TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Energetinės nepriklausomybės siekiai

2011 02 07 0:00
Nors Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, paveldėjo keletą didžiulių gamybinių įmonių, tarp jų IAE, "Mažeikių naftą" ar "Lietuvos dujas", tačiau nesugebėjo jų nei suvaldyti, nei tinkamai panaudoti savo reikmėms.
LŽ archyvo nuotrauka

Net ir po dvidešimties nepriklausomybės metų Baltijos šalims iškyla esminiai iššūkiai - energetinė nepriklausomybė, energetikos sektoriaus konkurencingumas bei darni energetikos sektoriaus plėtra.

Nors Baltijos valstybės - Lietuva, Latvija ir Estija - politiškai ir ekonomiškai yra Europos Sąjungos (ES) narės, jų elektros ir gamtinių dujų energetinės sistemos vis dar sujungtos su buvusios Sovietų Sąjungos šalių sistemomis. Tokią padėtį nulėmė tiek istorinės ir politinės aplinkybės, tiek riboti vidiniai energijos ištekliai.

Lietuvos stojimo į ES sąlyga buvo uždaryti abu Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktorius. Sustabdžiusi IAE 2009 metų gruodžio 31 dieną Lietuva staiga atsidūrė ypač sunkioje energetinėje padėtyje. Iš elektros energiją eksportuojančios valstybės ji tapo elektros energiją importuojančia, daugiausia iš Rusijos, šalimi.

Radikaliai pasikeitus tokiai energijos išteklių struktūrai, Lietuvai reikėjo pakeisti energetikos politikos strategines kryptis. Valdžioje nuo 2004 metų buvo kalbama apie reikalą statyti naują branduolinę jėgainę, tačiau per kitus ketverius metus nieko konkretaus nebuvo nuveikta. Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos įgyvendinimo konkursą Lietuvos Vyriausybė paskelbė tik 2009 metų gruodžio 8 dieną. Tačiau, visų nuostabai, vienintelė konkurso sąlygas atitinkantį pasiūlymą pateikusi kandidatė - Pietų Korėjos kompanija KEPCO - netikėtai jį atsiėmė 2010 metų gruodį.

Kodėl šis VAE statybos konkursas sužlugo, būtų galima tik spėlioti. Mano nuomone, nesėkmę lėmė daug vidinių ir išorinių veiksnių. Daugelio jų Lietuva negalėjo nei paveikti nei kontroliuoti.

Politiniai veiksniai

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, iki šiol priklauso Rusijos interesų sferai tiek elektros rinkos, tiek gamtinių dujų tiekimo požiūriu. Matyt, Rusijos intencija yra nepanaudojant ginkluoto įsikišimo kontroliuoti Baltijos valstybes per energetiką ir dar iš to nemažai užsidirbti.

Kaip parodė gana pavojinga dujų tiekimo Ukrainai ir per Ukrainą patirtis, Rusija gali gana lengvai kontroliuoti daugelio net ir Vakarų Europos valstybių gyvybingumą per dujų tiekimo "užsukimus ar atsukimus" (apkaltindama kitus!), taip pat nustatydama dujų kainas.

Ypač ji sugeba manipuliuoti kainomis. Pavyzdžiui, latviams prabilus apie suskystintų dujų (LNG) importą visam Baltijos valstybių regionui, staiga "Gazprom" prakalbo apie dujų kainos Latvijai ir Estijai mažinimą net iki 15 procentų. Žemesnės dujų kainos mažina iniciatyvą daryti palyginti dideles investicijas į LNG importą.

Panašiai bandoma sužlugdyti ir Lenkijos LNG importo iniciatyvą, suteikiant jai teisę perparduoti iš Rusijos tiekiamas dujas pagal pačios Lenkijos nustatytas kainas.

Iki 2009 metų pradžios Lietuva turėjo gerą progą pasistatyti bendrai su Latvija ir Estija naują atominę elektrinę, tačiau tą galimybę, kaip ir laiką, išeikvojo beveik nieko nenuveikusi. Iki to meto Kaliningrado atominė elektrinė (toliau Baltyjskoje AE) nebuvo įtraukta į Rusijos energetinės plėtros planus, nes Rusija, atrodo, akylai stebėjo, ar Lietuva su savo partneriais ir ES palaiminimu pradės VAE statybą. Pamačiusi, kad Lietuvos atominės jėgainės statybos planas yra abejotinas, Rusija surado progą pateikti Lietuvai faktą, kad iki 2016 metų jau bus pasistačiusi Karaliaučiaus krašte didžiulę dviejų reaktorių jėgainę, kuri išeliminuos VAE konkurencingumą. Rusijos vadovų pareiškimai aiškiai sakė, kad Baltyjskoje AE yra skirta elektros energijos eksportui į Vakarų Europą ir Baltijos šalis, o ne vidiniams Kaliningrado srities poreikiams.

Kadangi VAE būtų pastatyta privačių investuotojų, reikalaujančių paskolintų statybai milžiniškų pinigų bei pelno grąžos maždaug per 20 metų, VAE elektros kaina jokiu būdu nepajėgtų konkuruoti su Baltyjskoje AE, kuri statoma Rusijos valstybės biudžeto pinigais be privalomos investicijų grąžos.

Tiek Lenkija, tiek Latvija šiuo metu Rusijos yra gundomos dalyvauti Baltyjskoje AE statyboje kaip partnerės, raginant jas atsisakyti dalyvavimo Lietuvos VAE projekte. Be to, Lenkija viliojama ir galimybe užsidirbti iš elektros perdavimo į Vakarų Europą.

Tuo metu, kai Baltijos valstybės stengiasi atsikratyti Rusijos energetinės "globos", ES Vakarų valstybės noriai mezga vis glaudesnius sandorius su Rusija siekdamos kuo didesnio dujų ir elektros importo. Jau šiuo metu ES importuoja iš Rusijos daugiau nei 50 proc. dujų savo poreikiams, o pastačius Karaliaučiuje Baltyjskoje AE prasidės ir masinis elektros eksportas į Vakarus.

Tad Lietuvos siekis uždarius IAE visiškai pasprukti iš Rusijos energetinės priklausomybės, pasistatant naują VAE, yra taurus ir labai pageidaujamas tikslas, bet šių dienų politinės realybės požiūriu yra per daug idealistiškas. Šiuo metu nėra ženklų, išskyrus deklaracijų skelbimą, kad ES suteiks finansinę paramą VAE statybai.

Ekonominiai veiksniai

Maždaug iki 2007 metų atominių jėgainių statyba pasaulyje merdėjo. Užklupus ekonomikos krizei ir smarkiai pradėjus kilti naftos ir dujų kainoms, prasidėjo domėjimasis elektros gamyba naudojant branduolinį kurą, ypač Kinijai ir Indijai pradėjus smarkiai plėsti savo industrinį potencialą. Per trejus pastaruosius metus pasaulyje pradėta statyti daugiau nei 60 branduolinių jėgainių. Padidėjus jų įrangos poreikiui ir esant pasaulyje tik keliolikai firmų, galinčių įrengti reikiamas konstrukcijas ir pagaminti tinkamus agregatus, ne tik statybos sparčiai brango, bet ir pagrindinių agregatų pagaminimo ir pateikimo nuo užsakymo laikas gerokai pailgėjo.

Pakitusios sąlygos yra ypač nepalankios mažiems kraštams, siekiantiems pastatyti tik vieną jėgainę ir dar už skolintus pinigus, kai dauguma valstybių, ketinančių statyti branduolines jėgaines, yra ne tik pajėgios finansuoti didesnę dalį reikiamų išlaidų, bet ir gali pateikti mokėjimo garantijas "strateginiam investuotojui" už jo investicijas.

Dažnai diskutuojama, ar VAE pagamintos elektros kaina galėtų būti konkurencinga. Čia iškyla keletas klausimų: kiek finansų prireiks branduolinei jėgainei Visagine pastatyti; kokios bus paskolos sąlygos; koks bus elektros gamybos poreikis; kiek kainuos elektros gamybinių rezervų palaikymas bei kokios bus atominių atliekų apdorojimo ir saugojimo išlaidos.

Urano ir darbo jėgos kaina 1 kilovatvalandei (kWh) elektros energijos pagaminti yra palyginti maža - apie 2,2 JAV cento (Lietuvoje IAE gamybos sąnaudos buvo vertinamos apie 7 LT centus). Tačiau pridėjus visas kitas operacines ir elektros energijos perdavimo išlaidas, Lietuvos vartotojui 1 kWh elektros energijos, dar veikiant IAE, kainavo apie 30 LT centų.

Kiek kainuotų pagaminti 1 kWh elektros užsieniečių pastatytoje ir valdomoje VAE, šiuo metu niekas nežino. Spėjama, kad ji galėtų kainuoti apie 34 ct/kWh. Ar VAE sugebėtų įtikinti Baltijos elektros biržos tarpininkus pirkti jos elektrą tokiomis kainomis, kai Baltyjskoje AE galėtų ją parduoti keliolika arba bent 10 centų pigiau?

Elektros kaina vartotojams priklauso ir nuo perdavimo tinklų amortizacijos, elektros energijos nuostolių perdavimo tinkluose ir paskirstant bei... vagysčių (Lietuvoje ir tai gali nutikti). Tačiau dar prieš pradedant elektros gamybą už VAE suteiktas paskolas jau reikės pradėti mokėti palūkanas. Prognozuojama, kad jos sieks apie 10-12 procentų. Įvertinant, kad jėgainės statybos kaina bus 18-20 mlrd. litų, tai reikštų, jog palūkanų suma statybos metu kasmet didės ir paleidžiant objektą (apytikriai po dešimties metų) bus apie 2 mlrd. litų per metus. Ir tai - dar net nepagaminus nė vieno vato energijos!

Įvertinant, jog šios išlaidos būtų padalytos visiems elektros vartotojams pagal sunaudotą elektros kiekį, priemoka vien už palūkanas gali siekti 15-20 centų už kiekvieną kilovatvalandę.

Finansų sutelkimas

Stambiems Vakarų investuotojams Baltijos kraštų ar Lietuvos energetikos iniciatyvos jau nuo nepriklausomybės atgavimo buvo komerciškai neįdomios ir nepatrauklios. Tai teko patirti pokalbiuose su keliais stambiais tarptautinio masto investuotojais ir su vienos didžiulės kompanijos, statančios branduolines jėgaines, viceprezidentu. Jie mato šį regioną kaip mažą rinką, apsuptą pigios energijos šaltinių, su galingais kaimynais ir grėsmingais jų tikslais. Tokia šalis kaip Lietuva, net ir kartu su kaimynėmis, esą nėra pajėgi pastatyti milijardus kainuojančios branduolinės jėgainės, nei garantuoti išorinių investicijų atsipirkimo be ES garantijų.

O finansinės krizės metu būtų ypač sunku rasti bankų, norinčių ir galinčių rizikuoti nukreipiant dideles investijas į valstybes, turinčias didelių skolų, ir konkuruoti tokioje rinkoje, kur kaimynystėje gaminama kur kas pigesnė elektra.

Paskelbus VAE statybos konkursą, kiek mums žinoma, Lietuva nebuvo ir dar nėra pasirašiusi jokių detalių įsipareigojančių sutarčių su gretimomis valstybėmis - Lenkija, Latvija ir Estija, kad jos prisideda tam tikromis finansinėmis sumomis ir tikrai pirks VAE energiją pagal indėlių didumą.

Surasti rimtą investuotoją, jeigu nėra pasirašytos sutartys su kitomis partnerėmis, būtų labai sunku, nes investuotojui aptarnauti vien Lietuvą būtų netikslinga ir net neprotinga. Paskutiniam kandidatui - KEPCO - pasitraukus iš skelbto VAE statybos konkurso, aišku viena - antro etapo derybose galimas investuotojas savo rankose turės visus kozirius ir galės išsireikalauti itin palankių sau sąlygų. Bet jos jau bus nenaudingos valstybei.

Ribota patirtis tarptautiniuose vandenyse

Nors, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo keletą didžiulių (net pasauliniu mastu) gamybinių įmonių, tarp jų - IAE, "Mažeikių naftą" ir "Lietuvos dujas", tačiau nesugebėjo jų nei suvaldyti, nei tinkamai panaudoti savo reikmėms. Turėtas didžiulis potencialas buvo prarastas dėl partijų savanaudiškumo, buvusių ar esančių valdžioje politikų asmeninių tikslų, visiškai neatsižvelgiant į valstybės interesus bei galbūt paklūstant kaimynų valstybės manipuliacijoms.

Žiūrint iš šalies buvo matyti aiškus nepriklausomos energetinės ateities klausimo vilkinimas ir nenoras pradėti spręsti susidariusias problemas. Nors 2006 metais buvo sudarytas neformalus susitarimas su Latvija ir Estija pastatyti Lietuvoje naują atominę elektrinę, stebėtina, kad tokiame svarbiame dokumente kaip "Nacionalinė energetikos strategija 2007" tik vienu sakiniu užsimenama, kad "uždarius antrąjį Ignalinos AE bloką, kol bus pastatyta nauja atominė elektrinė, pagrindiniu energijos gamybos šaltiniu taps Lietuvos elektrinė". Ten pat plačiai kalbama apie Lietuvos energetikos plėtrą spartinant energetikos šaltinių diversifikavimą pagal ES nustatytas kryptis, konkurencingumą, energetinį saugumą ir pasiūlymų rengimą dėl bendros ES energetikos strategijos palaikant dialogą su Rusija. Nors nenurodoma, kaip bus apsirūpinama elektra be IAE, gana akivaizdu, jog neturint kitų prieinamų žaliavų šaltinių ja apsirūpinti bus galima tik importuojant dujas iš Rusijos arba tiesiog perkant elektrą iš Rusijos.

Andriui Kubiliui stojus prie Vyriausybės vairo, valdžia pradėjo bandyti giliau apmąstyti Lietuvos energijos ateitį, aiškiau nustatyti tolesnes energetinės nepriklausomybės gaires. 2010 metų spalį buvo paskelbta nauja Nacionalinės energetikos strategija, išardyta LEO LT, reformuojamos Vakarų ir Rytų elektros tinklų sistemos. Tačiau šiuo atveju Vyriausybė naudojo buldozerio taktiką - mažai ką viešindama ir nesitardama nei su visuomene, nei su nepriklausomomis organizacijomis. Nors ypač svarbu būtų Energetikos ministerijai ir visuomenei artimiausiu metu susėsti prie bendro stalo ir nutarti: ar Lietuva turi likti atomine valstybe, ar yra kitų alternatyvų. Ypač dabar - kai išsibėgiojo "strateginiai partneriai", artėja Rusijos ir Gudijos atominių elektrinių konkurencija, sparčiai mažėja gyventojų skaičius, atsiranda kitų technologijų elektros energijai gaminti ir sparčiai tobulėja esamos.

Klaida buvo (ir dabar dar daroma) aklai pasitikėti samdytų užsienio konsultantų išvadomis ir neįvertinti saviškių analizės ir nuomonių. Atrodo, Vyriausybėje nesuvokiama, kad pirktos studijos ar įvairios analizės dažniausiai daromos pataikaujant užsakovui, nes taip galima tikėtis ir daugiau užsakymų. Šiuo atveju keliolika milijonų kainavusios "Rothchild" studijos, atrodo, pateikė "labai pelningą" naujos branduolinės jėgainės finansinę analizę ir viziją. Lyg pastatyta jėgainė Lietuvai būtų kaip višta, dedanti aukso kiaušinius. Deja, pirmojo auksinio kiaušinio reikėtų laukti mažiausiai trisdešimt metų, tikintis, kad pati "višta" per tiek laiko "nepakratys kojų" naujų technologijų akivaizdoje.

Iš tikrųjų alternatyvi studija, įvertinusi visas sąnaudas, susijusias su elektrinės statybos paskolų ir palūkanų mokėjimu, rezervinių galių palaikymu bei panaudoto kuro sandėliavimu, parodytų visai kitą vaizdą - vietoj aukso kiaušinių gal pamatytume suskilusią geldą. Pagal šio straipsnio autoriaus patirtį analizuojant didžiulio masto valstybinių projektų įgyvendinimą, valstybė darydama sprendimus turi apsvarstyti ir įvertinti ne vieną, bet bent kelias oponuojančias su "oficialiomis" studijas, kad būtų galima pasiekti objektyvų ir geriausią sprendimą.

Taigi matant, kaip Rusija gudriai įpina visos Vakarų Europos energetikos tiekimą bei paskirstymą į savo tinklus, tikėtis ją aplenkti pastatant VAE būtų naivu. Tik visų trijų Baltijos valstybių ir jos piliečių bendromis pastangomis bei palaikant ES dar yra įmanoma pasiekti maksimaliai įmanomus energetinės nepriklausomybės tikslus. Būtina sąlyga - mąstymo pasikeitimai, skaidriai ir atvirai valdžioms bendraujant su savo piliečiais, priimant energetinės perspektyvos planus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"