TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Ignoruokime "finansus išmanančius žmones"

2011 01 11 0:00
Maždaug ketvirtadalis visų JAV pajamų tenka 1 proc. amerikiečių, o daugumos gyventojų pajamos yra mažesnės nei jos buvo prieš 12 metų.
LŽ archyvo nuotrauka

Londono dienraštyje "The Guardian" pirmąją sausio savaitę ekonomistas Josephas Stiglitzas apžvelgė praėjusius finansinius metus ir bando numatyti, kokie iššūkiai pasaulio laukia 2011-aisiais. J.Stiglitzas yra Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomistas, Kolumbijos universiteto profesorius. Jis yra Nobelio premijos ir Johno Bateso Clarko medalio ekonomikos srityje laureatas. Anksčiau dirbo Pasaulio banko vyresniuoju viceprezidentu ir vyresniuoju ekonomistu.

Europai ir JAV 2010-ieji buvo nusivylimo metai. Jau praėjo daugiau kaip treji metai, kai sprogo rinkos burbulas ir daugiau kaip dveji, kai žlugo "Lehman Brothers". 2009-aisiais buvome atitraukti nuo depresijos slenksčio, o 2010-ieji turėjo būti pereinamuoju laikotarpiu: ekonomikai vėl stojantis ant kojų, stimulo išlaidos galėjo būti po truputį mažinamos.

Manyta, kad augimas gali šiek tiek sulėtėti 2011-aisiais. Tačiau tai būtų tik mažas kluptelėjimas kelyje stipraus atsigavimo link. Tuomet būtume galėję prisiminti "didžiąją recesiją" kaip blogą sapną; tuo tarpu rinkos ekonomika, remiama protingų vyriausybės veiksmų, būtų parodžiusi savo sugebėjimą greitai atsitiesti.

Iš tiesų 2010 metai buvo tikras košmaras.

Skausmas ir kančios - kitų dorybės

Krizės Airijoje ir Graikijoje privertė suabejoti euro gyvybingumu ir iškėlė klausimą dėl skolų nurašymo perspektyvos. Abejose Atlanto vandenyno pusėse nedarbas išliko stabiliai didelis, maždaug 10 procentų. Nors 10 proc. JAV šeimų neteko savo namų dėl būstų įkeitimo bankams, naudojimosi teisių atėmimų tempas, atrodo, tik didėja. O gal reikėtų sakyti - didėtų, dėl teisinės sumaišties, sukėlusios abejonių dėl Amerikos taip liaupsinamos "įstatymų viršenybės".

Deja, Naujųjų metų rezoliucijos, priimtos JAV ir Europoje, buvo ne tos, kurių reikėjo. Atsakas į privataus sektoriaus nesėkmes ir išlaidavimą (tai ir sukėlė krizę) buvo reikalavimas, kad viešasis sektorius pradėtų taupyti.

To padarinys, beveik neabejotina, bus lėtesnis atsigavimas ir dar ilgiau užtrunkantis nedarbo mažėjimas, iki priimtino lygio. Taip pat sumažės konkurencingumas. Kol Kinija plečia savo ekonomiką, investuodama į švietimą, technologijas ir infrastruktūras, Europa ir JAV tai mažina.

Tarp politikų tapo madinga skelbti skausmo ir kančių dorybes - žinoma, juk tie, kuriems tenka šis smūgis (neturtingieji ir ateities kartos), negali taip garsiai reikšti savo nuomonės. Kad ekonomika vėl galėtų augti, iš tikrųjų, kai kurie žmonės turi ištverti bent kiek sunkumų.

Kam praverstų "didysis saikingumas"?

Tačiau vis labiau asimetriškas pajamų paskirstymas suteikia aiškias gaires, kuriems žmonėms tai turi būti taikoma: maždaug ketvirtadalis visų JAV pajamų tenka 1 proc. amerikiečių, tiems, kurie gauna didžiausias algas, tuo tarpu daugumos amerikiečių pajamos dabar yra mažesnės nei jos buvo prieš 12 metų.

Paprastai tariant, dauguma amerikiečių nepalaikė to, kas daugumos buvo laikoma "didžiuoju saikingumu", ir tai buvo didžiausia burbulo priežastis. Taigi kodėl nekaltos aukos ir tie, kurie nieko negavo iš netikro klestėjimo, turėtų dar labiau kentėti?

Europa ir Amerika turi tokius pat talentingus žmones, tokius pat resursus ir tokį patį kapitalą, kokį jos turėjo prieš recesiją. Jos galėjo pervertinti turtą, tačiau šis vis dar yra ir jis vis dar toks pats didelis.

Neįvertinti resursai

Kelerius metus iki krizės privačios finansų rinkos didžiuliu mastu neteisingai skirstė kapitalą ir nuostoliai, atsiradę dėl neteisingai naudojamų resursų, buvo dar didesni nei prasidėjus krizei.

Kyla klausimas, kaip galima būtų vėl pradėti naudoti tuos resursus?

Skolų restruktūrizavimas - būstų savininkų ir, kai kuriais atvejais, vyriausybės skolų surašymas - bus pagrindas. Galiausiai tai įvyks.

Tačiau to atidėliojimas yra labai brangus ir iš esmės nereikalingas.

Bankai niekada nenorėjo pripažinti savo blogų paskolų, o dabar jie nenori pripažinti ir nuostolių, bent jau iki tol, kol jie tinkamai savęs nerekapitalizuos per savo prekybos pelną ir per didelį skirtumą tarp jų teikiamų paskolų palūkanų normų ir mažiausių įmanomų skolinimosi išlaidų.

Finansų sektorius sieks, kad vyriausybės užtikrintų visišką skolų grąžinimą, net jei tai reikštų didžiulius socialinius nuostolius, milžinišką nedarbą ir dideles socialines nelaimes - net jei tai yra jų pačių skolinimo klaidų pasekmė.

Bet, kaip jau žinome iš patirties, po skolų restruktūrizavimo viskas pagyvėja. Niekas nelinkėtų jokiai kitai valstybei tokios traumos, kurią patyrė Argentina 1999-2002 metais. Tačiau ši šalis kentėjo dar prieš krizę, Tarptautinio valiutos fondo finansinės pagalbos ir taupymo metu, kai šalyje buvo didelis nedarbo ir skurdo lygis, kai buvo žemas (ar net neigiamas) augimas.

Po skolų restruktūrizavimo ir valiutos devalvacijos, Argentina patyrė nepaprastai spartų bendrojo vidaus produkto augimą, kurio metiniai (2003-2007) vidurkiai siekė beveik 9 procentus. 2009-aisiais nacionalinės pajamos buvo dvigubai didesnės nei krizės įkarštyje, 2002 metais, bei daugiau kaip 75 proc. didesnės nei aukščiausiame prieškriziniame taške.

Argentinos skurdo lygis sumažėjo maždaug trimis ketvirtadaliais nuo krizės įkarščio, be to, šalis atsilaikė prieš pasaulio finansinę krizę daug geriau nei JAV - nedarbo lygis yra aukštas, tačiau siekia tik apie 8 procentus. Mes galime tik spėlioti, kas būtų atsitikę, jei šalis taip ilgai nebūtų atidėliojusi restruktūrizavimo dienos arba kas būtų, jei ji būtų dar ilgiau delsusi.

Taigi tai yra mano Naujųjų metų tikslas: mes nustojame kreipti dėmesį į vadinamuosius "finansus išmanančius žmones", kurie atvedė mus į šią netvarką, kurie ragina taupyti ir atidėlioti restruktūrizavimą, ir pradedame labiau kliautis sveiku protu.

Jei yra skausmas, kurį reikia ištverti, didžiausia jo dalis turi tekti tiems, kurie yra atsakingi už krizę ir tiems, kurie pasipelnė iš to burbulo, kuris ją sukėlė.

 

Vertė KRISTUPSAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"