiją gamina patys, nei tiems, kurie ją perka.“

Kėdainių chemijos produktų gamyklos „Lifosa“ kasmet apie 30 proc. visų investicijų skiria aplinkosaugai. /Arvydo Jockaus nuotrauka

Vis daugiau lėšų aplinkosaugai

Didžiules Lietuvos chemijos pramonės eksportuotojų sąnaudas sudaro ne tik energetika, bet ir investicijos į aplinkosaugą. O šie projektai ne tik mažina oro taršą, bet ir taupo energijos išteklius.

Kėdainių chemijos produktų gamykla „Lifosa“ kasmet apie 30 proc. visų investicijų skiria šiai sričiai.

„Lifosa“ yra socialiai atsakinga įmonė, todėl savo veiklą vykdo orientuodamasi ne tik į rinkos tendencijas ar priimtus bei naujai priimamus ES direktyvas ir Lietuvos teisės aktus, bet ir atsižvelgdama į bendruomenės poreikius bei skirdama ypatingą dėmesį aplinkos apsaugai“, – LŽ sakė „Lifosos“ Aplinkos apsaugos skyriaus viršininkė Daiva Kalnaitienė.

2012 metais „Lifosa“ į aplinkos apsaugą investavo 3 mln. eurų, 2013 metais – 4 mln. eurų, 2014 ir 2015 metais – po 2,5 mln. eurų. Bendrovė daugelį metų vykdė šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio (CO2) išmetimo mažinimo programą. „Palyginus su 2005 metais – anglies dvideginio išmetimas sumažintas beveik 27 kartus“, – sakė D. Kalnaitienė.

Tarp reikšmingiausių projektų įmonės aplinkosaugos vadovė išskyrė 2014 metais „Lifosos“ sieros rūgšties ceche pastatytą naują kontaktinį aparatą, kurio vertė – 7,53 mln. eurų (26 mln. litų). „Įgyvendinę šį projektą pasiekėme Europos Sąjungos geriausiai prieinamų gamybos būdų (GPGB) nustatytą normatyvą – „Lifosos“ oro tarša sumažėjo beveik 3 kartus“, – sakė įmonės atstovė.

2013 metais įgyvendintas fosfogipso laukų plėtros projektas kainavo 2,9 mln. eurų (10 mln. litų). Aplink fosfogipso sąvartyną suformuotas naujas vandeniui nelaidus plūkto molio pylimas („spyna“), padarytas iš suplukto moreninio 4–6 metrų gylio ir 3–4 metrų pločio molio sluoksnio. „Pylimas neleidžia iš fosfogipso išsiplaunančioms medžiagoms patekti į paviršinius ir požeminius vandenis. Nuo sąvartyno šlaitų ir teritorijos nutekantys lietaus (paviršiniai) vandenys įrengtais kanalais surenkami tvenkiniuose. Surinktos paviršinės ir lietaus nuotekos į atvirus vandens telkinius neišleidžiamos, o grąžinamos į gamybinius cechus pakartotiniam vandens panaudojimui“, – pasakojo D. Kalnaitienė.

Kitas „Lifosos“ įgyvendintų projektų mažina taršą ne tik bendrovėje, bet ir kitose Kėdainių įmonėse. 2007 metais įmonėje įrengta šilumos utilizavimo sistema (Heat Recovery System – HRS) leidžia fosforo trąšų gamybos procese išskirti didelį šilumos kiekį. HRS sistema šilumą, kuri anksčiau buvo išmetama į atmosferą, panaudoja prisotintam garui gaminti.

„Sistemai pradėjus veikti visu pajėgumu, papildomai paruošiama apie 80 tonų per valandą 6 barų slėgio garo, kuris panaudojamas elektros energijos gamybai ir Kėdainių miesto šildymui. Taip gaminant šilumą padidėja elektros energijos gamyba, taupomi gamtos ištekliai“, – sakė D. Kalnaitienė.

Pasak jos, norint atitinkamą kiekį energijos pagaminti Lietuvos elektrinėse bei katilinėse, tektų sudeginti daugiau kaip 100 mln. kub. metrų gamtinių dujų, į orą būtų išmetami įvairūs teršalai, tarp jų – ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos (daugiau kaip 200 tūkstančių tonų).

„Mažindama anglies dvideginio išmetimus į aplinką, „Lifosa“ 20 metų veiksmingai prisideda prie Kioto, o dabar – Paryžiaus protokolo įgyvendinimo“, – pabrėžė D. Kalnaitienė.

Investicijos brangina produkciją

Ne mažiau į aplinkosaugą investuoja ir naftos perdirbimo ir prekybos įmonė „ORLEN Lietuva“. „Per 2006–2015 metus į aplinkosaugos projektus investavome apie 38 mln. eurų, arba vidutiniškai 4,2 mln. eurų kasmet“, – LŽ sakė bendrovės atstovas spaudai Mindaugas Linkaitis.

Tarp svarbesnių pastarojo meto projektų jis įvardijo sieros nudujinimo ir granuliavimo bloko statybą, išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių nenutrūkstamo matavimo sistemos įdiegimą bei angliavandenilių surinkimo sistemos gamyklos fakelų sistemai įdiegimą. „ORLEN Lietuva“ taip pat sumontavo mažų azoto oksidų emisijos (Low Nox) degiklius krosnyse bei įrengė naują technologinę krosnį su oro pašildymu.

„Per pastaruosius 11 metų buvo įgyvendinta daugybė kitų smulkesnių projektų. Visų šių projektų įgyvendinimas leido „ORLEN Lietuvai“ smarkiai sumažinti energijos išteklių naudojimą bei išmetimus į aplinką“, – sakė M. Linkaitis.

„ORLEN Lietuva“ dabar planuoja investuoti reikšmingą sumą, kad įgyvendintų Europos Komisijos sprendimo išvadas dėl naftos ir dujų perdirbimo geriausių prieinamų gamybos būdų (GPGB) iki 2018 metų spalio.

M. Linkaitis teigė, kad didžiulės investicijos į aplinkosaugos projektus įmonei yra didžiulis iššūkis, nes jie didina produkcijos kainą. „Mūsų konkurentai iš ES nepriklausančių šalių nėra įpareigoti investuoti į brangius aplinkosaugos projektus, kaip daro ES šalių bendrovės, tad pasauliniu mastu konkurencija mūsų bendrovei tampa tik intensyvesnė“, – teigė jis.

Vis dėlto M. Linkaitis pabrėžė, kad ES reikalavimų įgyvendinimas ir pastarųjų metų investicijos „ORLEN Lietuvai“ padėjo reikšmingai sumažinti energijos vartojimą, o tai savo ruožtu leido bendrovei sumažinti ir išmetimus į aplinką.

Investavo daugiau kaip 30 milijonų

Lietuviško kapitalo koncernui „Achemos grupė“ priklausanti Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“ 2010–2015 metais energetinio efektyvumo didinimui ir aplinkosaugos tikslų įgyvendinimui investavo per 30 mln. eurų. 2016 metais gamyklos investicijos vien tik į aplinkos apsaugą sieks daugiau kaip 3,8 mln. eurų. Didžiausios investicijos, reikšmingi energetiniai sutaupymai vyksta nuolat tobulinant ir modernizuojant pagrindinės trąšų žaliavos – amoniako – gamybos agregatus.

„Achemos“ Aplinkosaugos ir laboratorinės kontrolės skyriaus vadovas Marius Brazlauskas sakė, jog kiekviena investicija į technologijas ir įrengimus duoda teigiamą efektą aplinkosaugai. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

2015 metais pastatytas dar vienas, GPGB atitinkantis azoto rūgšties gamybos agregatas (GP-2), kurio statyba kainavo apie 20,7 mln. eurų. Pradėjus eksploatuoti naująjį GP-2 azoto rūgšties agregatą į aplinką bus išmetama mažiau teršalų, taip pat ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Planuojama, kad taršos rodiklis sumažės iki 0,260 t CO2/t HNO3. Tai sudarytų apie 100 tūks. tonų CO2 per metus.

Tarp reikšmingiausių aplinkosaugos projektų „Achemos“ Aplinkosaugos ir laboratorinės kontrolės skyriaus vadovas Marius Brazlauskas įvardijo 2014 metais įgyvendintą amonio salietros gamybos procese panaudoto oro, garų ir dujinių išlakų valymo sistemos modernizavimą. 2014 metų lapkričio mėnesį baigtas projektas įmonei kainavo daugiau kaip 1 mln. litų (296,1 tūkst. eurų). „Po rekonstrukcijos nustatyta, kad momentinis į aplinkos orą išmetamas teršalų-amoniako ir amonio salietros kiekis neviršija planuotų pasiekti ribinių verčių“, – LŽ sakė M. Brazlauskas.

2015 metais rekonstruotas kalcio amonio nitrato gamybos proceso filtras, tad jo efektyvumas padidėjo 3,29 proc. Projekto faktinė vertė – 76,8 tūkst. eurų.

Siekdama sumažinti gamtinių dujų sąnaudas, „Achema“ planuoja ir palaipsniui įgyvendina pagrindinių gamtinių dujų vartotojų bei CO2 teršėjų, amoniako gamybos cechų Nr. 1 ir Nr. 2, modernizaciją, kurios metu bus įgyvendinama nemažai projektų, leisiančių sumažinti gamtinių dujų sąnaudas, o taip pat neišmesti į aplinką anglies dvideginio.

Modernizacijos darbai amoniako gamybos įrenginiuose vyksta pagal patvirtintą AB „Achema“ strateginių priemonių planą 2016–2020 metams. Jame numatyta A-1 modernizacijai investuoti 38,76 mln. eurų ir 41 m3/t NH3 sumažinti gamtinių dujų suvartojimą. A-2 modernizacijos metu (2016–2020 metais) gamtinių dujų sąnaudos bus sumažintos iki 80 m3/t NH3 investuojant apie 45,87 mln. eurų. Po atliktų rekonstrukcijos ir modernizacijos darbų šiltnamio dujų emisijos iš azoto rūgšties gamybos įrenginių beveik atitinka ES nustatytus santykinius taršos rodiklius.

Konkurencingumą riboja ATL prekybos sistema

„Achemos“ konkurencingumui reikšmingą įtaką daro išlaidos apyvartiniams taršos leidimams (ATL) įsigyti. Antai, 2014 metais šios sąnaudos siekė 3,05 mln. eurų, 2015 metais – 6,45 mln. eurų.

„Emisijų prekybos sistemos neturi būti produkcijos sąnaudų didinimo priemonė. Šios sistemos tikslas – skatinti taupų ir ekonomiškai efektyvų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimą. Šiuo metu emisijų prekybos sistema riboja įmonių konkurencingumą nustatydama ypač griežtus ir nepamatuotus rodiklius, ATL mažinimo veiksnius. Esant dabartinei situacijai jau 2022 metais amoniako gamybos santykinis taršos rodiklis bus žemiau teorinio (termodinaminio) minimumo, o tai reiškia, kad visiems ES amoniako gamybos įrenginiams trūks ATL“, – teigė M. Brazlauskas.

„Achema“ yra didžiausia azoto trąšų gamintoja Baltijos šalyse ir antra pagal dydį Lietuvos eksportuotoja, daugiau nei 80 proc. savo gaminamos produkcijos tiekianti Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos šalių bei JAV rinkoms. Likusi produkcijos dalis parduodama Lietuvoje.

Chemijos pramonei sunkiausia

Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Klimato kaitos politikos skyriaus vedėja Stasilė Znutienė pastebi, kad ES, vykdančios ambicingą klimato kaitos politiką, aplinkosaugos reikalavimai kartais mažina Senojo žemyno pramonės konkurencingumą.

„Jeigu Kinija ar kitos besivystančios šalys gamina produkciją nesilaikydamos aplinkosaugos reikalavimų, neinvestuodamos į taršą mažinančias technologijas, jų produkcijos savikaina mažesnė. Tokiu būdu nukonkuruojami mūsų vietiniai gamintojai, kurie investuodami į gamybos modernizavimą, atsinaujinančios energijos išteklius didina savo produkcijos savikainą“, – teigė S. Znutienė.

Lietuvos įmonės, pasak jos, ATL sistemoje dalyvauja nuo 2005 metų ir nuo tada aplinkosaugos reikalavimai tik griežtinami. 2005 – 2007 metais ATL sistemoje dalyvaujančios 93 įmonės taršos leidimus gaudavo nemokamai 2008–2012 metais dalį jų įmonėms jau teko įsigyti. Nuo 2013 metų tvarka pasikeitė iš esmės, nes neliko nacionalinės kvotos, o nustatyta bendra ES kvota. Pagal santykinį taršos rodiklį visai produkcijai skaičiuojamas nemokamų ATL kiekis. Trūkstamą dalį įmonės turi nusipirkti rinkoje.

„Siekdamos išvengti ATL pirkimo ir nedidinti produkcijos savikainos, įmonės priverstos diegti pažangias technologijas, mažinančias šiltnamio dujų išmetimo priemones – modernizuoti gamybą, įrengti ekonomaizerius, energiją gaminti iš atsinaujinančių išteklių. Pavyzdžiui, jeigu įmonė energijai gaminti vietoje mazuto pradeda naudoti biokurą, ji visai neišmeta šiltnamio dujų. Tokia įmonė anksčiau įsigytus ATL gali parduoti rinkoje arba pasilaikyti vėlesniam laikotarpiui, kai jų reikės, pavyzdžiui, padidinus gamybą ir kartu išmetamų dujų kiekį“, – pasakojo S. Znutienė.

Dabartinių ATL skaičius visoje ES nustatytas 2013–2020 metų laikotarpiui, tačiau konkrečios įmonės įsigyjamų ATL skaičius kasmet kinta. „Įmonės šiltnamio dujų registre turi atsidariusios sąskaitas. Šiame registre jos kasmet iki kovo 31 dienos pateikia ataskaitą, nurodydamos, kiek tonų anglies dioksido išmetė, ir pagal tai iki vasario 28 dienos nurašomas atitinkamas kiekis ATL. Pinigai už centralizuotai aukcione ar antrinėje rinkoje nusipirktus ATL kaip banke pervedami į šią registro sąskaitą. Ši prekybos ATL sistema apibrėžta ES teisės aktais bei perkelta į nacionalinę teisę“, – teigė S. Znutienė.

Pasak jos, ne visos įmonės pajėgios išvengti ATL pirkimų, nes, pavyzdžiui, chemijos pramonės gamyklos savo gamybos procese yra priverstos deginti gamtines dujas. ATL išduodami šiltnamio efektą sukeliančių dujų, daugiausia tai anglies dioksido, išmetimui. Tačiau chemijos įmonės dar išmeta ir azoto suboksidą, išsiskiriantį azoto ir amoniako rūgšties gamyboje. Šios šiltnamio efektą sukeliančios dujos taip pat įtrauktos į ATL sistemą.

„Chemijos pramonės įmonių padėtis sunkiausia, jos rinkoje nusipirktus ATL įskaičiuoja į produkcijos kainą. Tuomet jų produkcija kainuoja brangiau negu kokios nors Baltarusijos, kurios analogiškos įmonės nedalyvauja prekybos ATL sistemoje“, – dėstė S. Znutienė.

Investuotojai išeina iš Europos

Lietuvos chemijos pramonės asociacijos vykdantysis direktorius G. Mažūnaitis teigė, kad Europoje jau kuris laikas vyksta reiškinys, kai pramonės įmonės dėl klimato kaitos reikalavimų perkeliamos į šalis, kur šie reikalavimai nėra taikomi. Įmonės iškeliamos dėl gamybos sąnaudų, kuriuos didina klimato kaitos teisinis reguliavimas.

Tačiau chemijos produktų gamintoją, pasak jo, perkelti į kitą šalį gana sudėtinga. „Naują chemijos gamyklą pastatyti vidutiniškai kainuoja apie 1 milijardą eurų. O dar jį reikia „įkomponuoti“ į infrastruktūrą. Tokį statinį kilnoti ne taip paprasta“, – pastebėjo G. Mažūnaitis.

Pasak jo, Lietuvai pavojingesnis kitas reiškinys, – kai neapsikentę išeina investuotojai. Apsispręsti jiems „padeda“ nelogiška, nepastovi Lietuvos energetikos ir mokesčių politika.

Tačiau ne tik tai. Europos plastmasės gamintojai dabar keliasi į JAV, mat šioje šalyje dėl vadinamosios skalūnų revoliucijos gerokai atpigo energijos ištekliai. Dujos JAV dabar 3–4 kartus pigesnės negu Europoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"