TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Deficitai, dvi krizės ir tūkstančiai parduotų kilimų

2014 05 27 10:38
 Angelė Šalnienė Kristinos Kučinskaitės (LŽ) nuotrauka

Vienas garsiausių Lietuvoje interjero salonų „Dubingiai” šįmet švenčia solidų dvidešimt penkerių veiklos metų jubiliejų. Lapkričio mėnesį bus lygiai tiek pat laiko kai jam „laikinai“ vadovauja direktorė Angelė Šalnienė. 

Per ketvirtį amžiaus įmonė, jos vadovai ir darbuotojai sugebėjo išgyventi itin spalvingus laikus. Prie durų miegantys, deficitų laukiantys kauniečiai, reketas, privatizacija, prekių stoka, pirmosios kelionės į užsienį nežinant nei kur tiksliai važiuoji, nei pas ką, ekonominės krizės, įmonei jas išgyventi padėjusios gimdančios mamytės, ilgamečiai darbuotojai, milijonus siekiančios apyvartos, plėtra ir... stabilumas. Apie visą tai, ką teko patirti per ketvirtį amžiaus, kalbamės su „Dubingių“ direktore A. Šalniene.

- Kokie ryškiausi įvykiai įsiminė per 25 vadovaujamo darbo toje pačioje įstaigoje metus?

- Žinoma, pirmieji darbo metai, paskyrimas laikinai vadovauti „Dubingiams“, vėliau – įkurta įmonė ir išrinkimas nuolatine vadove, prieš mažiau nei dešimt metų vykusi pastato rekonstrukcija, plėtra, vartotojų lūkesčių kaita, krizės, sugebėjimas išlikti jų metu, mokiniai, kurie vėliau kitose įmonėse tapo vadovais... Tai – asmeninė patirtis, bet ji neatsiejama nuo įmonės istorijos.

- Neabejoju, kad „Dubingiai“ gali pasigirti įspūdingais skaičiais – tiek apyvartomis, tiek investicijomis.

- Naujausių duomenų dar neturime, bet įmonė iš krizės išsikapstė ir dirba stabiliai. Na, bet jubiliejaus proga nesinori žongliruoti vien skaičiais. Vienas didžiausių mūsų pasididžiavimų – ilgamečiai darbuotojai. Yra net dvi dešimtys žmonių, „Dubingiuose“ dirbančių ilgiau nei 20 metų.

- Esate šalininkė to vadovavimo stiliaus, kai galvojama ne apie tai, ar darbuotojas ne per ilgai užsisėdėjo įmonėje, o tai, kiek jis turi žinių ir patirties?

- Manau, kad taip. Be abejonės, kai kuriose įmonėse reikia kaitos. Tas būtina dėl jų veiklos pobūdžio, greitos informacijos atnaujinimo. Tuo tarpu dirbant interjero salone žinios taip greitai neįgyjamos. Kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau turi patirties, tuo išsamiau gali apie prekes papasakoti klientams. Yra nemažai masinės prekybos vietų, kur žmonės keičiasi itin dažnai. Nusipirkai kiliminę dangą, grįžai pasiteirauti, kaip ji prižiūrima, o tave jau aptarnauja kitas žmogus, dirbantis įstaigoje metus ar net mažiau bei negalintis kompetetingai atsakyti į jokį konkretesnį klausimą. Dar vienas niuansas – gebėjimas įžvelgti, ko rinkai reikia ir kokių prekių kiek užsakyti. Atrodo, smulkmena. Bet iš tiesų tai labai svarbu. Kuo žmogus ilgiau dirba, tuo jis lengviau orientuojasi, žino prekybos pulsą, vartotojų norus. Užsakius tai, kas paklausu, visuomet turėsi didesnis pardavimus. Logiška ir paprasta. Bet žinojimas taip pat negimsta per vieną dieną. Išmanantys žmonės neabejotinai yra dalis mūsų sėkmės.

- Pokalbį vis dėlto turbūt reikėtų pradėti nuo pradžių. Kaip įsidarbinote „Dubingiuose“?

- Viena iš mano darbo patirčių iki „Dubingių“ buvo „Kultūrinių ūkinių prekių parduotuvėje“. Joje prekiauta ir televizoriais, ir puodais. Buvau įgijusi prekių žinovo išsilavinimą, todėl prekyboje dirbti tikau. O man tai ir patiko. Vėliau įgijau patirties ir viename iš Kauno komisų. Čia bedirbdama sužinojau, kad duris atvėrė nemenkas centras, kuriam reikia darbuotojų. Jis atsidarė 1989-ųjų gegužę, o aš į jį atėjau įsidarbinti lapkritį. Tuometinė įstaigos vedėja Veronika Pranciulienė paskyrė mane vadinamojo antrojo aukšto vedėja. Buvo sudėtingi laikai. Prekiavome deficitais. Žmonės prekių laukdavo per naktis. Vienas toks kauniečių pavakarojimas prie „Dubingių“ baigėsi skundais, nuobaudomis ir kaltų ieškojimu. Visi žinojo, kad prekių nėra, bet viešai taip būti negalėjo. Reikėjo rasti kaltą. Kažkodėl galvota, jog tokiu atsakingu už situaciją būsiu aš, bet... taip neįvyko. „Dubingiuose“ likau kaip laikina direktorė iki 1991-ųjų gruodžio 23 d. Tuomet darbuotojai susirinkime įmonės vairą patikėjo man. Valstybinė įmonė „Dubingiai“ privatizuota per du kartus. Akcijos privatiems savininkams atiteko iki 1992-ųjų pavasario.

- Pirmieji darbo metai buvo įdomūs ne tik dėl galimybės įgyti vadovaujamo darbo patirties, bet ir bendravimo su nusikaltėliais.

- Reketo neišvengėme. Vaikinai duoklę ateidavo pasiimti laiku. Kažką pakeisti buvo neįmanoma. Vis prisimenu istoriją, kai reikalavimas susimokėti sutapo su mano gimtadieniu. Pasiėmę pinigus reketininkai už juos nupirko gėlių ir šampano bei grįžo manęs pasveikinti...

- Ir prasidėjo laukinio kapitalizmo laikai.

- Situacija keitėsi. Mano nuomone, viskas vyko tik į gerą. Juk deficitų etapas buvo tikrai sudėtingas. Vieni dėl šalies laisvės kovojo prie Parlamento, kiti – prie parduotuvių durų dėl deficitų. Naujas etapas buvo įdomus. Pinigų buvo, o prekių – ne. Reikėjo galvoti, iš kur jų gauti. Dar 1992-aisiais su kolege pirmą kartą išvykome į užsienį. Tuometis mūsų tikslas buvo užmegzti ryšius su Belgijos ir Vokietijos kilimų bei kiliminių dangų gamintojais. Realiai, informacijos turėjome mažai. Tik tiek, kad mus oro uoste pasitiks ir nuveš į susitikimus. Rizikavome? Taip. Bet viskas baigėsi puikiai. Prekių užsisakėme, o viešbutyje prisirinkome daugybę mums naudingų lankstinukų.

- Ar tie pirmieji verslo kontaktai nutrūko?

- Su kai kuriais tiekėjais dirbame iki šiol! Tuo labai didžiuojamės. Teisingas buvo poelgis ir specializuotis tam tikroje srityje. Nemažai prekybos tinklų iki šiol esame kilimų ir kiliminių dangų tiekėjai. Nuo pirmųjų dienų iki dabar prekių asortimentas pasikeitė šimtu procentų. Nuo neturėjimo ką pasiūlyti klientui iki to, kad galime rekomenduoti iš perdirbtų dviračių padangų pagamintas dangas. Ilgą laiką Lietuvoje buvo madingos gėlėtos kiliminės dangos. Tokių iki šiol galima rasti kai kuriuose mažesniuose mūsų salonuose. Turbūt buvome pirrmieji, lietuviams pasiūlę nuosaikesniuss, ramesnių spalvų kilimus. Daug kas, išvydęs juos, nesuprato, kodėl taip neprotingai investavome pinigus... Na, jas visas nupirko. Tiesa, tai užtruko gerokai ilgiau nei būtume pardavinėję tai, kas populiaru. Bet norėjosi į Lietuvą parvežti tai, kas įdomu buvo kitų kraštų gyventojams.

- Vieni pirmųjų Lietuvoje iš banko pasiėmėte paskolą verslui vystyti.

- Taip. Pirmoji paskola buvo 100 tūkst. JAV dolerių. Žingsnis - drąsus, bet kitaip augti nebūtume sugebėję.

- Iš kur sėmėtės žinių? Juk Lietuvoje buvo mažai žinoma ir apie verslą, ir apie prekes, ir apie marketingą ar reklamą.

- Stengdavomės aplankyti kuo daugiau parodų. Viską, kas buvo įdomu, fotografuodavome, o grįžę darbuotojams pasakodavome. Būdavo tokių kelionių, kai vykdavo net dešimt kolektyvo narių.

- Ištvėrėte net kelias krizes.

- Etapas buvo sunkus, bet įdomus. Pirmiausia, džiaugiamės tuo, kad nenuėjome lengviausiu keliu – bankrutuoti, įgyti daug nukentėjusių kreditorių ir vėl atsidaryti kitu pavadinimu. Mes išlikome ir darbuotojai buvo kartu. Visi sykiu buvome įjungę visus taupymo mechanizmus. Verslo partneriai iki šiol prisimena, kad grąžinome visas, net ir mažiausias skolas. Įdomus bendravimas buvo ir su klientais. Ne vienas, atėjęs į interjero saloną, derėdavosi. Sakydavo mokąs konkrečią sumą už jam reikiamą daiktą. Žmonėms nebuvo lengva paaiškinti, kad kokybiškas daiktas turi atitinkamą kainą ir parduoti žemiau nei savikaina – ne išeitis.

- Vadovauti įmonei 25 metus – tai jau menas...

- Svarbiausia – diplomatija. Juk reikėjo sutarti ir su darbuotojais, ir su akcininkais. O jų vienu metu buvo net 50. Taip pat vertinta, kaip supranti tai, ką darai. Ar sugebi rasti išskirtinių prekių, jomis sudominti klientus. Iki šiol dar kartais užsakau tai, kas, manau, sulauks dėmesio. Man pačiai asmeniškai patinka keistis. Matyt, ši asmeninė savybė yra gaji ir dirbant, neleidžiant sau užsisėdėti vienoje vietoje.

- Žinau, nesinori kalbėti apie skaičius, bet gal vis gi.

- Įdomesnis skaičiukas būtų toks - per 2013 - us metus mes pardavėme 28000 kilimų.

Tad, galima sakyti, kad kas 30-a Lietuvos šeima pernai nusipirko mažą ar didelį „Dubingių“ kilimą. Na, o įvertinant visų metų pardavimus, reikėtų tvirtinti, jog per ketvirtį amžiaus kiekviena Lietuvos šeima įsigijo bent po vieną „Dubingių“ kilimą. Geriausiais įmonės laikais būtų galima vadinti 2008-uosius, kuomet pardavimai siekė ir 30 mln. litų. Startavę nuo beveik 1,5 mln. litų siekusių pardavimų, galima sakyti, kasmet juos vis didinome.

Dar keletas įdomesnių faktų. 1997-ųjų sausį užpatentuoti du nauji prekiniai ženklai: „Dubingiai - interjero provokacija“ ir „Stiliaus artelė“.

Išgyvenome dvi krizes - vieną mažesnę, kitą - gerokai didesnę. Prieš krizę buvo 18 parduotuvių ar salonų, o per krizę - 18 išėjusių atostogų - gimdančių ar auginančių vaikus mamyčių! Kartais pajuokaujame, jog tai turbūt mums ir padėjo išlikti (šypsosi).

Turime du nuosavus prekybos centrus - Kaune ir Vilniuje bei 12 nuomojamų salonų ar parduotuvių. Kasmet stengiamės keistis, judėti į priekį, domėtis naujovėmis, tobulėti. Tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl iki šiol užimame reikšmingą specializuotos rinkos dalį.

Kalbėjosi Rūta Galginaitė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"