TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Gyvenimas be vilties spindulio

2008 01 14 0:00
L.Dambrauskienė, kaip ir daugelis alytiškių, bankrutavus "Alytaus tekstilės" bendrovei atsidūrė beviltiškoje padėtyje.
Autorės nuotrauka

Prabėgus beveik pusmečiui nuo "Alytaus tekstilės" bankroto paskelbimo, daugeliui buvusių įmonės darbuotojų taip ir nepavyko susirasti naujo darbo.

Bankrutavus buvusiai didžiausiai Baltijos šalių tekstilės įmonei "Alytaus tekstilė", atleidimo lapeliai buvo įteikti 1090 darbuotojų. Kiek mažiau nei pusė jų kreipėsi į Alytaus darbo biržą tikėdamiesi susirasti naują darbą. Tačiau nors ir siūloma apie 600 laisvų darbo vietų, per šią instituciją susirasti darbą pavyko vos kelioms dešimtims alytiškių.

Pagrindinės priežastys - absoliučią daugumą atleistųjų sudaro vyresnės nei 50 metų moterys, turinčios nepaklausias darbo rinkoje specialybes. Nesibaigiančios naujo darbo paieškos ir finansiniai nepritekliai - daugelio buvusių tekstilininkų slogi kasdienybė.

Vienintelė darbovietė

53 metų Liongina Dambrauskienė, kaip ir šimtai kitų alytiškių, visą gyvenimą išdirbo "Alytaus tekstilėje". "Šioje įmonėje išdirbau beveik 34 metus, praradau sveikatą ir tapau nereikalingu žmogumi", - su nuoskauda kalbėjo moteris.

Į Alytų L.Dambrauskienė atvažiavo dirbti pagal paskyrimą, baigusi Vilniaus lengvosios pramonės technikumą. Metus dirbo pratempėja verpimo ceche, vėliau kelerius metus instruktore ir meistre. Dar beveik 30 metų - kokybės kontroliere taurinimo ceche.

Buvusiu darbu alytiškė nesiskundė. "Dirbau ir stengiausi gerai dirbti, nekreipdama dėmesio į didelį fizinį krūvį - kartais per pamainą tekdavo perkilnoti po porą tonų audinių rietimų - kad vaikai augtų aprūpinti, kad galėtume gyventi ne ankštame vieno kambario bute, o erdviame trijų kambarių. Tačiau po bankroto ilgų metų triūsas virsta nepakeliama našta. Neturėdama darbo nepajėgsiu išlaikyti šio būsto", - niūriai žvelgia į ateitį alytiškė.

Nedarbas L.Dambrauskienei tik viena bėda. Antroji, gal net labiau svarbi už pirmąją - sveikata. Prieš 30 metų grįždama iš darbo ji pargriuvo ir smarkiai susižalojo koją. Ilgiau kaip pusmetį pasigydžiusi moteris grįžo į darbą, tačiau traumos pasekmės liko visam gyvenimui. Šį rudenį operavo sužalotą koją, keletą mėnesių ji bus sugipsuota, o nuėmus gipsą L.Dambrauskienė jau niekada negalės vaikščioti kaip anksčiau - čiurnos sąnarys liko nelankstus.

Išlaiko motina

Buvusi tekstilininkė išsituokusi, dukra dirba ir mokosi Olandijoje, sūnus, Vytauto Didžiojo universiteto pirmakursis, studijuoja politologiją ir diplomatiją. Paskutinį atlyginimą iš buvusios darbovietės L.Dambrauskienė gavo 2007 metų gegužę. Daugiau kaip pusmetį moteris gyveno iš neįgalumo grupės gaunamos pašalpos - 267 litų. Praėjusių metų gruodžio pabaigoje skylėtą jos šeimos biudžetą papildė kiek daugiau nei 4000 litų išmoka iš Garantinio fondo. Likusią dalį, apie 500 litų, žada išmokėti kai parduos likusį įmonės turtą, bet jo gali ir neparduoti.

"Gavau tuos pinigus, bet iš vienos rankos perdėjau į kitą ir, atidavus skolas, liko 500 litų", - guodėsi ligota moteris.

Ji pasakojo, kol galėjusi vaikščioti, pati apeidavusi visas parduotuves, kad nusipirktų pačių būtiniausių maisto produktų: "Vieną dieną nusiperku pigių akcijinių makaronų, kitą - aliejaus. Taip ir verčiausi."

Pasiligojus L.Dambrauskiene rūpinasi draugės. Pirkdamos produktus savo šeimai, pasirūpina ir ja, nes moteris tik po butą gali vaikščioti su ramentais. Kada pirkusi kokį nors naują daiktą ar drabužį, buvusi tekstilininkė sako net neprisimenanti ir net nesvajojanti artimiausiu metu įsigyti.

L.Dambrauskienės dabartinė padėtis patvirtina liaudyje sklandantį posakį, kad Lietuvoje tėvai vaikus išlaiko iki pensijos. Moteris nelinksmai pasakoja, kad ji būtų pražuvusi, jei ne 80-metės motinos pensija. Tik motinos dėka, alytiškė nebadauja ir iki šiol yra išsaugojusi butą. Vienintelei iš jos penkių vaikų likusiai dukrai kaime gyvenanti senutė skiria pusę savo pensijos.

Jaučiasi pamiršta

Alytiškei skaudžiausia, kad bankrutavus įmonei jos darbuotojus užmiršo valdžia. "Per šį pusmetį nė karto niekas nepasidomėjo, kaip mes gyvename, ar reikia kokios pagalbos. Jokios diskusijos nei per televiziją mačiau, nei spaudoje šia tema skaičiau. Visa parama siūloma tik žodžiais. Mus prisimena tik prieš rinkimus, todėl kartais taip norisi nusiųsti jiems nupieštą špygą - atsaką į raginimus balsuoti", - tvirtino moteris.

Jos teigimu, ypač sunkiai didžiulės įmonės žlugimą išgyvena vienos vaikus auginančios moterys. Lengviau toms, kurios turi vyrus ir jie dirbo ne "Alytaus tekstilėje".

Vilčių susirasti naują darbą L.Dambrauskienė net nepuoselėja.

"Mano buvusios bendradarbės apėjo visą miestą, bet darbo taip ir nesusirado. Netgi didžiausi prekybos centrai, nuolat stokojantys darbuotojų, atsisako jų paslaugų. Sulaukusios 50 metų moterys, šių centrų vadovų nuomone, netinka dirbti kasininkėmis. "Jei nesusirado darbo sveikesnės už mane, kas priims mane", - pesimistiškai vertina savo galimybes L.Dambrauskienė.

Aštuonis mėnesius alytiškei darbo birža kas mėnesį mokės 644 litų išmokas (į šią sumą bus įskaičiuota ir neįgalumo pašalpa). Šis laikotarpis bus pratęstas vienu mėnesiu, nes bus mokama už nedarbingumo lapelį. Nepaisant to, kad liga tęsis gerokai ilgiau. Pasibaigus išmokoms iš darbo biržos - vėl skurdo duobė.

Negalėjo L.Dambrauskienė pasinaudoti nei mokesčių lengvata už komunalines paslaugas, nes iš buvusios darbovietės gautose pažymose buvo nurodytos pinigų sumos, kurias ji uždirbo, tačiau nepažymėta, kad pinigai nebuvo išmokėti. Kai po daugkartinių draugių apsilankymų įvairiose įstaigose buvo padarytas reikalingas įrašas, ji sąskaitas jau buvo apmokėjusi skolintais pinigais, nes norėjo išvengti komunalinių skolų.

Išeitis - emigracija

"Ir aš, ir sūnus buvome labai nusistatę prieš emigraciją, tačiau susiklosčiusios aplinkybės šią nuostatą privertė pakeisti", - kalbėjo moteris. Pirmakursis L.Dambrauskienės sūnus verčiasi kaip gali, tačiau net ir ypatingam taupumui yra ribos. Iš stipendijos susimokėjęs už bendrabutį vaikinas dienai gali skirti 1 litą. Vasarą, gyvendamas pas močiutę, jis uogavo. Už gautus pinigus ir močiutei pridėjus trūkstamą sumą galėjo nusipirkti kompiuterį.

"Mums likusi vienintelė išeitis išgyventi ir išlaikyti butą - sūnui baigus pirmą kursą imti akademines atostogas ir išvažiuoti užsidirbti į užsienį", - įsitikinusi L.Dambrauskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"