TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Energetikos buldozeris įlėkė į Seimą

2016 06 08 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius mano, kad visiems Lietuvos energetikos rinkos dalyviams – privatiems ir valstybiniams – turėtų būti taikomos vienodos žaidimo taisyklės. O didžiausia Lietuvos energetikos bendrovė „Lietuvos energija“ neturėtų naudotis savo akcininkės Vyriausybės teikiamomis privilegijomis. Pavyzdžiui, kai skiriama kurio nors stambaus energetikos projekto „paskirtuoju įgyvendintoju“.

„Kai Vyriausybė savo įmonei paskiria statyti biokuro elektrines didžiuosiuose miestuose, privačiam verslui palikdama tik mažesniojo partnerio vaidmenį, investuotojų optimizmui dėl būsimų energetikos projektų lieka vis mažiau vietos ir jų baimes bei nuogąstavimus galime suprasti. Kas galėtų paneigti, kad biokuro jėgainių statybos modelis nebus pritaikytas vėjo parkams jūroje? Kas galėtų pažadėti, kad staiga neatsiras Vyriausybės teisės aktas, kuriame skaitysime, kad „Lietuvos energija“ yra „paskirtasis strateginis investuotojas“ vėjo parkams Baltijos jūroje statyti. Seimui, kaip dabar, bus duotas mėnuo „modeliui“ patvirtinti, ir investuotojams liks tik kukuoti“, – „Lietuvos žinioms“ kalbėjo M. Nagevičius.

Atsinaujinančios energetikos investuotojus vienijančios organizacijos atstovas taip įvertino Vyriausybės Seimui pateiktą vėjo energetikos plėtros Baltijos jūroje modelį.

„Lietuvos žinios“ praėjusią savaitę rašė, kad Seimui teikiamas „po kilimu“ parengtas naujas vėjo energetikos plėtros Baltijos jūroje modelis, pagal kurį mokesčių mokėtojų pinigais pati valstybė tirs galimybes statyti vėjo parkus Lietuvos jūrinėje teritorijoje.

Verslininkai įtaria, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (AIEĮ) pakeitimais, kuriems pritarė Vyriausybė, klojamas kelias vėjo energetiką Baltijos jūroje plėtoti vienai valstybinei įmonei. Tuo metu privačioms energetikos bendrovėms dešimtis tūkstančių eurų kainavusias poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitas, kurios jau buvo suderintos su valstybės institucijomis, valdžia siūlo išmesti į šiukšlių dėžę.

Kiaulystė kitai valdžiai?

– Stebina (o gal nestebina) valdžios skubėjimas. Įstatymo pataisos į gegužės 25 dienos Vyriausybės darbotvarkę įtraukiamos posėdžio metu kaip papildomas klausimas, paprašius energetikos ministrui, ir iš karto priimamos. Gegužės 30 dieną paketas jau registruojamas Seime. Ministerija teigia, kad pataisas Seimas skubos tvarka priims iki birželio 30 dienos, o jos įsigalios lapkričio 1 dieną. Nesulaukus, kaip įprasta, Naujųjų metų. Atrodo, kad modelį, pagal kurį į energetiką bus investuojami milijardai eurų, skubama žūtbūt prakišti iki rinkimų. Ar nebus taip, kad naujai valdžiai tai nepatiks, ir naujo įstatymo, kaip ir dabartinio, įgyvendinimas bus vilkinamas kitus penkerius metus? Verslas sako, kad tai „gatvės metodai“.

– Energetikoje pastaruoju metu viskas taip daroma. Kažkas po stalu susitaria, o tada greitai įgyvendina. Rimtų svarstymų nėra. Teisės aktai priiminėjami kaip per gaisrą. Todėl ir daromos klaidos. Prisiminkime skubotus valdžios sprendimus dėl termofikacinių elektrinių. (Vyriausybei nusprendus neberemti jų gaminamos elektros energijos, šių metų pradžioje uždaryta didžiausia Lietuvos kogeneracinė – Vilniaus trečioji termofikacinė – elektrinė, o dabar svarstoma, kaip ją vėl įjungti, prieš tai perėmus „Lietuvos energijai“ – aut.)

Mane plėšo vidinis prieštaravimas. Viena vertus norisi tikėti, kad po trejų metų, kai valstybė ištirs galimybes jūroje, bus rengiamas sąžiningas konkursas, kuriame visi galės dalyvauti vienodomis sąlygomis. Kodėl turėčiau iš anksto manyti, kad apgaus? Kita vertus, matant, kaip projektai vykdomi dabar, darosi baisu ir atsiranda nepasitikėjimas.

– Kaip vertinate investuotojų keliamą sąmokslo teoriją, kad parengtomis įstatymo pataisomis klojamas kelias vėjo energetiką Baltijos jūroje plėtoti vienai valstybinei įmonei?

– (Tylomis šypsosi.)

– Paklausiu kitaip: procesui padės ar trukdys tai, kad valstybės kontroliuojama energetikos bendrovė deklaruoja siekį statyti vėjo jėgaines jūrinėje teritorijoje? Tai pozityvu?

– Jeigu nebūtų blogų pavyzdžių, niekas nebijotų. Bet ypač per pastaruosius ketverius metus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pradėjo vyrauti požiūris, kad privatus sektorius energetikoje yra blogis, o valstybinis – gėris. Tokioje atmosferoje viena valstybinė įmonė plečiasi ir pasakoja, kokia ji socialiai atsakinga ir kokius kuria puikius labdaros fondus. Gerai, kad kuria, bet kodėl ši valstybinė monopolija konkurencinėje rinkoje nedalyvauja vienodomis sąlygomis su kitais žaidėjais? Gal kiti irgi sukurtų puikius labdaros fondus? Atrodo, mūsų valdžia vadovaujasi požiūriu, kad geriausias konkurencijos būdas yra uždrausti konkurentams konkuruoti. (Juokiasi.)

Supraskime, jog kai užtikrinama sąžininga konkurencija, vartotojai bet kuriuo atveju moka mažiau negu tuomet, kai projektą vykdo viena valstybinė įmonė. Dabar madinga kaltinti prekybos tinklus dėl esą nepagrįstai keliamų kainų. Bet niekam nešauna į galvą statyti valstybinę parduotuvę su teisingomis kainomis.

– Kodėl toks mąstymas vyrauja energetikoje?

– Nesuprantama. Jeigu valdžia mato, kad privatininkai tarpusavyje tariasi, tam yra instrumentas – Konkurencijos taryba, energetikoje – Kainų komisija. O geriausias būdas kovoti su privačiais „grobikais“ energetikoje, jeigu tokių yra, – prisikviesti daugiau tokių „grobikų“, kad jie tarpusavyje kautųsi ir iš tos kovos laimėtų vartotojai. (Šypsosi.) Tuo metu valstybinis monopolininkas neturi nė vieno privalumo.

Jeigu rinką prižiūri griežtas nacionalinis reguliuotojas, nėra skirtumo, kas teikia paslaugą – privati ar valstybinė įmonė. Bet pas mus iš anksto manoma, kad reguliuotojas silpnas, todėl ateis gudrus privatininkas ir apgaus. O valstybinis verslas – geras, jis tikrai neapgaus, nes nesiekia užsidirbti pinigų... (Juokiasi.) Toks keistas iškreiptas mąstymas. Parodykite man įmonę, kuriai neįdomu užsidirbti pinigų, net jeigu ji – valstybinė.

Sugyventų du modeliai

– Kuo blogas dabartinis vėjo plėtros Baltijos jūroje modelis, kad jo net nebandyta įgyvendinti, nors jis įteisintas įstatymu dar 2011 metais?

– Dabartinė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (AIEĮ) redakcija iš principo nėra labai gera. Pagal įstatymą turėtų būti skelbiamas konkursas tyrinėjimams Baltijos jūroje. Bet kas toliau, koks to tyrinėjimo motyvas. Vėjo elektrinių jūroje gaminama elektra kol kas yra brangesnė negu rinkoje. Šiuo metu be valstybės paramos niekas į tokias technologijas neinvestuos. Todėl skelbti konkursą tyrimams, kol nenustatyta paramos schema, atrodo keista.

Būtų galima vienu metu skelbti ir tyrimų, ir elektros energijos kainos konkursą. Bet tokiu atveju investuotojas labai rizikuotų, nes dalyvautų konkurse siūlydamas komercinę kainą ilgam periodui nežinodamas, kokios tuo metu bus galimybės statyti elektrines. Gal paaiškės, kad jų savikaina yra didesnė ir pagal pasiūlytą kainą neatsipirks. Jeigu taip būtų daroma, visi konkurso dalyviai pakeltų kainas, siekdami padengti galimą riziką. Vartotojams tai būtų brangiau.

– Vyriausybė teigia, kad jos siūlomas modelis nusižiūrėtas nuo Danijos ir Vokietijos. Kokie jo privalumai?

– Idėja ta, kad valstybė savo lėšomis ištiria jūros dugną, tada pateikia informaciją apie tai rinkai ir tuomet skelbiamas vėjo elektrinių statybos konkursas. Tada visi investuotojai, žinodami galimybes (grunto sudėties, prisijungimo prie tinklų sąnaudų ir kitas) siūlo būsimą elektros energijos kainą ir laimi tas, kuris pasiūlo mažiausią. Bent taip šneka Vyriausybė.

– Vis tiek neaišku, kodėl penkerius metus įstatymu įteisintas modelis nebuvo atšauktas, ir tik dabar valdžia „suprato“, kad jis netinka. Juk verslas savo lėšomis atliko „namų darbus“, užsakė ir suderino su valstybės institucijomis PAV ataskaitas bei tikėjosi, kad Vyriausybė skelbs konkursą . Jį laimėjusios įmonės būtų įgijusios išskirtinę teisę tyrinėti teritoriją jūroje ir rengti investicijų projektus. Galbūt iš karto, dar 2011 metais, reikėjo priimti kitokį įstatymą arba investuotojus perspėti: nieko nedarykite, nes modelis bus keičiamas?

– Taip, iš karto reikėjo kitaip daryti. Bet verslas investavo į PAV bei kitus planavimo dokumentus ir, regis, yra pasirengęs investuoti be paramos garantijų iš valstybės. Dalis, ypač užsienio kapitalo investuotojų, siekia ištirti jūros dugną, tada užsitikrinti paramą iš kitų Europos Sąjungos šalių ir joms gaminti elektros energiją. Juk žinome, kad ES direktyvoje dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją nustatyti tikslai, kiek ES valstybės ateityje turės pagaminti atsinaujinančios energijos. Pagal tokį mechanizmą, kitos valstybės remtų „lietuviškus“ vėjo jėgainių jūroje projektus, bet į savo energetikos balansą juos įskaitytų kaip savo generaciją.

– Investuotojai būtent taip ir sako: kodėl negalėtų lygiagrečiai būti įgyvendinami du modeliai: vienas su valstybės parama, kitas – be jos. Tokiu atveju jau investavusios įmonės galėtų toliau įgyvendinti projektus pagal dabartinę tvarką.

– Mano supratimu, dabar Vyriausybės siūlomas modelis yra geras, bet nematau jokios prasmės, kodėl neleidus lygiagrečiai įgyvendinti projektų pagal esamą tvarką, jeigu investuotojai neprašo Lietuvos valstybės paramos. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija būtent tai Vyriausybei ir siūlė. Verslas tokiu atveju neprarastų investuotų pinigų. Vėliau net būtų galima šiuos du modelius sujungti.

Technologijos sparčiai pinga

– Vyriausybė vengia apie tai kalbėti, vis dėlto kiek Lietuvos jūrinėje teritorijoje galėtų būti vėjo jėgainių?

– Investuotojai jau dabar pasirengę investuoti į projektus, kurių bendra galia yra maždaug 1000 megavatų (MW). Tai sudarytų truputį daugiau negu trečdalį Lietuvos elektros energijos poreikio – apie 4 teravatvalandes. Visas jūros potencialas gali siekti nuo 3000 MW iki 7000 MW. Iš esmės vien jūroje (eliminavus saugomas teritorijas ir vietas, kur eina jūrų keliai ar kurios per arti kranto, terštų vizualią aplinką) galima pagaminti daugiau elektros energijos, negu Lietuva suvartoja.

– Tačiau ir Lietuvos sausumos potencialas dar neišnaudotas. Gal pirmiausia reikėtų vėjo jėgainių pristatyti ant žemės, kur investicijos pigesnės?

– Iš principo taip. Kol kas žemėje vėjo elektrinių pagaminta elektra yra pigesnė negu jūroje. Bet kalbame apie dabartines kainas. Kai jėgainių atsiras jūroje, kainos gali būti kitos, nes technologijos labai sparčiai pinga.

Pastarajame Kainų komisijos vėjo jėgainių aukcione jį laimėjęs investuotojas 12-ai metų pasiūlė 56 eurų už megavatvalandę kainą. Tai neką daugiau negu rinkos kaina. O elektrinė bus statoma Anykščiuose, kur vėjo tikrai mažiau negu Klaipėdoje, palei jūrą kaina būtų 50 eurų ir mažesnė. 2016 penkių mėnesių rinkos kainos vidurkis buvo apie 38 eurus. Jūros jėgainių projektai gerokai brangesni. Pastaruosius aukcionus Danijoje laimėjo investuotojai, pasiūlę apie 100 eurų už megavatvalandę kainą.

– Taigi jūros jėgainių pagaminta elektra beveik dvigubai brangesnė negu sausumos?

– Taip, bet jūrinė technologija pinga sparčiau, todėl tikėtina, kad po 10 metų, kai ir mes pradėsime statyti parkus jūroje, skirtumo gali nebelikti. Todėl laukti, kol technologijos atpigs, kol valstybė pasirengs, ir tik tada statyti, būtų neprotinga. Rengtis reikia jau dabar.

– Žinant, kokie valdžios darbo tempai, 2020 metų, kai esą turėtų būti išžvalgyta Baltijos jūros teritorija ir skelbiami pirmieji konkursai, data gali tolokai nusikelti. Tarkime, tyrimams pritrūks pinigų arba po rinkimų susilpnės politinė valia.

– Aišku, gali užsitęsti. Pažiūrėkime, kaip juda valstybinių kogeneracinių elektrinių Vilniuje ir Kaune projektai. Jau greitai 2017 metai, kai jos turėjo pradėti darbą, o nepavyksta parinkti rangovų. Kartais ir be blogos valios planuoti darbai išsitęsia.

– Kiek dar vėjo jėgainių galėtume pastatyti sausumoje šalia jau esančių 500 MW ir planuojamų 250 MW?

– Potencialas smarkiai didesnis. Lietuva yra tuščias kraštas, palyginti su ta pačia Danija ar Vokietija. Mūsų gyventojų tankis labai mažas, vietų, kur galime statyti jėgaines netrukdydami žmonėms – begalė. Net vertinant dabartinę perdavimo tinklų infrastruktūrą, be papildomų investicijų į balansavimo ir rezervavimo generaciją, galėtume sausumoje pastatyti 1000 MW – 1500 MW galios vėjo jėgainių. O didesniam kiekiui vėjo parkų balansavimą galėtų užtikrinti kitos valstybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"