TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Infliacija verčia keisti įpročius

2012 04 05 7:42

Vadinamoji skurdo infliacija Lietuvoje daugiau kaip dvigubai lenkia oficialiąją. Jos tempai, nors ir lėtėjantys, mažina realias namų ūkio pajamas ir verčia racionaliau skirstyti išlaidas.

Statistikos departamento (SD) duomenimis, šių metų vasarį 902 pasirinktų dažniausiai vartojamų prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje buvo 3,7 proc. didesnės negu prieš metus, tačiau gyventojų, gaunančių mažas pajamas ir jas išleidžiančių daugiausia būstui išlaikyti bei maisto produktams, prekės ir paslaugos per metus pabrango 8,8 procento.

Pasak SD atstovės Birutės Stolytės, vadinamoji skurdo infliacija - mažiausias pajamas gaunančių gyventojų dažniausiai vartojamų prekių ir paslaugų kainų pokytis - jau nėra departamento tyrimų objektas. Tačiau SD interneto puslapyje pateikiama skaičiuoklė, kuri leidžia žmonėms patiems apskaičiuoti asmeninius infliacijos rodiklius.

Vidutinę infliaciją SD apskaičiuoja pagal bendrą Europos Sąjungoje (ES) nustatytą metodiką, pasirinkęs dažniausiai vartojamų prekių ir paslaugų krepšelį. Jis peržiūrimas kartą per metus, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygų ir įpročių pokyčius. "Tai, kad metodika bendra visoje ES, nereiškia, jog visose šalyse nustatomi tų pačių prekių ir paslaugų kainų pokyčiai. Juk, pavyzdžiui, italo, skirtingai nei lietuvio, išlaidų mažesnę dalį sudaro būsto išlaikymas, juoda duona, o didesnę - alyvuogės ar makaronai", - pabrėžė B.Stolytė.

Tarp žirklių ašmenų

"Lietuva yra naftą ir jos produktus importuojanti valstybė, gyvename atviroje rinkoje, todėl esame labai priklausomi nuo pasaulinių kainų. Šiuo metu pasaulinės rinkos veikia prieš mus", - LŽ teigė SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Anot jo, be sparčiai brangstančios naftos, kuri kelia ir gamyboje naudojamos energijos bei transporto degalų kainas, kol kas nepalankios ir pagrindinių maisto pramonės žaliavų - grūdų, kukurūzų, cukraus - kainos. Tiesa, pastarąjį pusmetį maisto žaliavų infliacija pasaulio rinkose yra susilpnėjusi, tačiau Lietuvos mažmeninėje prekyboje to dar nepastebima.

"Maisto prekių rinkoje veikia daug įdomių dalykų, kurie ne visada leidžia pasireikšti tradicinėms rinkos jėgoms, todėl kartais atsitinka ir taip, kad pasaulyje prekė pinga, o Lietuvoje - priešingai - brangsta", - sakė G.Nausėda. Bet tai, jo nuomone, yra veikiau Konkurencijos tarybos veiklos sritis. "Akivaizdu, kad dabar ir iš kiaušinių daugiausia pelnosi importuotojai - perka pigiai, o parduoda brangiai", - pridūrė analitikas.

Kita vertus, anot jo, aiškiai matyti ir tai, kad Lietuvoje dominuoja vadinamoji pasiūlos infliacija, o paklausos infliacija nėra reikšminga. "Namų ūkių matematika paprasta: pirmiausia pinigai išleidžiami būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, kam nors kitam nelabai ir lieka. Pardavėjai, nesulaukdami pakankamai pirkėjų, siekia išlaikyti verslą didindami kainas, - dėstė G.Nausėda. - Tai labai kenksminga infliacija. Ji reiškia, kad lietuviškos prekės netampa brangesnės, gamintojas pelno normos negali padidinti, nes yra patekęs tarp žirklių ašmenų - konkurencija lieka įtempta, o gamybai reikalingos žaliavos, energijos ištekliai pasaulio rinkose brangsta. Tai blogina mūsų verslininkų konkurencingumą ir mažina gyventojų perkamąją galią."

G.Nausėda daro išvadą, kad Lietuvoje didžiąją dalį infliacijos formuoja nuo mūsų veiksmų nepriklausantys dalykai, o darbo užmokestį - vidaus rinkos veiksniai: darbo pasiūla ir paklausa, ekonomikos situacija. Todėl atlyginimai didėja lėčiau negu infliacija, tad ir realus darbo užmokestis mažėja.

Per daug pinigų?

Vladas Trukšinas, nepriklausomas finansų analitikas, mano, jog iš tikrųjų infliacija Lietuvoje kyla ne dėl to, kad brangsta prekės, o todėl, kad apyvartoje yra per daug pinigų, ir tai, pasak jo, patvirtina ne mažėjančios, o didėjančios maisto prekių kainos.

"Jei pinigų kiekis nepadidėja - juk ir oficialiai skelbiama, kad vidutinis atlyginimas pakilo vos apie 2 proc., - gyventojai turėtų rinktis: arba iš kur nors "susiorganizuoti" papildomus 8,8 proc. pinigų, arba kai ko nepirkti. Tačiau jeigu žmonės perka, vadinasi, yra daug neapskaičiuotų (šešėlinių) pinigų, kurie šiek tiek legalizuojami įsigyjant prekių. Nuo jų valstybei sumokamas pridėtinės vertės mokestis, ir tik tiek, - prekybos verslo aritmetiką aiškino V.Trukšinas. - Pardavėjai kelia prekės kainą tol, kol ji perkama, ir tai teisinga, nes taip visada organizuojamas verslas. O kai prekės niekas nebeperka, reikia arba bankrutuoti, arba mažinti kainą. Matyt, tokie žingsniai kol kas pasitvirtina, todėl galima eiti toliau. Neverta tikėtis, kad ir benzinas, net jei naftos kainos labai kris, atpigs atitinkamai - juk prekiautojai degalais jau atsargiai užsiminė, kad benzinui pabrangus iki 5 litų pardavimas nesumažėjo. Tad kam tas kainas mažinti?"

G.Nausėda nenorėtų sutikti, jog infliaciją Lietuvoje lemia pinigų perteklius, nors neatmeta, kad šešėlinės lėšos ir iš ES atvežti emigrantų eurai ar doleriai atlieka juodą darbą. "Nemanau, jog šis poveikis yra lemiamas, bet norint nustatyti tikrą mastą reikia atlikti atskirą tyrimą", - teigė analitikas.

Lietuvos banko atstovas Mindaugas Milieška irgi pripažįsta, kad banko galimybės nustatyti šešėlinių pinigų mastą gana ribotos, nes apskaičiuojami tik cirkuliuojantys litai. Tačiau apyvartoje esantys pinigai, anot jo, yra kontroliuojami. "Lito patikimumo įstatyme nurodyta, kad Lietuvos banko į apyvartą išleisti litai privalo būti ne mažiau kaip 100 proc. padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Šio reikalavimo griežtai laikomasi. Tai garantuoja, kad litų turėtojai visus juos bet kada gali iškeisti į bazinę valiutą eurus pagal oficialų fiksuotą kursą, ir priešingai. Paprastai sakant, Lietuvos Respublikos centrinis bankas į apyvartą išleidžia tiek litų, kiek komerciniai bankai jam parduoda bazinės valiutos eurų. Litų kiekį apyvartoje lemia paklausa rinkoje", - pasakojo M.Milieška.

Ką daryti?

Dauguma aplinkybių, kaip mano analitikai, nieko gero artimiausiu laikotarpiu nežada. Naftos kainos tebėra didelės, mokesčiai nemažėja, o atlyginimai nekyla. "Galimų sprendimų, kaip sušvelninti susiklosčiusią padėtį, nelabai matyti, - neslėpė G.Nausėda. - Išorinės aplinkybės per stiprios, kad su jomis būtų galima kovoti vidinėmis priemonėmis." Analitikas juokavo, jog lieka nebent netradicinės priemonės - tarkime, liberalizuoti baltarusiškų degalų įvežimą, tačiau tai prieštarautų ES reikalavimams.

Kitos priemonės - pavyzdžiui, siūlymai mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM), taikomą maisto produktams, ar degalų akcizą - irgi netiktų, nes savaime netektume didelės dalies biudžeto pajamų, o garantijų, kad prekybininkai PVM dydžiu sumažins prekių kainas, nėra.

Valdyti infliaciją (dabar bendroji infliacija neviršija nepageidaujamos 4-5 proc. ribos) - svarbiausias Lietuvos banko uždavinys, tačiau jo galimybės akivaizdžiai ribotos.

"Lietuvoje taikoma fiksuoto lito kurso strategija. Tokiomis sąlygomis Lietuvos bankas negali naudoti klasikinių centrinių bankų įrankių - reguliuoti litų rinkos palūkanų normų ir į apyvartą išleidžiamo pinigų kiekio. Bet dėl fiksuoto lito kurso ilguoju laikotarpiu palaikomos stabilesnės importo ir eksporto kainos, formuojami nedidelės infliacijos lūkesčiai, didinamas pasitikėjimas Lietuvos ekonomine politika", - vardijo M.Milieška.

Atsipalaiduoti pavojinga

"Naftos, maisto kainų tendencijos, nemažėjantys mokesčiai mums neduoda signalo, kad būtų galima atsipalaiduoti. Matyt, kartais geriau ir Velykoms pirkti ne 30 kiaušinių, o po 1-2 asmeniui", - svarstė "Swedbank" Asmens finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

Tiesa, B.Stolytė atkreipė dėmesį, kad paprastai infliacijos tempai Lietuvoje sulėtėja pasibaigus šildymo sezonui: tada mažiau atsieina išlaikyti būstą, ima pigti vaisiai ir daržovės, žmonės daugiau pinigų leidžia malonesniems dalykams, ir tai pradeda kelti kai kurių žiemą mažiau populiarių prekių bei paslaugų kainas.

Tačiau O.Bložienė pataria pasibaigus šildymo sezonui pernelyg neatsipalaiduoti, nes po pusmečio prasidės naujas sezonas, o jis gali vėl pateikti nemalonių staigmenų. Kai šeimos pajamos labai ribotos (tarkime, 2 tūkst. litų 4 žmonių šeimai), asmens finansų specialistė rekomenduoja suplanuoti savo būsimas išlaidas bent metams. Pirmiausia derėtų išskirti datas, kada išlaidų bus daugiau: būsto, automobilio draudimo įmokoms, gimtadieniams, mokslo metų pradžiai, Kalėdoms, Velykoms, gal reikės pakeisti automobilio padangas, paremontuoti. Identifikavus šias datas, galima apskaičiuoti, kiek tokioms išlaidoms reikėtų sukaupti pinigų, kad jos netaptų "netikėtos". "Kaip rodo apklausos, gyventojai didžiosioms šventėms daugiausia išleidžia einamųjų pinigų. Vadinasi, nukenčia kitos išlaidų eilutės. Turėtume keisti įpročius", - ragino ji.

Pasak asmens finansų specialistės, 2000 litų šeimai yra mažos pajamos, tad juo svarbiau jai lavinti įgūdį kiekvieną mėnesį bent po keletą litų atidėti "juodai dienai" - netikėtoms išlaidoms. Tam reikia turėti sukaupus 3-6 mėnesių atlyginimo dydžio pajamų. Per tokį laikotarpį žmogus normaliomis ekonominėmis sąlygomis gali susirasti  panašiai mokamą darbą. Tačiau ir darbo praradimas nėra priežastis pradėti naudoti šį rezervą, nes gali būti dar blogiau. "Neturėtume pamiršti, kad mūsų išlaidos labai sezoniškos ir dėl to nereguliarios. Tad planuoti savo būsimas išlaidas itin svarbu", - konstatavo O.Bložienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"