TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Europai reikia slovakų, suomių ir estų dorybių

2011 11 10 9:27

Rinkos ekonomika nežlugo, tiesiog buvo nesilaikoma jos taisyklių. Kad vėl suklestėtų, Europai reikia prisiminti savo stiprybę. Šveicarijos dienraštis "Neue Zuercher Zeitung" rašo, jog slovakai, estai ir suomiai rodo, kaip tai daroma.

Šiuo metu konjunktūros nesaugumas drumsčia perspektyvas, ekonomikos lyderiai ir investuotojai baiminasi, o vyriausybės ir bankai nesugeba spręsti savo problemų, todėl vis didėja priemokos už riziką, ir net gyvybingiausios finansų institucijos negauna kreditų. Vis garsiau kalbama apie drastiškas priemones, kurių turi imtis valstybės. Neveiksminga krizės įveikimo politika bus dar karštligiškesnė. Žmonės stebi susidariusią padėtį su didele baime, pasibjaurėjimu ir juos apima vis labiau stiprėjanti visiško bejėgiškumo būsena, todėl protestai kyla ne tik Graikijoje - amerikiečiai ryžtasi užimti Volstritą, o šveicarai - Iškilmių aikštę.

Laisvė, atsakomybė ir konkurencija

Susidarius tokiai sudėtingai padėčiai, verta prisiminti esminius dalykus. Šveicarija ir dauguma Europos valstybių yra vienos turtingiausių pasaulyje. Jos pasiekė sėkmės sunkiu darbu, inovacijomis ir svarbiausioms vertybėms - laisve, atsakomybe bei konkurencija. Įgyvendinti savo tikslą ir suklestėti padėjo ne "harmonizuojamų" taisyklių ar jėgas atimančių perskirstymo geradarysčių brūzgynai, o sąmoningas atvirumas, liberali galimybių lygybė ir laisvė. Tačiau svarbiausias Vakarų visuomenės sėkmės receptas - laisvė veikti - kartu ir įpareigoja. Tvarkos politiniai rėmai kiekvienam turi užtikrinti veiksmų laisvę, bet sykiu kiekvienas privalo prisiimti ir atsakomybę už savo darbus. Valstybė turėtų kištis kuo mažiau, kitaip slopins inovatyvią konkurencijos jėgą, lemiančią pažangą ir taisančią klaidas.

Dabartinė krizė, kad ir kokių esama pranašysčių apie pražūtį, nėra rinkos ekonomikos žlugimo įrodymas. Daugelį labiau suklaidino tikėjimas, kad galima nebaudžiamiems pažeidinėti rinkos ekonomikos įstatymus. Didžiausia kaltė tenka nevaržomam skolų mentalitetui. Noras padaryti žmones, kurie negali sau leisti įsigyti nekilnojamojo turto, namų savininkais nesuderinamas su veikiančia rinkos ekonomika. Tačiau tai ilgą laiką leido slėpti, kad paskolos verčiamos investicijomis. Negailestinga sąskaita buvo pateikta 2008 metais ir visos bankų gelbėjimo išlaidos perkeltos visuomenei ant pečių. Laisvės ir atsakomybės tarpusavio priklausomybė tapo absurdu, be to, smarkiai paūmėjo kitiems permetama valstybių skolų problema. Investicijų banko "Lehman Brothers" bankrotas būtų galėjęs virsti valomąja audra, jei finansų institucijos būtų turėjusios efektyvios nemokumo patirties ir pakankamai nuosavo kapitalo.

Tačiau nekontroliuojamas žlugimas sukėlė atsakomąją politinę reakciją - daugiau neleisti bankrutuoti nė vienam bankui, todėl praėjus trejiems metams gresia nauja bankų ir valstybių krizė. Susidarė užburtas ratas. Neatsakingų veiksmų nuostolius suvisuomeninantys ir savo rinkėjams nuolat naudos žadantys politikai turėtų, pirma, nusišalinti, antra, užtikrinti ilgalaikį finansavimą. Noras padengti didėjančias skolas per centrinį banką ir nuolatinių nominalių nulinių bei realių neigiamų palūkanų politika prilygsta klastingai indėlininkų (ir pensijų fondų) ekspropriacijai. Jei būtų laikomasi pirminių principų, Europoje pavyktų užtikrinti ne skolų sąjungą, o lanksčią integraciją, skatinančią laisvą rinkos jėgų judėjimą per ekonominę integraciją ir paliekančią daug vietos laisvei bei sisteminei konkurencijai.

Reikia integracijos, kuri užtikrintų solidarumą - tokį, kokio demokratiškai pageidauja tauta produktyvaus finansinio balanso rėmuose, ir būtinai pareikalauti didesnės asmeninės atsakomybės. Skolintis nevengiančias valstybes pirmiausia turėtų sudrausminti rinka, o atsakomybę už tai derėtų prisiimti indėlininkams ir bankams, finansuojantiems nesustabdomai prasiskolinančią ekonomiką. Geresnė priverstinio kapitalizavimo alternatyva yra priverstinis vykdymas.  Valiutos sąjunga prasminga tik tuomet, jei jos nariai įsipareigoja laikytis panašios stabilumo kultūros. Visi kiti privalo iš jos pasitraukti.

Išgirsti teisingus signalus

Kaip šiais laikais galima įveikti nesaugumo jausmą? Jau per vėlu skelbti Graikijos bankrotą ir priversti kreditorius laikytis duotų pažadų. Universalus sprendimas turėtų būti signalas, kad taisyklės galioja visiems. Kas nesilaiko atsakingos stabilumo kultūros ir iš tikrųjų nesiima reformų, negali tikėtis gelbėjamojo parašiuto ir likti euro zonoje. Kad tokios šalys kaip Italija, Ispanija ar Prancūzija ir toliau jai priklausytų, kad nežlugtų svarbi valstybinių paskolų rinka (kartu ir dauguma finansinių institucijų), šiuo metu vietoj euro bonų reikėtų patikimų sanavimo planų bei skolų stabdžių, kurie padėtų greitai pasiekti pirminį perviršį ir netolimoje ateityje sumažintų skolas. Jei pastangos taupyti įtikins investuotojus, šie vėl bus linkę pasiūlyti kapitalo.

Pradinį slovakų parlamento "ne" euro gelbėjimo programai daugelis pasmerkė kaip vidaus politikos motyvuotą farsą. Tačiau pastaraisiais metais Slovakijai labai skausmingai pavyko įveikti struktūrines bėdas ir atsigauti išvengiant didelių skolų. Europa turėtų rimtai vertinti didėjantį nepasitenkinimą pretenzingu švaistūniškumu ir nefinansuoti tokio mentaliteto. Slovakų reformos, estų veržlumas įveikiant didelę ekonomikos krizę ar suomių priemonės, kurių jie ėmėsi dešimtajame dešimtmetyje, kai žlugo prekyba su Sovietų Sąjunga, geriausiai iliustruoja, kaip galima atsigauti elgiantis savarankiškai. Kad Europa klestėtų, jai reikia daugiau tokių kaip atsakomybę jaučiantys slovakai, estai ir suomiai.

Pavyzdį galima imti ir iš Šveicarijos. Laikantis rinkos reikalavimų įmanoma išsikapstyti iš krizės. Toms valstybėms ir bankams, kurie privalo sumažinti savo skolas, nepavyks išvengti augimo nuostolių, tačiau imtis reformų vis vien apsimoka. Europos ir Šveicarijos ateitis - jų rankose. Jei viliamasi klestėjimo, reikia ir atėjus prie rinkimų balsadėžių pasikliauti liberaliais laisvės, atsakomybės bei konkurencijos principais. Tikėkimės, kad šis požiūris subręs greičiau negu paaštrės krizė. Tam jau atėjo laikas.

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"