TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ekonomikos krizę keičia socialinė

2015 04 07 6:00
Doc. dr. Daiva Petrylaitė mano, kad naujo darbo santykių reguliavimo mechanizmo reikia, bet abejoja, ar rinkos dalyviai tam pasirengę. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Amžino streso darbe situacija - taip mokslininkai apibūdina vieną didžiausių darbo rinkos problemų. Pasibaigus ekonomikos krizei Lietuvą užgriuvo socialinė. Naujausi tyrimai rodo, kad lietuviai vis dar nesuvokia, kokios jų teisės yra pažeidžiamos, o jei ir supranta, nesiryžta jų ginti arba stoja į kovą jau netekę darbo.

Tai interviu "Lietuvos žinioms" sakė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė, darbo teisės specialistė Daiva Petrylaitė.

Rūpi tik kasdienės problemos

- Kokie duomenys teisės mokslininkams leidžia teigti, jog pasibaigus ekonomikos krizei prasidėjo socialinė?

- Apie socialinę krizę liudija keli dalykai. Atlikus visuomenės sociologinį tyrimą ir pasidomėjus, kokios konkrečiai teisės buvo pažeistos per ekonomikos krizę, net 85 proc. respondentų nurodė ekonomines ir socialines teises. Kad pažeistos asmeninės teisės, tvirtino 19 proc., kad kultūrinės ir politinės bei pilietinės teisės - po 8 proc. apklaustųjų. Beveik 90 proc. tyrimo dalyvių teigė, jog jiems buvo sumažintos algos. Apsigina nebent išskirtiniai specialistai, rinkai itin reikalingi žmonės. Kitiems darbuotojams turėtų atstovauti profesinės sąjungos.

Tačiau žmonės kalba po vieną. Iš tyrimų matome, kad vykstant esminiams pokyčiams darbuotojai nesugeba naudotis kolektyviniu balsu. Būtent dėl to ir galime kalbėti apie socialinę krizę. Profsąjungos Lietuvoje veikia, bet yra silpnos. Vos 4,8 proc. apklaustųjų nurodė esantys profsąjungų nariai. 86 proc. jų sakė, kad profsąjungoms nepriklauso.

- Kaip parodė apklausa, per krizę būta įvairiausių pažeidimų. 85 proc. respondentų kalbėjo apie pažeistas ekonomines teises, bet tik 8 proc. - apie pažeistas pilietines teises. Kokie tyrimo skaičiai mokslininkams buvo netikėti?

- Atsakymai nenustebino. Prisiminkime, kaip krizės pradžioje arogantiškai elgėsi Vyriausybė, - nebendravo su visuomene, neaiškino savo sprendimų priežasčių, ir panašiai. Viskas buvo piešiama tamsiomis spalvomis, nevyko jokių diskusijų ir derybų - esą kito kelio nėra. Politikų nekomunikavimas visų pirma rodė, kad ignoruotos politinės ir pilietinės teisės. Bet ką atskleidė visuomenės apklausa? Kad gyventojai to nesuvokė. Žmonės nesuprato, kad buvo pažeistos jų pilietinės teisės, telkėsi tik į kasdienes problemas, tai yra į ekonomines teises. Galima teigti, jog mūsų visuomenė nesugeba atrasti vertybių, kurios jų skalėje iš tiesų yra svarbios, ir net neįvardijo to kaip pažeidimo. Manau, būtent tai buvo didžiausias pažeidimas.

Bijo ginčytis ir bylinėtis

- Dalis tų pažeidimų - tęstiniai. Iki šiol ginčijamasi, kam, kada ir ką kompensuoti.

- Visus pensijų, atlyginimų, socialinių išmokų ir kitus mažinimus per krizę Konstitucinis Teismas (KT) pripažino teisėtais, išskyrus tuos, kurie buvo neproporcingi. Tačiau KT pabrėžė, kad tos priemonės turi būti laikinos. Kai krizė baigiasi, reikia atkurti buvusią padėtį. Kaip atkurti, KT nesprendė, tai - politikų reikalas. Kokią situaciją turime dabar? KT nepasakė, kaip - 100 proc. ar iš dalies, tą nevienodą proporcingumą išlyginti.

Ką padarė Seimas? Priėmė įstatymą, kuriuo įsipareigojo priimti kompensavimo tvarką. Tačiau numatytą datą nukėlė, atidėjo sprendimą ir vėl nieko nedaro. Tai - pažeidimų tęstinumas. Jau yra daugybė naujų kreipimųsi į KT. Tarnautojai, kiti pareigūnai prašo patikrinti, ar tai, kad nesukuriama kompensavimo mechanizmo ir delsiama, neprieštarauja Konstitucijai. Taip "užsukamas" naujas procesas.

- Viešojo sektoriaus atstovai savo teises teismuose gynė ir gina. O žmonių iš privataus sektoriaus, kuris spaudėsi kur kas labiau negu viešasis, ginčų nagrinėjama mažiau. Kaip tai paaiškintumėte?

- Taip, viešojo sektoriaus atstovai masiškai kreipėsi į administracinius teismus, pradėtos bylos KT. Taigi turime didžiulį tyrimo lauką. Ką reiškia gynyba? Tai ėjimas į teismą, į darbo ginčų sprendimo instituciją. Privataus sektoriaus darbuotojai taip pat kreipėsi, bylų padaugėjo, bet tendencija buvo ir tebėra kita. Lietuva šiuo atveju unikali. Čia darbuotojai iš principo nesinaudoja pažeistų teisių gynimo mechanizmu, nesikreipia į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas.

Vadinu tai amžino streso darbe situacija. Žmonės nepatenkinti, jaučiasi nuskriausti, vieni daugiau, kiti mažiau, kiti galbūt tariamai nuskriausti. Kada privataus sektorius darbuotojas gina savo pažeistas teises? Kai yra atleidžiamas. Kol dirba, jo nei gražiuoju, nei piktuoju beveik neįmanoma įkalbėti kreiptis į darbo ginčų komisiją ar teismą. Net ir tada, kai išaiškini, kurios teisės pažeistos, ir kad tai įrodyti būtų galima tik darbo ginčų komisijoje. Kaip teisininkas matai, jog darbuotojas 99 proc. laimės, tačiau jis neina į teismą, sako: "Labai ačiū, kad išaiškinote, bet tai nepadės. Neisiu, bijau, nes man paskui reikės dirbti."

Privačiame sektoriuje kilo atleidimų banga, tačiau ji nebuvo itin drastiška, mat darbo jėgos reikėjo. Verslas taupė. Darbuotojai teigia, jog dirbo viršvalandžius, bet jie nebuvo įskaičiuoti. Ką reiškia, kai pasakoma, kad po darbo dar keturias valandas dirbsi, ir tai nebus fiksuojama? Kitas dalykas - darbuotojai buvo masiškai išleidžiami nemokamų atostogų. Kai kur jie versti neoficialiai dirbti visą darbo dieną, o oficialiai - puse etato. Juk tai priverstinis darbas, kurį draudžia Konstitucija. Arba leisdavo pasirinkti dvi savaites per mėnesį nemokamų atostogų. Taigi darbuotojų atžvilgiu taikytas tam tikras psichologinis smurtas. Tačiau vien verslo kaltinti negaliu.

Kadangi Darbo kodeksas (DK) buvo nepakeistas ir kai kurių priemonių darbuotojų atžvilgiu oficialiai taikyti nebuvo galima, privatus sektorius gelbėjosi taip, kaip sugebėjo. Būta 3-4 didelių bandymų liberalizuoti DK, kad būtų lengviau, bet nė vieno jų Seimas nepalaimino. Verslui beliko arba bankrutuoti, arba imtis ne visai teisėtų būdų.

Gražu tik popieriuje

- Įprasta, kad tokiu atveju darbuotojus gina profesinės sąjungos, bet jos, kaip minėjote, tėra lyg interjero detalė. Joms priklauso vos 8 proc. darbuotojų. Pagal naujojo DK projektą būtent profsąjungoms suteikiama dar daugiau galių.

- Svertai ir galios, kurias įgytų profsąjungos priėmus naująjį DK, būtų labai didelis postūmis. Bet jei profsąjungos nepasikeis ir liks tokios, kokios yra dabar, nieko iš to neturėsime. Tebus gražus teorinis reglamentavimas - galėsime apie tai papasakoti per konferencijas užsienyje.

Profsąjungos pamiršo atstovavimo darbuotojams funkciją. Sunku rasti tokią, kuri būtų pateikusi visuomenei ataskaitą. Pavyzdžiui, kiek bylų laimėta teismuose, kai ji gynė savo narius, kiek pasirašyta tikrų kolektyvinių sutarčių, o ne nukopijuotų DK nuostatų. Kuri profsąjunga nurodo, kiek vyko susitikimų su darbdaviais ir kokios problemos buvo išspręstos? Ar atliekamas veiklos auditas, savianalizė? Ar tie dalykai pateikiami? Man regis, ne. O kodėl jos nepopuliarios? Palyginkime darbuotojo vidutinį amžių, profsąjungos nario ir jos lyderių statistinį amžių. Tai gali būti ir kartų problema, tiesiog kalbėjimas "skirtingomis kalbomis".

- Ir, matyt, profesinių sąjungų palikimas. Iki šiol didžiosios atrodo suaugusios su valdžia, ginčijasi dėl turto. Galiausiai profsąjungos privačiame sektoriuje yra tarsi egzotika.

- Iš esmės taip, palikimas - esminė problema. Pagrindinės profsąjungos, kaip veikėjos, nacionaliniu lygiu yra tarybinių profsąjungų tęsinys. Taigi - paveldėtas mentalitetas ir tam tikri veiklos modeliai. Nėra pokyčių, galbūt ne atjaunėjimo, bet atsinaujinimo. O tos senosios profsąjungos sukasi Vyriausybės lygmeniu, jos nori kaip anksčiau daryti politiką. Ir čia teisė nelabai gali ko pakeisti, nebent daryti įtaką ugdymo požiūriu. Negalime nurodyti uždrausti šitas ir steigti naujas profsąjungas, turi būti spaudimas iš apačios. Kita vertus, profsąjungoms priklauso mažai darbuotojų. Ir neatrodo, kad jų narių skaičius didėtų.

Nėra pasirengę naujovėms

- Ar naujas, lankstesnis DK, jei būtų priimtas, sustiprintų sistemą, padėtų išgyventi dar vieną tokią ar panašią krizę?

- Akivaizdu, kad esame nusipelnę turėti kokybiškai naują darbo santykių reguliavimo mechanizmą, bet drįstu abejoti, ar darbo rinkos dalyviai pasirengę naujovėms, ar suvokia to reguliavimo neišvengiamybę, ar gebės ją tinkamai priimti. Socialinių partnerių diskusijos tik prasideda, bet jos vyksta gana arogantišku tonu. Naujas DK projektas, kuris dabar pateiktas derinti, yra strategiškai ir kardinaliai kitoks nei galiojantis. Klausimas, kaip tai supras ir įvertins verslas bei visuomenė.

Mano galva, DK, kaip pagrindinis darbo santykių teisės aktas, yra didelė kolektyvinė sutartis, kurią turi pasirinkti verslas ir darbuotojai. Matome, kad nepatenkinti tiek vieni, tiek kiti. Jie dar net nesusitelkę į tą projektą. Patenkinta tik Vyriausybė, ir ji turėtų pasakyti: tai jūsų dokumentas, gerbiamieji, susitarkite, o mes nesikišame. Dabar susidaro įspūdis, kad to kodekso reikia tik Vyriausybei. Visi kiti, kurie juo naudosis, yra nelabai laimingi.

Skandinaviškas "skiepas" gali nesuveikti

- Viešojoje erdvėje jau girdėti pirmosios suinteresuotų grupių salvės. Vieni pateikia dešimtis naujų ir naudingų DK projekto nuostatų, kiti sudarinėja sąrašus trūkumų. Ar dalis skandinaviškos praktikos nėra vien priedanga kalbėti apie naujo kodekso pranašumus? Juk tai tik atskiros daniško modelio dalys.

- Kai dabartinė Vyriausybė savo programoje parašė, kad kurs naują DK, paremtą Danijos darbo santykių modeliu, iš to buvo galima sukurti labai daug anekdotų. Kai rodo tyrimai, tas daniškas "skiepas" jokiose kitose valstybėse, išskyrus Skandinavijos, tiesiog negali prigyti. Tai veikia tik tam tikroje visuomenėje. Ir ta visuomenė nepradėjo nuo nulio. Nereikia daug žinoti apie tų šalių darbo rinkas, kad suprastum - jų kitoks mentalitetas, kiti darbo rinkos modeliai, programos. Lietuvoje, kuri yra susvetimėjusi ir individualizuota, visų pirma turi būti socialinis sutarimas. Mes tą skandinavišką modelį privalome taikyti transformuotai, o jei tik įskiepysime, nieko nebus.

Taip, naujas DK būtų labai lankstus verslui. Pažeidimai, kurie buvo daromi šešėlyje, per krizę - tai parodė ir tyrimas, - galėtų nebebūti pažeidimai. Darbuotoją būtų galima greitai atleisti, greitai priimti. Galiausiai paprasčiau būtų dėl viršvalandžių, išeitinių kompensacijų, darbo organizavimo. Nesakau, kad tai blogai. Kartais tokie suvaržymai neigiamai veikia verslą. Nors kai kalbu su pavieniais verslininkais ar darbdaviais, jie sako, kad ir dabar viskas įmanoma. Gali puikiausiai organizuoti verslą pasišnekėjęs su darbuotojais, gavęs jų pritarimą. Tik reikia kalbėtis. Komunikacijos stoka kartais pakerta net ir labai geras teisės normas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"