TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Didžiausia arklininkystės nauda – aura

2014 11 06 6:00
Jodinėjimo centro "Žirgas" augintiniai arklidėje jaučiasi komfortiškai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žirgų entuziastai, milijonus investavę į arklininkystės verslą, netrunka įsitikinti stoję į nelygias grumtynes su valstybiniu žirgynu. Daugiau vilčių išlikti turi tie, kurie įsikuria netoli didžiųjų Lietuvos miestų.

Svajonę auginti žirgus Navickų šeimyna puoselėjo keliolika metų. Vien apie tai galvojo ir nusipirkę gabalą menkavertės žemės Vilniaus rajono Dūkšto seniūnijoje, Pūstelninkų kaime. Vienuolika metų kirto raistą, degino krūmus, kol 2010 metais, pardavę butą Vilniuje, kitą turėtą žemės sklypą ir sulaukę patvirtinimo apie 1,726 mln. litų europinę paramą, nusprendė pradėti. Pridėję dar 1,5 mln. litų nuosavų ir skolintų lėšų, lietingą 2011 metų rudenį pradėjo didžiąją statybą. Reikėjo įrengti arklides, maniežą, vaikštynę, paruošti levadas (žirgų ganyklas). Per pusantrų metų visos statybos buvo užbaigtos. Šiandien 12 ha teritoriją užimančiame Navickų jojimo centre auginami 28 sportiniai žirgai.

Gyveni ir mokaisi

UAB Jojimo centro "Žirgas“ savininkė Viktorija Navickienė juokaudama prisimena statybos patirtį. „Manau, iš pradžių statybų bendrovės buvome apgaudinėjami, teko ir konfliktuoti, bet paskui reikalo ėmiausi pati, tikrinau kiekvieną sąskaitėlę, – pasakoja buvusi garsi sportininkė ir pasididžiuoja: – Į darbų pabaigą jau iš kitos statybos bendrovės vadovo išgirdau komplimentą: viskas aišku, ši moterėlė ne pirmą kartą turi reikalų su statybomis.“

Ji ir dabar valdo visą jojimo centro ūkį. O štai vyresnėlė dukra Viktorija Navickaitė vadovauja kolektyvui, kurio tiek ir tėra - treneris daugkartinis Lietuvos čempionas Stasys Jasas ir du arklininkai. „Tai mūsų kaimynai, labai tvarkingi žmonės. Dirbame kaip vienoje šeimoje. Iš pradžių jiems buvo sunku, nes tokio darbo anksčiau nedirbę. O ir sportiniai žirgai – ne darbiniai. Jie ūmūs, į viską reaguoja impulsyviai. Per porą metų žmonės apsiprato, visus žirgus vardais vadina, gali ir nuvesti iki vaikštynės, ir parvesti iš ganyklų. Kai išvažiuojame į varžybas, galime būti ramūs, kad viskas bus gerai“, – negali atsidžiaugti darbuotojais direktorė.

Viktorija Navickaitė: "Žirgas visada buvo ir bus ir mūsų senelių, ir tėvų, ir vaikų gyvenimo dalis." / Kazimiero Šliužo (LŽ) nuotrauka

Pasak jos, šiame versle darbo apstu kasdien: reikia valyti gardus, šerti, girdyti. Patys savininkai irgi dyki nesėdi. Būtų ką veikti ir didesniam kolektyvui, bet reikia taupyti. „Per septynerius metus turime grąžinti paskolą bankui. Paskui bus lengviau“, – ūkiškai svarsto direktorės motina.

Jos teigimu, žirgynas pajamas uždirba daugiausia nuomodamas gardus turtingiems žirgų savininkams užsieniečiams ir lietuviams, teikdamas papildomas treniruočių, jodinėjimo paslaugas, nuomodamas erdvų balkoną virš uždaro maniežo gimtadieniams. „Vaikams švęsti gimtadienius pas mus patinka labiau negu kavinėje „McDonald's“, nors maistu turi pasirūpinti jų tėvai“, – sako V. Navickienė.

Vargu bau

„Jie sukūrė labai gražų, pavyzdingą ūkį, bet kada visa tai jiems atsipirks, neįsivaizduoju. Tai buvo labai rizikingas žingsnis, – Navickų entuziazmą gesina Lietuvos arklių augintojų asociacijos direktorius, pripažinto geriausiu Lietuvoje Josvainių (Kėdainių r.) žirgyno savininkas Vilhelmas Grūdė. – Lietuvoje arklininkystės verslo galimybė išgyventi menkutė. Tie, kurie laiko žirgynus, turi ir šalutinių verslų. Dabar žirgų veisimas Lietuvoje – tai tik būdas iššvaistyti uždirbtus pinigus. Vienintelė šio verslo nauda – kad bendraudamas su žirgais sukinėjiesi apgaubtas labai geros auros.“

Jis, profesionalus zootechnikas, statybininkas, inžinierius konstruktorius, teigia tapęs ir veterinaru, ir žirgų dantų gydytoju – jei reikėtų samdytis specialistus, neišgyventų: kiekvieną žirgą išlaikyti kainuoja po 300–500 litų per mėnesį, o Josvainių veislyne jų 90.

Tiesa, asociacijos vadovas LŽ pripažino pastebįs, jog daugiausia galimybių išlikti turi žirgynai, įsikūrę palei Vilnių, Klaipėdą ir iš dalies Kauną, kur yra daugiau turtingų žmonių, nusipirkusių žirgus ir nuomojančių gardus arklidėse. Jo žiniomis, geroje arklidėje gardas per mėnesį „uždirba“ iki 1,5 tūkst. litų, kai klientas ne tik palieka žirgą prižiūrėti, bet ir naudojasi kitomis gero žirgyno paslaugomis. Tarp tokių - ir naujasis centras „Žirgas“.

Be kita ko, anot V. Grūdės, vilčių teikia ryškėjanti nauja tendencija – turtingiems žmonėms prestižu tampa savo paaugusioms atžaloms nupirkti ne automobilį, o žirgą. Bet šia prabanga irgi dažniau gali naudotis žirgynai, esantys netoli didmiesčių, o Josvainius tokie pirkėjai aplanko retai, nors čia auginami, jo įsitikinimu, gražiausi ir geriausi žirgai Lietuvoje.

Lieka išrūgėlės

Pasak V. Grūdės, verslą sunkina ir tai, kad Lietuvoje yra dirbtinai sumažintos sportinių žirgų kainos. Mat perpardavinėtojai, vis dar motyvuodami „krize", juos nuperka pusvelčiui, o užsienyje parduoda keleriopai brangiau saviems pirkėjams, kurių kontaktus slepia. „Jie nugriebia grietinėlę, o augintojams lieka išrūgėlės“, – guodžiasi žirgyno savininkas.

Nelygu kaip pasiseks, subrendusį 5–6 metų sportinį žirgą Lietuvoje galima parduoti už 3–15 tūkst. eurų. Kainą lemia ne tik žirgo savybės, bet ir tai, ar gerai išjodinėtas, ar pasirengęs dalyvauti varžybose.

Dar labiau kainas numuša, anot V. Grūdės, Lietuvos valstybinis žirgynas, į kurio sudėtį, be Riešės žirgyno, įeina ir Nemuno bei Dusetų žirgynai. „Jiems užauginti žirgą nieko nekainuoja, todėl ir atiduoti gali veltui ar pusvelčiui“, – ironizuoja asociacijos direktorius V. Grūdė. Jo duomenimis, valstybiniam žirgynui išlaikyti per metus skiriama per 1,5 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, o visai veislininkystei paremti – 1,7 mln. litų, iš kurių Arklių augintojų asociacijai – 600 tūkst. litų. Šią šiems metams skirtą sumelę, kurios dar nesulaukta, teks padalyti 8 nišinėms asociacijoms ir Žokėjų klubui.

Pasak V. Grūdės, žirgų veislynams jau šešti metai neskiriama ir parama, kuria naudojasi kitų gyvulių augintojai. Išmokos mokamos tik neva lietuviškoms veislėms – žemaitukams ir Lietuvos sunkiesiems auginti. „Tikrieji žemaitukai labai nepaklusnūs, žemi, priskiriami ponių klasei, jų niekas nenori, o darbinius Lietuvos sunkiuosius mes vadiname „dešriniais“ – jie išvežami į Italiją, Ispaniją, Portugaliją ir ten suvalgomi“, – sako V. Grūdė ir piktinasi, kad niekaip nepavyksta įteisinti populiarių ir paklausių Lietuvos jojamųjų, kurie per keletą metų yra išvesti kergiant trakėnus, hanoverius ir jorkšyrus.

Pasak V. Grūdės, Lietuvoje, kur nelabai karštos vasaros, nelabai šaltos žiemos ir didžiuliai pievų plotai, yra idealios sąlygos plėtoti arklininkystę, bet reikia, kad valstybės parama neapsiribotų vien išmokomis už pievas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"