TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Energetikos projektai: kaip (ne)ieškome geriausių sprendimų

2013 07 16 13:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Naftos ištekliai pasaulyje yra riboti ir jie sparčiai senka, kiek daugiau yra gamtinių dujų atsargų. Kaskart labiau aštrėja klimato kaitos problema, kurią skatina vis didėjantis į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, daugiausia deginant organinį kurą. 

Todėl ateityje turėtų išlikti, aišku, žymiai saugesnė, bet ir daug brangesnė, branduolinė energetika bei kur kas sparčiau didėti vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių dalis pirminės energijos balanse.

Taigi, jeigu mes neturėsime savos atominės elektrinės, labai tikėtina, kad tokios elektrinės gali atsirasti kitose šalyse. O jeigu mes neturėsime savo pigią elektros energiją generuojančio šaltinio, elektros energiją greičiausiai vėl pirksime, tik šį kartą ko gero iš naujų Baltijsko arba Astravo atominių elektrinių, ir mokėsime už ją galbūt taip pat brangiai, kaip dabar mokame už importuojamas gamtines dujas. Priešingu gi atveju elektros energijos tiekėjai negalėtų diktuoti mums savo sąlygų.

Koncernas „Gazprom“ taip pat negalėtų tiekti gamtinių dujų brangiau, nei mes galėsime jas nusipirkti kitur, turėdami terminalą.

Be to, elektros energijos ir tokių brangių energetikos išteklių pirkimas vis didins Lietuvos importą, o tuo pačiu ir valstybės skolą – mūsų šalis šiuo metu vis dar daugiau importuoja nei eksportuoja.

Tik įvairovė gali užtikrinti patikimumą ir konkurencingumą, o skatinti ir naudoti reikia įvairias energijos gamybos rūšis – vieno energijos šaltinio neužteks.

Bet buvusi konservatorių vyriausybė savo veiklą energetikos srityje pradėjo nuo to, kad, vadovaudamasi ne valstybės, o tik siaurais partiniais interesais, pakeitė patyrusius ir kompetentingus strateginių energetikos įmonių bei energetiką kontroliuojančių įstaigų vadovus. Atkuriant Energetikos ministeriją buvo pakeisti beveik visi energetikos specialistai, o į priekį koalicija judėjo griaudama ir išnaikindama beveik viską, prie ko tik prisilietė. Ar galima buvo tokiu atveju tikėtis gerų rezultatų? Nors valdantieji ir jautė, kad atominė elektrinė yra reikalinga, jie taip neatsakingai ir nerūpestingai, su niekuo nesitardami ir beveik nebendraudami, parinko tiek daug pagrįstų abejonių sukėlusį branduolinį reaktorių, kad tauta tokį pasiūlymą atmetė.

Ir vis dėlto, jeigu mums reikalinga elektrinė, keistai atrodytų, jeigu ji galėtų turėti tik pirmą pasitaikiusį galingiausią, didžiausią ir brangiausią reaktorių. Reikėjo svarstyti ir nagrinėti įvairius variantus. Nors labiausiai ji mums buvo reikalinga sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę, bet kiekvienąkart viską naikinant ir pradedant vis iš naujo, o ne tobulinant, kas jau buvo sukurta, buvo gaištama daugybė laiko, o gausybėje skubių projektų, neturint jokių prioritetų, taip ir liko neaišku, kada yra tinkamiausias laikas jos statybai. Juk likvidavus nacionalinio investuotojo bendrovę LEO LT, kurios net nebuvo bandyta reorganizuoti, vėl teko viską pradėti nuo pradžios, buvo sukelta daug abejonių regioniniams partneriams, apsunkintas strateginio investuotojo pasirinkimas, sudarytos palankios sąlygos naujų kaimynių atominių elektrinių statybos projektų atsiradimui. O šiai bendrovei likviduoti buvo išleisti dideli mūsų mokesčių mokėtojų pinigai.

Todėl pasielgti reikėjo labai atsakingai ir apgalvotai. Bet praėjusios kadencijos Seimo tuomet priimti branduolinę energetiką reglamentuojantys įstatymai, reikalingi naujos atominės elektrinės statybai, taip pat sukėlė labai daug ginčų, dvejonių ir sumaišties. Vis dar nesuvokiama, kad esminiai, Lietuvai svarbiausi ir finansiškai brangiausi sprendimai turėtų būti priimami bendru sutarimu arba bent suderintai, o ne valdančiosios daugumos „buldozeriu“.

Taip ir liko gana daug visokių visokiausių visiems rūpimų ir skubiai spręstinų klausimų. Iki šiol vis dar aiškinantis dėl tikslios Visagino atominės elektrinės elektros energijos pardavimo kainos, kyla daug abejonių dėl jos konkurencingumo su naujomis kaimyninėmis elektrinėmis, jeigu jos bus pastatytos, dėl galingo „Hitachi“ generatoriaus gaminamo energijos kiekio realizavimo. Juk šie mūsų kaimynai turi žymiai daugiau galimybių konkuruoti. Dar nežinomi šios elektrinės statybos finansavimo šaltiniai, jau nekalbant apie regioninius partnerius ir dideles jų dvejones.

Suprantama, kad atominės elektrinės, ypač nesaugiai jas eksploatuojant, yra labai pavojingos. Visiškai saugių reaktorių kol kas nėra, tačiau beveik nieko nebuvo nuveikta, kad neliktume tokioje atominių elektrinių apsuptyje arba kad jos būtų bent technologiškai pažangesnės ar saugesnės. Reikėtų nepamiršti, kad galingas žemės drebėjimas ir cunamis Fukušimos Dajiči atominėje elektrinėje sukėlė nemažą pavojų, nors ji turėjo ir gerai veikiančias saugos, rezervines aušinimo, energijos tiekimo sistemas, ir patikimus branduolinių reaktorių apsauginius gaubtus, kitaip nei Černobylio atominė elektrinė, kur branduolinė avarija įvyko dėl reaktoriaus konstrukcijų netobulumo ir personalo klaidų.

Atsirado nemažai abejonių ir dėl sklandaus Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo. Negavus reikiamos tarptautinės paramos, uždarymo procesas gali žymiai pailgėti bei dar daugiau pabrangti, o Lietuvai tam tikslui gali tekti naudoti ir valstybės biudžeto lėšas. Be to, reikėtų prisiminti ir gerbti neseniai vykusiame referendume dėl Visagino atominės elektrinės statybos pareikštą tautos valią.

Taigi ir vėl tenka viską pradėti nuo pradžios, tik dabar reikėtų žymiai daugiau pamąstyti ir daug atsakingiau spręsti, ar derėtis dėl geresnių sąlygų ir statyti jau minėtą reaktorių, ar galbūt ieškoti kitų tipų ar kitokios galios reaktorių, ar laukti, kol rinkoje bus naujesnių, pažangesnių ir patikimesnių. O gal kol kas skatinti šilumos ir elektros energiją gaminančių kogeneracinių jėgainių plėtrą. O po to visa tai tinkamai paaiškinti bei viską suderinti su mūsų partneriais.

Na, o prieš tai, žinoma, vertėtų gerai pagalvoti, ar mūsų naujai elektrinei tikrai reikalingas toks abejotino konkurencingumo, galingas (1350 MWe) ir didžiulis reaktorius, kurio, prireikus, neturėtume kuo pakeisti, ar vis dėlto geriau būtų turėti keletą mažesnių, kaip, pavyzdžiui, Slovėnijoje (696 MWe) arba Nyderlanduose (485 MWe). Panašios galios branduoliniai reaktoriai veikia Suomijoje, Rumunijoje, Vengrijoje bei kitose šalyse.

Keletas tokių reaktorių, žinoma, kainuotų brangiau nei vienas, bet nereikėtų labai didelių investicijų vienu metu. Mažesnius reaktorius lengviau ir patogiau statyti ir uždarinėti, galima pakaitomis eksploatuoti, atlikinėti profilaktikos ir planinius remonto darbus, kitaip tariant, atsiranda galimybė manevruoti. Reikėtų mažiau rezervinių galių, jie yra saugesni dėl įvairių jau žinomų priežasčių, o svarbiausia – mažesnės pasekmės branduolinės avarijos atveju.

Mažos gi galios branduolinį reaktorių, prireikus, galima statyti ir nedalyvaujant jokiems kitiems partneriams.

Nors mažos ir vidutinės galios reaktorių pasirinkimas dar kol kas yra ribotas, tačiau manoma, kad šį arba jau artimiausią dešimtmetį gali pasirodyti naujų, modernesnių ir ekonomiškesnių, nes tiek JAV, tiek Japonijos bei Pietų Korėjos branduolinių reaktorių gamintojai labai aktyviai šioje srityje dirba. Nereikėtų nei tiltų griauti, nei kelių ardyti.

Lietuvai gyvybiškai ir labai skubiai reikalingas suskystintų gamtinių dujų importo terminalas. Juk, jeigu neturėtume Būtingės naftos terminalo, dabar negalėtume tiekti žaliavos Mažeikių naftos perdirbimo įmonei „Orlen Lietuva“ (beje, šios bendrovės akcijų Lietuva jau neturi).

Bet likvidavus kartu su akcine bendrove „Achema“ įsteigtą, veikti nepradėjusią bendrąją terminalo valdymo įmonę Gamtinių dujų terminalas, buvusi vyriausybė praktiškai mažai ką nuveikė. Turėjome tik Kiaulės Nugarą, kuri nėra užregistruota dokumentuose kaip sala, ir visiems trukdantį privatų gelžbetoninį stulpą (buvusį hidrotechninį deviacijos įrenginį), bet tai buvo tik vieta, ir tai ginčytina, kur akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ galėjo statyti minėtą terminalą.

Taip pat reikėjo pagalvoti bent dėl Latvijos dalyvavimo šiame projekte, nes tai būtų ne tik pigiau, patogiau, bet gal ir greičiau. Latvijoje yra požeminės gamtinių dujų saugyklos, išvystyti ir sujungti šalių dujotiekiai.

Naivu manyti, kad šalis, užsukusi naftos sklendę, negalės nutraukti ir dujų tiekimo, tuo labiau, kad jau kalbama apie papildomų atšakų iš dujotiekio „Nord Stream“ tiesimą. Čia vertėtų prisiminti ir sovietinės blokados pamokas, kaip buvo nelengva, kai nebuvome tam pasirengę.

Nors diplomatija yra viešojo kalbėjimo menas, sumanus ir lankstus tikslo siekimas, ir ji reikalinga visur, su koncernu „Gazprom“ konservatorių vyriausybė ėmė derėtis vien tik ultimatumų kalba. Nieko kito kaip dujų kainų augimo ir negalima buvo laukti.

Tikėkimės, ko gero, jau greitai bus pradėta dujotiekio „Nabucco“, kuris sujungs Europą su Kaukazo ir Vidurio Azijos telkiniais, aplenkiant Rusiją, statyba. Taigi daug rimčiau bei sparčiau reikėjo ir reikėtų spręsti dujotiekių, taip pat ir aukštos įtampos elektros perdavimo tinklų sujungimų problemas, jau daug metų derybose tampomas bei labai miglotai ir varganai atrodančias. Tai labai svarbu užtikrinant bendrą energetinį saugumą bei statant naują atominę elektrinę.

Aišku, kad nemažai lėšų prireiks suskystintų gamtinių dujų terminalo statybai, daug lėšų prireiks Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sujungimui, aukštos įtampos elektros perdavimo tinklų sujungimui su Švedija ir Lenkija, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės plėtrai. Dar daugiau lėšų prireiks sprendžiant sudėtingus būstų šildymo klausimus, nes, šilumos energijai nuolat brangstant, vis dar švaistomos didžiulės lėšos „kiaurų“ namų šildymui.

Ir galiausiai kyla paprastas klausimas: ar turėsime tiek finansinių išteklių, profesionaliai paruoštų specialistų, kad įstengtume gerai pasirengti ir laiku bei sėkmingai įgyvendinti visus numatytus projektus? Konservatoriams vis keitus juos bei atleidus patyrusius vadovus ir specialistus buvo tik švaistomas brangus laikas bei vargano biudžeto lėšos.

Taigi pirmiausia būtina skubiai išsiaiškinti rūpimus ir vis dar neatsakytus naujos atominės elektrinės projekto klausimus. Bet negalima gaišti sprendžiant dujų terminalo bei tarptautinių energijos jungčių problemas.

O kol kas džiugu nors ir tai, kad šiaip taip pradedamos derybos su „Gazprom“, jau pradėti spręsti labiausiai visiems žmonėms rūpintys būstų šildymo klausimai, kurių buvusieji valdantieji visiškai nesprendė. Reikia tikėtis, kad renovuojant namus bei kur kas daugiau naudojant žymiai pigesnį, vietinį kurą, pagaliau pagarės situacija ir šilumos ūkyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"