TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Į amerikietišką svajonę - su užjūrio "vokeliais"

2007 08 13 0:00

Už Atlanto išvykęs lietuvis net turėdamas žaliąją kortą darbų JAV būdavo priverstas ieškoti kaip nelegalas, o atlygį gaudamas pažino amerikietiškus "vokelius".

Atostogų į Lietuvą iš Amerikos neseniai grįžęs JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys Žilvinas Bublis pieš 11 metų išvyko už Atlanto laimėjęs žaliąją kortą, bet, kaip teigia pats, Lietuvos nepaliko.

Ž.Bublis tikina, kad Amerikoje jį laiko mintis, jog dalyvaudamas Amerikos lietuvių veikloje jis padeda ten esantiems tautiečiams "nesuamerikonėti". Vos nuvykęs už Atlanto, jis, kaip pats sako, įsiliejo į JAV Amerikos lietuvių bendruomenę.

Vyras pasakoja pirmiausia dirbęs pagalbiniu darbininku statybose Niujorke, kur atlikdavo patalpų vidaus remonto darbus, vėliau ėmėsi amerikiečiams įrenginėti biurus.

Tačiau kelias į vadinamąją amerikietišką svajonę ir bandymas įsitvirtinti svetimame krašte, pasak jo, padėjo pažinti tikrąjį emigranto gyvenimo skonį ir tamsiąją JAV verslo pusę.

Darbas - iš po tilto, alga - "vokelyje"

Jis atsimena, kaip 1996 metais net ir tie imigrantai, kurie Amerikoje gyveno legaliai, kartais darbo turėdavo ieškotis kaip nelegalai - po tiltu.

"Nuvykęs į JAV nemokėjau anglų kalbos, tad susirasti darbą nebuvo lengva. Ten gyvenantys lietuviai patarė, kad neverta sėdėti namie ir laukti, kol atsiras koks nors darbo pasiūlymas. Potencialių darbdavių jie pasiūlė ieškoti... po tiltu - ten rinkdavosi darbo ieškantys žmonės, o darbdaviai atvykę išsirinkdavo tinkamus, panašiai kaip mūsiškiai nelegalai iki narystės ES veikė visoje Europoje. Tokiu būdu JAV susirasdavome tik laikino darbo. Darbai trukdavo nuo kelių savaičių iki vos kelių valandų. Dažniausiai šitaip - po tiltu - darbuotojų ieškodavo JAV įsitvirtinę lenkai ir žydai. O darbo jėgą siūlydavo meksikiečiai, afroamerikiečiai, teko sutikti ir keletą lietuvių. Šiuo metu Amerikoje vis dar galima sutikti šitaip darbo besieškančių žmonių", - pasakoja Žilvinas.

Po tiltu sulaukęs pasiūlymo dirbti kroviko darbą vienoje įmonėje lietuvis pasakoja vėliau keletą mėnesių pusę atlyginimo gaudavęs amerikietiškame "vokelyje", kuris toks pažįstamas Lietuvoje, bet, kaip sako pašnekovas, tikrai ne mūsų jauno verslo išrastas. Išgirtoji amerikietiškoji demokratijos sistema taip pat nesugeba jo išguiti ir įvesti absoliučios darbo santykių tvarkos.

Po poros metų pastovesnį darbą Žilvinui susirasti padėjo kiti tautiečiai. "Taip bedirbant įvairiose statybų kompanijose pamažu pradėjo kilti kvalifikacija, o tuo pačiu - ir atlyginimas. Vienu metu vežiojau siuntinius, maistą, bet susikivirčijau su darbdaviu - teko grįžti į statybas", - prisiminimais dalijasi Ž.Bublis.

Jis pasakoja, kad dauguma į Ameriką, kaip ir į kitas šalis išvykusių lietuvių dirba fizinį darbą. "Lietuvių vyrų daugiausia galima pamatyti statybose ir už krovininių automobilių vairo, o moterys dirba padavėjomis, auklėmis", - pasakoja Ž.Bublis. Jis neabejoja, kad daug mūsų tautiečių, emigravusių į svajonių krantą ieškodami geresnio gyvenimo, neretai JAV tampa nesąžiningų darbdavių įkaitais, kaip ir gimtinėje, pajamas gaudami amerikietiškuose "vokeliuose".

Uždraudė prekybą cepelinais

Pasakodamas apie gyvenimo ir verslo ypatumus emigracijoje Ž.Bublis sako prieš pora metų pradėjęs prekiauti lietuviškomis prekėmis, kurias renginių organizatoriai susirinkusiems siūlo per įvairius lietuviams organizuojamus koncertus ir renginius. Mat tolimoje JAV sėkmingiau nei bet kur kitur galima "prekiauti" sentimentais. "Tautiečiai išgraibsto lietuvišką duoną, kompaktinius diskus, marškinėlius. Pavyzdžiui, pernai lapkritį per Andriaus Mamontovo koncertą kaipmat išgaravo 25 dėžės lietuviško alaus po 24 butelius", - atsimena jis.

Per koncertus vieną lietuviško alaus butelį lietuviai perka už 4 dolerius, parduotuvėje - už 1,9 dolerius. "Perkant iš bazių dideliais kiekiais už 24 butelių alaus dėžę mokame 26 dolerius, parduotuvėje - 32 dolerius", - sako jis.

Ž.Bublis atsimena, kaip prieš keletą metų po lietuviškų mišių bažnyčioje emigrantams lietuviams siūlydavo cepelinus, prekiaudavo kitais lietuviškais produktais. "Tokius pasibuvimus prie lėkštės cepelinų už 6-7 dolerius darydavome pora kartų per mėnesį. Daugelis jų ir į namus nusipirkdavo. Lietuvis klebonas leisdavo tokią prekybą ir sakydavo, kad galimybė po mišių pasibūti prie lėkštės cepelinų tik dar daugiau žmonių į bažnyčią pritraukia", - pasakoja Ž.Bublis.

Tačiau prieš pusmetį šis klebonas iškeliavo anapilin ir buvo nuspręsta lietuvių ir lenkų klebonijas perleisti lenkų klebono žinion. Šis mums pirmiausia uždraudė prekiauti alumi,o vėliau - ir kitomis prekėmis.

"Niudžersio lietuvių bendruomenė pasiilgsta tokių pasisėdėjimų po mišių. Tačiau tėvynės pasiilgstame labiau", - teigia Ž.Bublis.

Kiekvienais metais į Lietuvą trumpam užklysdavęs vyras šią vasarą įsitikino, kad Lietuvoje yra laukiamas ir nesunkiai galėtų čia pradėti savo verslą.

"Tai galėtų būti bet kokia veikla - statybų bendrovė, kavinė, limuzinų nuoma, renginių organizavimas - svarbu, kad Lietuvoje", - svarsto ir beveik svajoja pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"