TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Energetikos projektai - ne žmonėms, o valdžiai

2010 12 20 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Lietuvai įprastas scenarijus, kai energetikos projektų strategija kuriama valdžios ir verslininkų kabinetuose, visuomenės neinformuojant ir pastatant prieš jau įvykusį faktą, vėl kartojasi - be jokių viešų diskusijų Vyriausybė karštligiškai skubina grandiozinį naujos atominės statybos projektą, kurio milijardinės išlaidos vienokia ar kitokia forma užgrius žmonių pečius.

Ką reikėtų daryti, kad valdžios branduolinės ambicijos Lietuvos gyventojams netaptų nepakeliama našta, LŽ redakcijoje diskutavo asociacijos "Nepartinis demokratinis judėjimas" aktyvistai -  asociacijos tarybos pirmininkas advokatas Kęstutis ČILINSKAS ir jos nariai - Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys profesorius Antanas KUDZYS, Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto docentė Aušra MALDEIKIENĖ ir Kauno technologijos universiteto Sociologijos departamento vadovas profesorius Gediminas MERKYS.

 

- Šiandien valdžia apie naują atominę elektrinę kalba kaip apie neginčijamą gėrį, o išdrįsusiems suabejoti jos nauda kabina tautos priešo etiketę. Kol kas apie šį "amžiaus projektą" visuomenė težino kelias skurdžias detales - kad ieškoma strateginio investuotojo, o pasitraukus vienintelei konkurso dalyvei Pietų Korėjos kompanijai KEPCO pradedamos tiesioginės derybos su neįvardytais kandidatais. Kuo ši situacija pavojinga visuomenei?

- K.Čilinskas. Valdžia nėra pasirengusi klausimo spręsti demokratiškai - tai ir yra didžiausias pavojus. Tiesioginės derybos su potencialiais investuotojais pradedamos neatsakius į esminį klausimą - ar išvis reikia ar nereikia statyti atominę elektrinę. Pagal šalies Konstituciją bei teisinę tradiciją dėl tokio svarbaus dalyko turi būtų nuspręsta referendumu, kad Seimui ir Vyriausybei būtų suteikti įgaliojimai elgtis vienaip ar kitaip.

Kad naujos atominės elektrinės statybos klausimas itin aktualus ateities kartoms, nėra abejonių. Jis iš dalies nulemia tolesnę ūkio raidą. Jei jėgainė bus statoma, iškils ne tik branduolinių atliekų saugojimo ir laidojimo problema, bet atsiras ir kitokių suvaržymų - sustos kitų energetinių šaltinių plėtra, bus investuojamos didžiulės skolintos lėšos, kurias reikės grąžinti.

Tačiau šiandien Lietuvoje spręsti klausimų referendumu iš principo neįmanoma, nes politikai, baimindamiesi tautos nuomonės, nustatė neįgyvendinamus reikalavimus. Kai apie ketvirtadalis piliečių išvykę iš Lietuvos, referendumas neįmanomas net fiziškai. Būtina keisti Referendumo įstatymą.

- A.Maldeikienė. Ar mums reikia naujos atominės, ar nereikia, priklauso nuo to, ar mes galime už ją mokėti. 95 proc. Lietuvos gyventojų už ją mokėti negali, nes neturi tam pinigų.

Egzistuoja vadinamasis energetinis skurdas, Europos Sąjunga (ES) davė nurodymą kiekvienai šaliai apibrėžti, kas tai yra. Didžioji Britanija apibrėžė, kad jei 10 proc. namų ūkio pajamų išleidžiama užsimokėti už kurą bei energetinius išteklius, šeima išgyvena energetinį skurdą.

Kitos šalys turi pažeidžiamų vartotojų sąvoką. Pateiksiu savo asmeninį pavyzdį. Esu VU docentė, man valstybė per mėnesį moka 1917 litų į rankas, o pernai žiemą už 94 kvadratinių metrų buto šildymą per mėnesį gavau 1452 litų sąskaitą. Matyt, įsivaizduojama, kad už likusią sumą turėčiau pajėgti nusipirkti darbui reikalingų knygų, pavalgyti ir apsirengti. Beje, mano finansinė padėtis tikrai nėra blogiausia Lietuvoje. Esu mačiusi skaičiavimų, kad už energetiką lietuviai sumoka 56 proc. vidutinių pajamų, galbūt tai ir tiesa. Nors situacija tragiška, Lietuvoje apie energetinį skurdą ir apie tai, kad dauguma žmonių nėra pajėgūs įpirkti energetikų paslaugų, valdžia nekalba. Užtat nuolatos kalba apie atominę elektrinę, energetinę nepriklausomybę ir saugumą, nors esminis klausimas turi būti, kad mums reikia pigios elektros.

Jei būtų mąstoma ta linkme, reikėtų ieškoti, kas gali pigią elektrą pagaminti, ir diskutuoti apie tokius projektus. Variantų yra įvairių. Atominė energetika būtų įperkama, jei būtų visiškai aišku, kas jėgainės statybas finansuoja. Jei finansuoja verslas, natūralu, kad šalia savikainos, kurią verslas stengsis maksimaliai išpūsti, turėsime jam mokėti ir pelną. Jei jėgainę statome iš biudžeto - mokesčių mokėtojų lėšų, bent jau pelno dalies mokėti nereikėtų.

Kitas variantas - ieškoti kitų nebrangios energijos alternatyvų. Kaip rodo daugybė tyrimų, pigiausias būdas yra atliekomis kūrenamos jėgainės, tokios užsienyje veikia kiekviename didesniame mieste. Tačiau Lietuvoje iškyla kita problema - esame nepatiklūs, nes ne kartą buvome apgauti. Todėl ir reikia ypač aiškiai pateikti projektus, ekonominius ir aplinkosauginius vertinimus, išdėstyti logiką ir alternatyvas. Tegul verslas stato jėgainę, bet stato pagal aiškią sutartį su piliečiais, o ne su sostinės meru ar Vyriausybės vadovu.

- Kiek techniškai ir ekonomiškai pagrįsti Vyriausybės ketinimai statyti itin galingą atominę elektrinę? Gal esama kitokių, tarkime, ne tokių brangių variantų, kurie taip pat turėtų būti apsvarstyti?

- A.Kudzys. Galimos trys branduolinės energijos gavimo rūšys. Galingos, apie 3000 megavatų (MW) atominės elektrinės Lietuvoje įvardijamos kaip tariamas išsigelbėjimas iš energetikos krizės ir yra Vyriausybės planuose. Ne iš konkurso pasitraukusi korėjiečių kompanija KEPCO įpiršo mums galingos elektrinės idėją, o mes primetėme jai tokį sprendimą.

Kuo galingesnė elektrinė, tuo mažiau prognozuojama jos statybos kaina. Statydama tokią elektrinę nagus nusvilo Suomija, nes paaiškėjo, kad statybos kainuos gerokai daugiau, nei buvo planuota. Manyčiau, kad prieš pasitraukdami korėjiečiai siūlė mums ir kitokių variantų, tik valdžia nenorėjo girdėti. Dabar labai populiarios vidutinės galios - 500-600 MW - jėgainės. Jas galima pastatyti gerokai greičiau, per 5-8 metus, ir jos yra labai tinkamas centralizuotos energijos pramonei šaltinis, tiesa, jos nėra pigesnės už didžiąsias. Yra ir trečias jėgainių tipas - 50-135 MW galios, kurios tinkamos statyti prie didelių miestų, nedidelių pramonės rajonų.

- Ar nesuklystume sakydami, kad dažnų klaidų ir viešumo stokos priežastys glūdi giliau - valstybę valdantys politikai veikia vadovaudamiesi nuogu išskaičiavimu, o ne visuomenės interesais?

- K.Čilinskas. Jei koks nors projektas svarstomas slaptai - o taip buvo svarstoma dauguma energetikos projektų - rezultatas būna naudingas tik būreliui įtakingų žmonių, bet ne visuomenei.

Dėmesio centre turėtų būti vartotojai - gyventojai ir įmonės, tačiau dabar, mano nuomone, žiūrima, kaip kapitalą, kuris skiriamas energetinės priklausomybės problemai spręsti, išsidalyti partijoms ir joms artimam verslui. Esame pasimokę, kad privataus kapitalo pritraukimas gali pabranginti produkciją. Būtent taip atsitiko, privatizavus Vakarų skirstomuosius tinklus, nes nenorėta įrašyti reikalavimų, kurie būtų naudingi vartotojams. Privatizavimas vyko tik tam, kad geri vyrai padarytų gerą biznį.

Yra ir kiti dalykai, į kuriuos nenorima atsižvelgti. Užkertamas kelias konkurencijai, kuri leistų atpiginti paslaugas ir produktus, priešingai - kuriama monopolija. Pagaliau, jei valstybė leidžia skirstyti ar pardavinėti viešąjį produktą, koks yra elektros energija, ši veikla negali būti pelno objektas, iš to negalima krautis milijardų. Tai irgi turėtų būti reglamentuota.

- A.Maldeikienė. Su akivaizdžiu nesupratimu ir visuomenės interesų ignoravimu susidūrėme, kai Jungtinio demokratinio judėjimo iniciatyva įkurta Vartotojų viešojo intereso gynimo asociacija kreipėsi į teismą dėl Vilniaus atliekų deginimo gamyklos projekto. Nebuvome nusistatę prieš šį projektą, nes tai geras būdas energijai gaminti. Tačiau Lietuvoje veikia Orhuso konvencija, kuri numato, kad įgyvendinant tokius projektus piliečiams turi būti pateikta informacija, kas planuojama, kokios yra alternatyvos, kokios konkurso sąlygos. Teismas pasakė, kad mūsų ieškinio priimti negali.

- G.Merkys. Lietuvos valdžiai labiausiai trūksta moralės ir padorumo. Vyrauja cinizmas, valdžia susipriešinusi su piliečiais, vyrauja tik naudos principas. 1991 metais priimtoje Lietuvos energetikos strategijoje, prie kurios kūrimo tada prisidėjo ir dar į pašalius neišstumdyti mokslininkai, sąžiningi ekspertai, buvo iš esmės išanalizuota šalies energetinė struktūra, perspektyvos, aplinkinių šalių praktika. Ši strategija ir šiandien neprarado aktualumo.

Viskas ten buvo pasakyta - kad šalis priklausoma nuo importuojamų žaliavų, kad reikia diversifikuoti jų tiekimą, naudoti biokurą, statyti vėjo jėgaines. Juk buvo galima dirvonuojančias žemes, kurių yra milijonai hektarų, apsodinti karklais ir iš jų gaminti biokurą, o žmonės turėtų darbo ir pajamų. Tačiau per 20 metų nieko taip ir nebuvo padaryta, todėl kyla klausimas - kodėl?

Peršasi vienintelis atsakymas - nieko nedaryti yra labai naudinga. Apie oligarchinę valstybę, tiesa, nedetalizuodami, yra kalbėję ir du šalies prezidentai - Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Energetinės tarpininkavimo įmonės yra Rusijos FSB priedėliai, padaliniai, kurių tikslas - išlaikyti Lietuvos energetinę priklausomybę, neleisti jokios diversifikacijos, o ir tie, kurie yra valdžioje, iš to turi naudos. Šiame kontekste galime prisiminti ir pulkininko Vytauto Pociūno žūtį, kurios viena versijų yra domėjimasis energetikos tarpininkių įtaka.

Visuomenė iki galo nesuvokia, į kokią gilią pelkę yra įklimpusi energetika, teisinė sistema, kokią didžiulę įtaką turi oligarchai. Jai pakišami "saldainiukai", smulkios problemos, tokios kaip Lino Karaliaus apkalta ar apsivogusi dainininkė, o didžiosios problemos lieka žmonių neįsisąmonintos.

- A.Kudzys. Iš energetikos tiesiog tyčiojamasi. Tai parodė ir praėjusią savaitę prezidentės pareikštas pasitikėjimas energetikos ministru Arvydu Sekmoku, kuris, anot šalies vadovės, dirba puikiai. Esu įsitikinęs, kad mūsų energetinė nepriklausomybė, pramonės ir namų ūkių aprūpinimas energija buvo sąmoningai žlugdomi nuo pirmų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dienų. Viskas prasidėjo nuo to, kai pirmasis energetikos ministras Leonas Ašmantas pradėjo kurti energetinės nepriklausomybės programą, paremtą dinaminiu modeliu - su perspektyva į ateitį, prognozuojant raidą ir poreikius. Baigėsi tuo, kad ministras buvo "nuimtas". Buvo panaikinta ir Energetikos ministerija, nes politikai joje turėjo per mažai savų žmonių ir negalėjo daryti įtakos ministerijos sprendimams.

Niekas nieko nenorėjo daryti, pats tai patyriau. Prieš kokius 16 metų Algirdas Brazauskas pasiūlė man pasidomėti, kaip Vakarų šalyse sprendžiamos atliekų deginimo problemos. Grįžau su išsamia ataskaita ir su Vokietijos kompanijos įsipareigojimu savo lėšomis Lietuvoje įrengti tokią jėgainę. Vyriausybei pristatyta ataskaita tiesiog dingo.

- G.Merkys. Nuopuolio mastai visuomenėje nėra atpažinti. Veikia ciniškai užsuktas mechanizmas, kai pažeidžiamos konstitucinės normos, žmogaus teisės, nebelieka vertybių. Peržengtos visos ribos. Prieš pusantrų metų prognozavau, kad jei padėtis nesikeis, prasidės du reiškiniai - masinė emigracija ir masiniai pikti maištai. Emigracija pasitvirtino, bijau, kad anksčiau ar vėliau prasidės ir antrasis procesas.

- Ar valdžios ir verslo grupių susiliejimas ir yra didžiausia Lietuvos bėda?

- A.Maldeikienė. Kita didžiulė problema yra uždarumas, nesugebėjimas pažvelgti plačiau, savotiškas Pilėnų kompleksas, kai neinama į kompromisus, o verčiau susideginama. Dalyvauti atominių elektrinių projektuose Lietuvos prezidentei yra siūlę ir Rusijos, ir Baltarusijos vadovai. Pasiūlymai išgirsti nebuvo, neva mes esame gudresni ir viską pasidarysime patys. Rusai ir baltarusiai jau pradėjo statybas, elektrą, reikia manyti, pardavinės Lietuvoje.

Lietuvių poza, kad esame pasaulio centras ir geriau už visus viską žinome, yra nusibodusi ir juokinga. Nesugebame susitarti su kaimynais, kartu siekti tikslų. Energetinės nepriklausomybės idėja skamba gražiai, tačiau mums tenka būti kartu su kaimynais vienoje geografinėje erdvėje ir su jais tartis, nes tai energetikoje nepaprastai svarbu.

Tebūnie, būsiu apšaukta rusų agente. Bet man atrodo, kad jau seniai laikas užmiršti ir atleisti, ieškoti draugų. O mes tebeieškome priešų ir jų randame - rusų, baltarusių, lenkų...

- Piešiate ganėtinai niūrų Lietuvos vaizdą. Nejaugi nėra įrankių, kaip priversti valdžią dirbti ne sau, o visuomenės gerovei?

- K.Čilinskas. Galiu nurodyti vienintelį teisinį būdą - sprendimų priėmimo viešumas. Mūsų judėjimas to ir siekia. Deja, visuomenė dar nėra subrendusi: labai trūksta reiklumo, noro sužinoti. Tai pasakytina ir apie kai kuriuos Seimo narius. Kai kurie jų lyg ir nesusisaistę su verslo grupėmis, tačiau tiesiog mažai kompetentingi.

- A.Maldeikienė. Visuomenė menkai dalyvauja, nes stokoja kompetencijos, juk 99 proc. žmonių techninių detalių tikrai nesupranta, tad nepajėgūs ir vertinti. Tačiau nebūtų tokio didelio skepsio bet kuriam projektui, jei valdžia vykdytų pareigą išsamiai informuoti, parodyti planuojamų projektų gerąsias ypatybes ir minusus, kalbėtų apie kokias nors kompensacijas, jei tokių minusų yra. Dabar visuomenė yra išgąsdinta, nes jos neleidžia dalyvauti priimant sprendimus ir numeta neva geriausius atsakymus.

Mūsų energetikos ministras slėpė, kas dalyvauja strateginio investuotojo konkurse, tačiau suomiai kažkodėl nieko neslėpė, nesigynė kokiais nors konfidencialumo reikalavimais - visa tauta ilgai diskutavo ir referendume nubalsavo už statybą. Ir kai prezidentė sako, kad A.Sekmokas yra kone tobulas ministras, aš galiu prezidentei atsakyti - man jis atrodo nepatikimas vien dėl to, kad slėpė nuo visuomenės jai svarbią informaciją. Man nereikia ministro, premjero, kuris su manimi nekalba - juk jis yra mano tarnas, kuris turi padėti man išspręsti problemas. Tokio ministro nereikia ir visuomenei. Ir tai ji turėtų garsiai pasakyti.

Tos pačios vakariečių kompanijos, kad ir "Dalkia", kitose šalyse elgiasi labai kultūringai. Necivilizuotai jos elgiasi necivilizuotose šalyse. Net Skandinavijos kompanijos vienaip žiūri į savo šalių piliečius, o visai kitaip - į lietuvius. Mes patys prisiprašėme, suteikdami jiems privilegijas ir nesugebėdami pareikalauti atsakingai elgtis. Iš esmės viskas priklauso ne nuo linkusių į pagundas politikų, bet nuo visuomenės. Jei visuomenė būtų tokiems politikams nepakanti, situacija būtų visai kitokia. Savo funkcijos neatlieka ir žiniasklaida.

- Ar yra vilčių, kad visuomenei pakaks išminties ir valios priversti valdžią atsižvelgti į jos nuomonę dėl atominės jėgainės projekto?

- K.Čilinskas. Pagal tai, kas šiuo metu vyksta, atrodo, kad ne. Sprendimus nulemia įtakingų finansinių grupių interesai, valdžios atstovų kartu su suinteresuotais verslo atstovais, nebūtinai iš Lietuvos. Sprendimai, kurie priimami, yra nulemti būtent tokių susitarimų, kurių pažeisti valdžios atstovai nebegali, net jei norėtų. Žmonės į paslaptis klimpsta vis giliau, susisaisto, bijo būti išduoti. Visuomenė privalo reikalauti, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus, Orhuso konvenciją, viešai, tačiau jie to negali padaryti, nes labai daug investuota į tarpusavio susitarimus.

 

Parengė Eglė Rainienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"