TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ekonomistė: problema – mentalitetas, švietimas ir kuriama vertė

2015 03 19 12:05
Prof. Edita Gimžauskienė KTU nuotrauka

Kirpėjai, pardavėjai, padavėjai, nekvalifikuoti darbuotojai, valytojai, kosmetologai. Tai yra Lietuvoje mažiausiai uždirbančių profesijų atstovai. „Sodros“ duomenimis, jų mėnesinis atlyginimas 2014 metais vidutiniškai tesiekė nuo 160 iki 250 eurų per mėnesį.

Kodėl kai kurių profesijų atstovai mūsų šalyje uždirba tiek nedaug – ar patys žmonės deda per mažai pastangų tobulėti, ar darbdaviai neskiria pakankamai dėmesio darbuotojų kvalifikacijos kėlimui? O gal – tiesiog statistika neatspindi tikrovės? Savo mintimis ir įžvalgomis dalinasi Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) dekanė prof. E. Gimžauskienė.

– Ką mažiausiai uždirbančių profesijų žmonės turėtų daryti, siekdami, kad jų uždarbis didėtų?

– Trumpuoju laikotarpiu tvarūs, t.y. turintys ilgalaikį poveikį, pokyčiai, ko gero, yra sunkiai įsivaizduojami, nes pagrindinė problema slypi žmonių mentalitete.

Žvelgiant į mažiausia apmokamų Lietuvoje profesijų sąrašą, labai aiškiai matosi dviejų kategorijų profesijos: paslaugų sektoriaus atstovai (kirpėjai, barmenai, padavėjai) ir nekvalifikuota darbo jėga. Pastarosios atžvilgiu kyla klausimai: kokią Lietuvos darbo rinkos dalį sudaro nekvalifikuota darbo jėga? Kiek jos reikia ir kodėl ji nekvalifikuota? Ko gero, atsakymai slypi nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemoje, kuri taip ir nerado aiškios vizijos ir krypties.

Kalbant apie paslaugų sektorių, situacija reiktų interpretuoti keliomis skirtingomis perspektyvomis.

Pirma, ko gero, į statistiką nepakliuvo tie, kurie dirba su verslo liudijimais (grožio paslaugų sektorius) ar yra įkūrę savo verslus (grožio salonus) ir darbo vietas nuomoja kitiems. Ta dalis yra save išlaikantys ir todėl iškreipia statistiką. Antra, kalbant apie žemus atlyginimus paslaugų sektoriuje, norisi atkreipti dėmesį Lietuvoje vyraujančią aptarnavimo paslaugų kokybę (viešo maitinimo, svetingumo, sveikatos ir grožio sektoriai).

Šioje perspektyvoje reiktų kelti klausimą, kas programuoja problemą – ar žemas atlygis lemia žemą paslaugos kokybę, ar žema kokybė nulemia žemą atlygį? Kita vertus, labai svarbus yra profesijos prestižas. Visame pasaulyje, o ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kvalifikuotas padavėjas-barmenas yra vertinamas ir jo atlygis tikrai nepakliūna į mažai apmokamų kategorijas.

Reiktų detalesnės analizės, kokia yra dirbančių šiame sektoriuje kvalifikacija ir koks yra šio verslo sektoriaus atstovų požiūris į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, ugdant gebėjimus dirbti paslaugų sektoriuje.

– Ar dešimtis kartų siekiantis žemiausios grandies darbuotojo ir vadovo atlyginimų skirtumas yra normalus, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, ar Lietuvoje šios žirklės vis tik yra per didelės?

– Remiantis tarptautinės bendrovės „Hay group“ atliktais tyrimais apie atlygio skirtumus tarp darbuotojų ir vadovų, Lietuva yra devynioliktoje vietoje pasaulyje. Lietuvoje darbininko atlyginimas yra 7,4 karto mažesnis nei vidutinės įmonės vadovo ar didelės įmonės departamento vadovo atlyginimas, savo metinėje apžvalgoje skelbia Hay Group“. Vokietijoje šis skirtumas siekia 4,3 karto, Didžiojoje Britanijoje – 3,4 karto.

Šios statistikos vertinimas turi būti kompleksinis. Viena iš paprastesnių perspektyvų yra šalies tradicija ir kultūra. Ko gero, niekam nekyla klausimų, kodėl Skandinavijos šalyse šie rodikliai yra vieni žemiausių ir siekia mažiau nei 3 kartus.

Siekiant geriau suprasti statistikos piešiamą vaizdą, tikslinga analizuoti skirtingų šalių ūkio struktūros skirtumus. Šalyse, kuriose vyrauja daugiau pridėtinės vertės kuriančios ūkio šakos, šie skirtumai yra žemesni.

Daugiau į tradicines pramonės šakas orientuoto šalys šias žirkles turi didesnes. Viena iš svarbiausių to priežasčių yra darbuotojo pakeičiamumas bei jo praradimo ir alternatyvos kaštai. Tarkim, aukštųjų technologijų srityje kiekvieno darbuotojo vertė yra milžiniška, todėl skirtumas tarp vadovo ir darbuotojo atlygio nebus labai didelis.

Šioje perspektyvoje tikslinga kelti klausimą, kodėl, nepaisant ilgalaikių šalies strategijų ir ambicijų tapti į pažangias technologijas ir aukštos pridėtinės vertės produktus orientuota šalimi, labai didelė gyventojų dalis pasirenka turgaus prekeivio, emigranto, dirbančio nekvalifikuotą darbą, kelią. Reikia klausti, kiek valstybė realiai investavo į tai, kad per 25 nepriklausomybės metus šalyje būtų užauginta karta, gebanti kurti didesnę pridėtinę vertę?

– Per ketvirtį amžiaus Lietuvoje neužaugo nauja lyderių karta?

– Iš tiesų, kitas nemažiau svarbus aspektas, galiojantis ne tik Lietuvoje, yra lyderystės krizė. Vėlgi, remiantis „Hay group“ atliktais tyrimais, galima teigti, jog gabių, gebančių daryti rezultatą vadovų stinga.

Vadovo pozicija neturėtų būti savitikslis dalykas, o labiau lyderystės požymis.

Lietuvai tiesiog stinga darbuotojų, norinčių tapti geriausiais „lyderiais“ savo srityje. Darbdaviai susiduria su „degančių akių“ problema, kuomet atėjus į įmonę, klausiama ne ką dirbsiu, ir ko turiu išmokti, o kiek man mokės. O kiek yra tokių, kurie nori prisiimti atsakomybę už kitus, už komandą, už bendrą rezultatą?

Šiuo atveju jau kalbame apie atsakingą lyderystę, kurios nebuvimą labai aiškiai parodė 2008 metų krizės pradžia JAV. Pagrindinė to priežastis yra ekonominė gerovė, kuri sukuria tam tikro komforto iliuziją ir po truputį atrofuoja polinkį kurti ir rizikuoti būti geriausiu.

Taigi, atlygio skirtumas negali būti vertinamas kaip didelis, mažas ar normalus. Tai yra šalies mentaliteto bei kuriamos vertės atskiruose ūkio sektoriuose atspindys. Nors JAV yra priskiriama prie aukštą pridėtinę vertę kuriančių šalių, šioje šalyje žirklės tarp vadovų ir darbuotojų paskutiniu metu didėjo sparčiausiai, o tai yra visuotinės gerovės iliuzijos ir lyderystės krizės atspindys.

– Ar „Sodros“ skelbiama statistika nėra šiek tiek kreivas veidrodis, neatspindintis, kad daugelis oficialiai mažiausiai uždirbančiųjų iš tiesų gauna daug didesnes pajamas?

– Manau, kad iš dalies tai tiesa, nes nėra aišku, ar į statistiką buvo įtraukti su verslo liudijimais dirbantys specialistai, o ir šešėlinio verslo įtaka gali būti nemaža, nes mažiausiai uždirbančių profesijų atstovai potencialiai nesunkiai gali gauti atlygius „vokeliuose“.

Kita vertus, galima įžvelgti ir kitų paradoksų. Šis tyrimas teigia, kad Lietuvoje daugiausia yra parduotuvių pardavėjų (61,6 tūkst.), įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovų (50,5 tūkst.), vairuotojų (39,8 tūkst.), biurų, viešbučių valytojų, kambarinių ir pagalbininkų (39,8 tūkst.) bei reklamos ir rinkodaros specialistų (38,6 tūkst.). Tuo tarpu Lietuvos darbo biržos statistikoje didžioji dauguma šių profesijų vis dar pakliūna į paklausiausių specialybių sąrašus.

– Atlyginimų didėjimas tiesiogiai susietas su ekonomikos augimu, ar jie gali didėti greičiau nei auga šalies ūkis?

– Teoriškai atlygis neturėtų didėti sparčiau nei auga šalies ūkis, tačiau, jau minėtos priežastys – ūkio struktūra, kuriama vertė bei darbo našumo skirtumai – šią situaciją gali iškreipti. Čia matau keletą esminių problemų.

Pirmoji – aptarnavimo paslaugų sektoriaus problema. Poreikis kvalifikacijai ir aptarnavimo kokybei tiesiogiai koreliuoja su atlygiu, o aptarnavimas Lietuvoje – didelė problema.

Lietuva nenusitrins menkai apmokamos darbo jėgos įvaizdžio, kol neturės aiškios švietimo sistemos, nepriklausančios nuo sėdinčiųjų valdžioje. Šaliai būtina vizija bei investicijos į jaunosios kartos ugdymą jau nuo pirmųjų mokyklos klasių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"