TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Darbdaviams pabėgėliai – tikras lobis

2016 06 09 6:00
Kai kurios įmonės įdarbintų daugiau kvalifikuotų migrantų, jei būtų tokia galimybė. AFP/Scanpix nuotrauka

Mažiau nei penktadalis apklaustų įmonių svarstytų galimybę įdarbinti pabėgėlius. Darbdaviai, jau turintys patirties šioje srityje, sako migrantus samdantys dėl didelio darbo jėgos stygiaus. Įmonės neslepia susidūrusios su sunkumais dėl skirtingų tradicijų ir požiūrio į darbą, tačiau ir ateityje dėl įtemptos darbo rinkos neatmestų galimybės įdarbinti daugiau pabėgėlių.

Vidurnaktį dėl religinių ritualų nutrūkstanti gamyba, nesutampantis požiūris į darbo kokybę, pravaikštos – tai tik dalis darbdavių pastebėjimų apie gana komplikuotą darbą su pabėgėliais. Tačiau darbdaviai nusiteikę geranoriškai ir pabrėžia, kad visiems šalies gyventojams, o tuo labiau visiems migrantams vienodos etiketės kabinti negalima. Esą pabėgėliai, kurių aukšta kvalifikacija, ne tik puikūs, bet ir geidžiami darbuotojai – kai kurios įmonės tokių pasamdytų dar daugiau, jei turėtų galimybę.

Kvalifikuoti migrantai laukiami

Netoli Ruklos medienos pramonėje veikianti bendrovė „Quercus Juventatis“, kaip sakė vienas jos direktorių Gintas Bagužis, jau yra įdarbinusi daug pabėgėlių. Tiesa, įmonė juos ne pabėgėliais, o tiesiog užsieniečiais vadina.

Pašnekovas pasakojo, kad šiuo metu įmonėje dirbantis siras yra tarsi etalonas vietiniams darbuotojams. Šis vyras, aukštos kvalifikacijos suvirintojas, iš šalies pabėgęs ne dėl ekonominių, o politinių priežasčių, puikiai susitvarko su kruopščiomis konstrukcijomis ir įsiliejo į kolektyvą.

Įmonėje taip pat yra dirbę pabėgėlių iš Afganistano, Irako, tačiau su jais esą sekėsi prasčiau. „Šiose Azijos pietvakarių šalyse, palyginti su Lietuva ar Europa, labai skiriasi kultūra ir darbo kokybė. Turėjau darbuotoją ir iš Gruzijos – problema ta pati. Nors gyveno Lietuvoje, lietuviškai kalbėjo, bet visiškai kitaip suvokė kokybę. Europoje darbo kokybės kartelė aukštesnė, požiūris į darbą nesutampa. Taigi visi jie kurį laiką padirbę arba patys išėjo, arba mums pageidaujant“, – pasakojo G. Bagužis.

Neigiamos patirties G. Bagužis yra turėjęs ir įdarbinęs karo pabėgėlį iš Ukrainos. Nors, pavyzdžiui, kitas ukrainietis specialistas, kurį pati įmonė susirado ir atsivežė į Lietuvą, dirba puikiai – jis yra aukštos kvalifikacijos plytelių klojėjas.

„Žmonės labai skirtingi. Negali tos pačios šalies žmonėms vienodą etiketę klijuoti. Juk ir iš Lietuvos į užsienį išvažiuoja tiek labai kvalifikuotų specialistų, tiek prastai dirbančių, – pažymėjo G. Bagužis. – Šiuo metu yra ne vien ekonominių, bet ir karo pabėgėlių. Manau, dėl to atvažiuos išsilavinusių žmonių, kurie bus naudingi darbo rinkoje.“

Kadangi Lietuvos pramonėje specialistų trūksta, G. Bagužis sakė teigiamai vertinantis kvalifikuotų darbuotojų iš Sirijos migraciją į Lietuvą. Nors Sirija jis itin nesidomėjo, tačiau sakė žinąs, kad pramonė šioje šalyje smarkiai išsivysčiusi, taigi yra parengusi visą gamą pramonei reikalingų specialistų.

„Lietuvių požiūris į darbą labai prastėja – dabar, kai jie lengvai gali išvažiuoti į užsienį, lietuviškus atlyginimus lygina su užsienietiškais, nors pačių kvalifikacija ir darbo našumas retai atitinka reikalavimus. Manau, darbuotojai iš užsienio sukurtų sveiką konkurenciją“, – neslėpė G. Bagužis.

Nors įdarbindamas užsieniečius G. Bagužis turi ir teigiamos, ir neigiamos patirties, ir ateityje būtų linkęs suteikti darbą pabėgėliams.

Kiekvienam darbuotojui savos taisyklės

Išskirtinius rankų darbo konditerijos gaminius gaminanti įmonė „Vita ir Ko“ taip pat turi nemažai patirties įdarbindama pabėgėlius. Nors įmonės vadovė Vitalija Budnikienė sakė esanti geranoriškai nusiteikusi jų atžvilgiu, ji prisipažino puikiai suprantanti, kodėl šalies darbdaviai vengia šių darbuotojų. Darbas su pabėgėliais esą problemiškas.

„Ne darbuotojas derinasi prie įmonės laiko, o įmonė turi derintis prie jo. Pas mus dirbanti pabėgėlė iš Ukrainos darbą iš ryto turi pradėti anksčiau nei visas konditerijos cechas, nes jos autobusas atvažiuoja prieš 20 minučių iki darbo pradžios. Lygiai taip pat ji vakare iš darbo išeina anksčiau nei visi. Jei turėtų noro, žinoma, iš ryto įmonės viduje galėtų palaukti darbo pradžios, bet tai nepatogu jai – labai myli save. Mes, aišku, geranoriškai žiūrime į pabėgėlius, tuo labiau kad šiandien Lietuvoje trūksta darbo rankų, bet jie tikrai dėl įmonės nepasistengs, nepaskubės“, – įspūdžiais dalijosi V. Budnikienė.

Ji taip pat prisiminė pabėgėlį iš Afganistano. Šis kartą pirmadienį į darbą atėjo likus dviem valandoms iki darbo dienos pabaigos – anksčiau ateiti esą negalėjo, nes jam reikėjo poilsio. „Tokių atvejų daug. O pas mus juk gamyba vyksta – darbai visiems paskirstyti. Kita vertus, ir su lietuvaičiais dabar visko būna – sudėtingas metas“, – sakė įmonės vadovė.

Pašnekovė pasakojo, kad anksčiau įmonė buvo įdarbinusi labai daug čečėnų; didžioji dalis jų buvo draugiškesni, bet problemų taip pat netrūko.

„Tikrai atsižvelgėme į jų tikybos ritualus, pavyzdžiui, žinojau, kad vadovė moteris, atėjusi į įmonę, negali darbuotojui duoti rankos. Turėjome naktines pamainas, ir aš žinojau, kad atėjus vidurnakčiui jie stabdys įrenginius, mes tešlas ir bėgs melstis ir praustis. Bet su jais gerai sugyvenome, aišku, aš pati buvau gerai nusiteikusi visų tų žmonių atžvilgiu ir juos supratau. Tačiau kitiems darbdaviams reikia bendros tvarkos ir bendro rezultato, jiems visai nesvarbu ir neįdomu, kad kam nors reikia vidurnaktį melstis, – pasakojo V. Budnikienė. – Tik norėtųsi, jog ir jie parodytų tokį patį žmogiškumą, suprastų, kad mūsų valstybėje yra mūsų tvarka, ir savo darbus atliktų taip, kaip mes atliekame. Tarkime, čečėnų vyrams negalima tvarkyti savo darbo vietos, nes jiems negalima ūkiškų darbų dirbti. Kodėl mūsų moterys, patyrusios meistrės, turi eiti tvarkytis, nors užsienietis daugiau nieko nesugeba?“

Nepaisydama šių niuansų, įmonės vadovė sakė, kad pabėgėliai į įmonės kolektyvą įsilieja gana gerai – žmonės jiems draugiški, padeda, paaiškina. O ir ji pati pasiryžusi ateityje samdyti migrantų, jei rinkoje trūktų darbuotojų.

„Negalima priešiškai nusiteikti. – pažymėjo ji. – Jonavoje mes apskritai įpratę prie visokių tautybių žmonių, mums įdomu jų klausytis, juos suprasti.“

Darbo rinkos saugoti nereikia

Visuomenėje kylant diskusijų dėl migrantų integracijos į darbo rinką, G. Bagužis sakė nesuprantąs, kodėl Lietuvos darbo rinka taip akylai saugoma. Jo įsitikinimu, nedarbas šalyje yra gerokai mažesnis, nei rodo statistika, nes daug darbingų žmonių dirba nelegaliai, ypač tai būdinga statybos sektoriui. Taigi darbuotojų trūksta, o valstybės institucijos darbinant užsieniečius esą kiša pagalius į ratus.

Situacijos nepagerina ir tai, kad pabėgėliai įdarbinami pagal tą pačią tvarką kaip ir lietuviai, mat migrantų Lietuvoje bemaž nėra. Esą didžioji dalis jų šiuo metu yra iš Afganistano, bet jiems, G. Bagužio teigimu, Lietuva yra tik tarpinė stotelė. „Šią pabėgėlių grupę aš išvis atmetu, o daugiau nieko ir nėra, tik keli ukrainiečiai. Be to, kaip potencialūs įmonės darbuotojai atkrinta moterys, nes įmonei daugiau reikia vyriškos darbo jėgos“, – aiškino jis.

Pašnekovas taip pat stebėjosi, kad, pavyzdžiui, specialistams iš Ukrainos vis dar tebėra „užverti vartai“.

„Mūsų ukrainietis darbuotojas pasakojo, kad, pavyzdžiui, lenkai labai protingai elgiasi: ukrainiečiams, norintiems dirbti, užtenka atvažiuoti prie pasienio, ir jie iškart pusei metų gauna darbo vizą. Man atsivežti aukštos kvalifikacijos specialistą užtruko metus. Dar man tai kainavo 1000 eurų, nes turėjau samdyti profesionalus, kurie sutvarkytų dokumentus, – pasakojo jis. – Jeigu valstybė mano, kad atvėrus vartus darbo rinką užplūs pigi darbo jėga, tai labai klysta. Ukrainoje yra įdomi situacija: visi, kaip rodo statistika, gauna minimalią algą, bet iš tiesų specialistas uždirba visiškai padorų atlyginimą. Ir Lietuva jų taip paprastai nepervilios. Pas mus atvažiavusiems plytelių klojėjams iš Kijevo 1000 eurų alga pasirodė per maža – sakė, pas save jie panašiai uždirba.“

Jis pažymėjo, jog saugoti Lietuvos darbo rinkos nėra reikalo, tuo labiau kad iš užsienio atvykę specialistai ne tik kuria produktą, bet ir vartoja, taigi yra naudingi šalies darbo rinkai ir ekonomikai.

Norėtų finansinės paramos

Kauno teritorinėje darbo biržoje, siekiant tinkamai pasirengti atvykstančių į Lietuvą pabėgėlių integracijai į darbo rinką, buvo apklausta 670 regione veiklą vykdančių įmonių. Tik 18 proc. įmonių teigė, kad svarstytų galimybę įdarbinti pabėgėlį. Kitos arba negalėjo atsakyti į tokį klausimą, arba teigė, kad tokios galimybės net nesvarstytų.

„Su įmonių vadovais ši tema nuolat aptariama, daugelis įmonių teigia, kad galbūt jų požiūrį keistų šiai tikslinei grupei skiriama finansinė parama, tačiau šiuo metu tokios galimybės nenumato galiojantys teisės aktai“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Milda Jankauskienė, Lietuvos darbo biržos (LDB) Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė.

Pabėgėliai į laisvas darbo vietas pretenduoja kaip ir Lietuvos piliečiai – jiems, kitaip nei asmenims iš trečiųjų pasaulio šalių, jokių papildomų sąlygų nėra. Jaunimas iki 25 metų ir vyresni nei 55 metų asmenys gali kartu su kitais biržos klientais dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, kai įmonėms iš dalies kompensuojamas darbo užmokestis.

Nepratę būti samdomi

„Pabėgėlių integracija į darbo rinką nėra tokia paprasta: kita socialinė aplinka, kalbos gebėjimų stygius, išsilavinimo stoka – tai veiksniai, trukdantys sklandų integravimo į darbo rinką procesą, – aiškino M. Jankauskienė. – Dėl šių priežasčių su pabėgėliais dirbama labai intensyviai, jų gyvenamojoje aplinkoje, drauge su socialiniais darbuotojais. Klientai supažindinami su įmonėmis, darbo sąlygomis. Jie taip pat lydimi į konkrečias įmones, kur gali įvertinti savo galimybes realioje darbo vietoje.“

Dar vienas svarbus aspektas integruojant atvykstančius asmenis į darbo rinką, anot pašnekovės, yra verslumo ugdymas. Neretas pabėgėlio statusą turintis žmogus ar perkeltinas asmuo iki atvykimo į Lietuvą turėjo savo verslą, pavyzdžiui, turėjo parduotuvę, įmonę. Tad dirbti samdomą darbą jam esą tampa sudėtinga dėl asmeninių priežasčių.

Turimi verslumo įgūdžiai toliau ugdomi „mini darbo biržoje“: klientai supažindinami su savarankiško užimtumo galimybėmis, verslo pradžios sąlygomis, darbo biržos ir valstybės pagalba. Tokiu būdu jie skatinami tęsti tai, ką pradėjo gimtojoje šalyje. Pavyzdžiui, vienas iš Ukrainos perkeltinas asmuo jau pradėjo bendros Ukrainos ir Lietuvos įmonės kūrimo procedūras.

LDB duomenimis, pabėgėlius yra įdarbinę šie Jonavos rajono darbdaviai: UAB „Edega“ , UAB „Quercus Juventatis“, UAB „Vita ir ko“, UAB „Baldai Jums“, UAB „A grupė“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"