TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Geriausia perdirbėjų prekė – pažyma

2014 11 20 6:00
Sunkiausias darbas yra atliekas surinkti. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kol valdininkai kalba apie atliekų tvarkytojų kontrolės galimybes, šie lengva ranka žeriasi gamintojų, importuotojų, o kartu ir pirkėjų sunešamus pinigus, skirtus atliekoms perdirbti.

„Tai, dėl ko jau kelintus metus nesėkmingai beldžiamės į ministerijų duris, virsta skambiomis bylomis teismuose“, – LŽ kalbėjo Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) direktorius Mantas Varaška. Praėjusią savaitę žiniasklaidoje buvo pranešta, kad bankrutuojančios atliekų perdirbimo bendrovės teritorijoje buvo aptikta nuodingomis medžiagomis užterštų televizorių ir kineskopų duženų, kurias buvo numatyta panaudoti gaminant stiklinę gėrimų tarą.

Pelninga apgaulė

M. Varaška papasakojo apie paprastą elektronikos atliekų tvarkymo imitavimo schemą. Atliekos yra arba perdirbamos Lietuvoje, arba išvežamos į užsienį. „Jei teisingai viskas daroma, kiekvienas būdas yra geras, tačiau čia esama niuansų“, – kalbėjo EPA vadovas. Mat pasinaudodamos kontrolės stoka kai kurios atliekų tvarkymo bendrovės iš tikrųjų atliekų neišveža perdirbti arba išveža ne tai, ką reikia, o tik išrašo gamintojams pažymas, kuriomis tarsi liudijama, kad atliekos yra surinktos bei sutvarkytos, ir pasiima toms atliekoms perdirbti skirtas elektronikos prekių gamintojų ir importuotojų lėšas. Šios lėšos yra kiekvienos prekės kainos dalis.

Pasak M. Varaškos, kai kurios elektronikos atliekos, kuriose yra spalvotųjų ir tauriųjų metalų, turi vertę ir gali būti utilizuojamos Lietuvoje, tampa be vargo parduodamomis žaliavomis. Tačiau yra atliekų, kurios visiškai neturi vertės ir Lietuvoje jų niekas neperdirba, nes mūsų rinka yra per maža - pritrūktų žaliavos tokiai gamyklai, o perdirbimo įranga kainuoja dešimtis milijonų litų. Todėl televizorių monitoriai, galvaniniai elementai, baterijos, atidirbusios buitinei elektronikai skirtos akumuliatorių baterijos, dujošvytės lempos turi būti išvežamos perdirbti į kitas šalis.

Būtent šioms atliekoms perdirbti yra skiriamos didžiausios lėšos. Pavyzdžiui, tona paprastų baterijų kainuoja apie 100 tūkst. litų (su PVM), o joms perdirbti yra skiriama 14 tūkst. litų (be PVM). Vadinasi, tokioms pavojingoms atliekoms perdirbti gamintojo arba importuotojo skiriamos lėšos sudaro 15–16 proc. prekės kainos, kurią visą sumoka prekės pirkėjas.

Anot asociacijos vadovo, sunkiausias darbas yra elektronikos atliekas surinkti, tačiau kai užtenka vien fiktyvios pažymos, nelabai kas dėl to vargsta. Tos nesurinktos atliekos vis tiek kažkur dingsta, palaidojamos, teršia aplinką, o tuo metu apgaunama ir valstybė, ir gamintojai, ir importuotojai, ir kiekvienas elektronikos pirkėjas.

UAB „Žalvaris“ rinkodaros vadovė Vita Balaikienė LŽ pripažino, jog ir ši bendrovė, kuri surenka daugiausia automobilių transporto atliekas, atkreipė dėmesį, kad atliekų perdirbimo versle esama fiktyvios veiklos. Pavyzdžiui, "Žalvaris" pastebi, kad kasmet automobilių degalų filtrų surenkama gerokai daugiau, negu jų turėtų būti. Vadinasi, kažkas tik išrašo pažymas apie filtrų surinkimą ir perdirbimą, o „Žalvaris“ tam likučiui perdirbti negauna lėšų.

Mantas Varaška: "Tona paprastų baterijų kainuoja apie 100 tūkst. litų (su PVM), o joms perdirbti yra skiriama 14 tūkst. litų (be PVM)."

Padėtų kontrolė

M. Varaška LŽ teigė, jog išvengti simuliacijų padėtų atliekų surinkimo, perdirbimo ir eksporto kontrolė, kurią galėtų vykdyti teritorinės aplinkos apsaugos agentūros. 2013 metų lapkritį tokių pasiūlymų buvo teikta Aplinkos ministerijai, atskirais raštais kreiptasi į prezidentūrą, Seimą, Vyriausybę, tačiau 2014 metų gegužę sulaukta tik pažadų, kad pasiūlymai neva būsią apsvarstyti. Iškart kelių asociacijų vadovų pasirašytame rašte, be kita ko, raginta, kad teritorinėms aplinkos apsaugos agentūroms būtų įvesta prievolė kontroliuoti, ar kiekvienos perdirbti ir eksportuoti paruoštos atliekų siuntos turinys ir svoris atitinka nurodytą pažymoje ir ar apskritai kas nors daroma. Taip pat siūlyta sudaryti galimybę šį inspektorių darbą stebėti visuomeninėms organizacijoms ir vietos bendruomenei.

Ministerija atsakiusi, neva Viešojo administravimo įstatymas neleidžia visuomeninėms organizacijoms dalyvauti privačių įstaigų veikloje. „Įsigilinus paaiškėjo, kad kalbama apie visiškai kitus teisės aktus. Mes kalbame apie tai, kad visuomeninėms organizacijoms galima stebėti inspektoriaus, o ne įmonės darbą. Šią sritį galima reglamentuoti ir ministro įsakymu, ir Atliekų tvarkymo įstatymu“, – aiškino M. Varaška.

Jo nuomone, ir žmonės, gyvenantys už kelių šimtų metrų nuo atliekų perdirbimo bendrovės, turėtų žinoti, ar tinkamai tvarkomos ir laikomos pavojingos atliekos, ar gruntinis vanduo, kurį jie naudoja maistui, neteršiamas baterijų švinu ir kitomis toksinėmis medžiagomis.

M. Varaškos nuomone, inspektorių darbą galėtų stebėti ir, pavyzdžiui, žaliųjų atstovai. Tiesa, LŽ kalbintas Lietuvos žaliųjų partijos Aplinkos apsaugos ir klimato kaitos komiteto pirmininkas Almontas Kybartas entuziazmo šiuo klausimu nerodė. Mat partijos nariams, anot jo, būtų per brangu kaskart savomis lėšomis vykti į vietas, kuriose vykdoma kontrolė. „Turime aktyvistų, kuriems tai gali būti įdomu, tačiau, manau, yra valstybinės institucijos, kurios privalo tai daryti – tai pirmiausia Aplinkos apsaugos agentūros teritoriniai skyriai“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo nuomone, netgi nebūtų privalu, kad kiekvieną atliekų siuntą tikrintų agentūros inspektorius. Užtektų, kad atliekų surinkimo įmonėse būtų įrengta stebėjimo įranga su įrašymo funkcija, o įrašus užtektų saugoti apie porą mėnesių, kad būtų galima bet kada juos patikrinti. Pasak žaliųjų atstovo, toks pasiūlymas irgi buvo pateiktas Aplinkos ministerijai, tačiau atgarsio nesulaukta.

„Aš pats vadovauju elektronikos atliekų perdirbimo bendrovei ir žinau, kad yra visos sąlygos sukčiauti, kai valstybės institucija nepasirūpina savo sprendimų vykdymo kontrole“, – LŽ teigė A. Kybartas, UAB EMP direktorius. Jo nuomone, netvarka atliekų perdirbimo sektoriuje sukčiams lengva pasinaudoti daugiausia dėl to, kad Lietuvoje prastai vedama atliekų tvarkymo statistika.

Be rožinių akinių

„Ši sritis anksčiau buvo mažai judinama. Visi žiūrėjo pro rožinius akinius ir stengėsi netvarkos nematyti, – LŽ pripažino naujasis Aplinkos ministerijos viceministras Algirdas Genevičius ir garantavo, kad taip ilgai neužtruks. – Dabar atliekų tvarkymo veiklos yra peržiūrimos ne tik su verslo dalyviais, bet ir mūsų struktūrose. Esu stipriai užsukęs šį ratą, turiu įvairių minčių, matau sunerimusius verslo dalyvius. Dabar dvi komisijos tiria padėtį, ruošia pasiūlymus ir sprendimus.“

Viceministras sakė neturįs iliuzijų, kad per porą mėnesių padėtis pasikeis, bet tikįs, kad per tris mėnesius rinkos dalyvius pavyks sustatyti į civilizuotas vėžes ir visi galės dirbti taip, kaip privalo pagal įstatymą. „Tikrai turiu optimistinę viltį, bet yra ir mano tvirtas apsisprendimas, kad tvarka atsirastų, kad nebūtų žaidžiama popieriais, nes už popierius negali būti mokami realūs pinigai“, – kalbėjo viceministras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"