TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Išeitis - valstybinis komercinis bankas

Didžiausios Lietuvos istorijoje bankų griūties padarinius likvidavusiai aštuntajai Vyriausybei vadovavęs Gediminas Vagnorius po "Snoro" žlugimo krašto valdžiai siūlo pamąstyti apie valstybinio komercinio banko kūrimą.

Ekspremjero manymu, didžiausią naudą iš bankinį sektorių sukrėtusių įvykių gaus ir taip monopolinę padėtį užimantys, kreditinius išteklius išvežantys ir paskolų portfelį mažinantys Skandinavijos bankai. Esą vyriausybės iniciatyva įkurtas valstybinis komercinis bankas neabejotinai sustiprintų konkurenciją bankiniame sektoriuje ir pritrauktų stiprių užsienio bankų. Šie galėtų sėkmingai konkuruoti su šiuo metu dominuojančiais skandinavų bankais. Tam reikalingų išteklių yra, stinga tik ryžto.

Apie prieš šešiolika metų prasidėjusią bankų griūtį, sąsajas su "Snoro" istorija, bankų priežiūros mechanizmus ir bankinio sektoriaus perspektyvas - "Lietuvos žinių" interviu su GEDIMINU VAGNORIUMI.

- Jūsų vadovaujama aštuntoji Vyriausybė paženklinta didžiausia krašto istorijoje bankų griūtimi. Kas tuomet nutiko?

- Bankai griuvo 1994-1995 metais, o mes į Vyriausybę atėjome jau po pagrindinių įvykių - 1996-aisiais, tad mums teko likviduoti jų pasekmes. Nebuvo didelė paslaptis, kad bankai buvo išvogti. Taip pat buvo išdalyta daug rizikingų paskolų. Tačiau iš to laikotarpio galima ir kai ko pasimokyti - dažniausiai banką labiau apsimoka sanuoti negu jį likviduoti. Sanuojant banką Vyriausybė perima privačių asmenų akcijas, o pats bankas tampa valstybiniu komerciniu banku. Vėliau jis parduodamas, dalį į jį investuotų pinigų valstybė susigrąžina.

Po bankų griūties naujoji Vyriausybė stengėsi išsaugoti bankų sistemą ir pirmiausia tuos bankus, kurių veiklą buvo įmanoma palaikyti. Šiandien galima padaryti išvadą, kad valstybės nuostolių santykis, kai bankas likviduojamas ir bankas sanuojamas, yra 10 prie 1. Likviduojant banką atsiranda daug nuostolių dėl to, kad nesant realaus savininko turtas pusvelčiui išparduodamas arba dėl kitokių priežasčių prarandamas.

- Per penkerius metus 14 bankų iškeltos bankroto bylos. Kodėl prieš šešiolika metų prasidėjusi lavina nebuvo sustabdyta iškart?

- Kai griuvo bankai, mes buvome opozicijoje. Tačiau Vyriausybę ne kartą buvome perspėję dėl abejotinos kai kurių bankų veiklos, nes jie veikė necivilizuotai. 1994-1995 metais, kai Vyriausybei vadovavo Adolfas Šleževičius, nebuvo jokių išorinių aplinkybių, nebuvo krizių nei Rusijoje, nei Europoje - viską lėmė vien vidinės priežastys. Bankai vienas po kito krito dėl to, kad buvo išvogti. Jei tuo metu valdžia juos būtų primityviai nacionalizavusi ar likvidavusi, šiandien neturėtume dabartinių bankų. Tačiau jie buvo sanuoti ir išgelbėti. Jei mūsų Vyriausybė būtų pasirinkusi lengvesnį likvidavimo būdą, žala būtų buvusi milijardinė.

- Paskutinis bankas bankrutavo prieš 12 metų. Ar įžvelgiate kokių nors sąsajų su dabartiniais įvykiais?

- Šįkart pirmą sykį Lietuvos istorijoje bankas buvo likviduotas prieš tai paskelbus nacionalizavimą. Civilizuotose valstybėse to neatsitinka. Ką išties reikėjo daryti: banką likviduoti ar jį sanuoti - į šį klausimą galėsime atsakyti, kai iš Lietuvos banko gausime tikrą informaciją apie nustatytus realius banko kapitalo trūkumus. Pagal vienus pranešimus trūksta 800 mln., pagal kitus - 3,4 mlrd. litų. Iš tikro trūkumas siekia 800 mln. litų, o tai tėra dešimtadalis viso turto. Iš patirties galima sakyti, kad tuo atveju, kai trūkumas siekia tik tokią dalį, pigiau yra perimti banką valstybės žinion ir steigti valstybinį komercinį banką. Taip pasielgus, nuostoliai būtų skaičiuojami šimtais milijonų, o ne milijardais, ir indėlininkai būtų beveik nepraradę pinigų.

Kalbant apie "Snoro" dalijimą į gerą ir blogą, bent kiek išmanančiam bankų reikalus žmogui iškart tapo aišku, kad bankas likviduojamas. Vyriausybė net nelaukusi laikinojo administratoriaus išvadų nusprendė jį likviduoti. Visiškai nesuprantama, kam tuomet jį reikėjo nacionalizuoti ir prisiimti valstybei pareigą atlyginti žalą. Iki tol krašte griuvę bankai buvo sanuojami arba likviduojami taikant vakarietiškus bankų priežiūros įstatymus: pakeičiant valdybos narius, perimant valdymą stabdyti banko veiklą, atimant licenciją. Viską buvo galima padaryti pagal galiojančius įstatymus, bet neskelbti nacionalizavimo. Vyriausybė ir Lietuvos bankas padarė didžiulę esminę klaidą - padvigubino galimus nuostolius. Indėlininkai neteks apie 2,5 mlrd. litų, neišvengiamai nuostolių patirs ir valstybė.

- Ar bankų priežiūros mechanizmas per visą tą laiką taip ir nepatobulėjo?

Lietuvos bankas daug anksčiau galėjo imtis priemonių dėl "Snoro" veiklos ir nestabdyti banko. Juk banką sustabdžius, jo atnaujinti neįmanoma. Bent valandai sustabdyta banko veikla yra lygi jo likvidavimui. Jeigu iš tiesų duomenys teisingi ir įtarimai dėl galimo turto iššvaistymo pagrįsti, Vyriausybė Lietuvos banko teikimu galėjo perimti buvusių akcininkų akcijas ir vadovavimą bei steigti valstybės komercinį banką, nes jo poreikis yra didžiulis.

- Kaip vertinate Lietuvos bankui ir Vyriausybei metamus kaltinimus, kad sureaguoti į situaciją "Snore" buvo galima kur kas anksčiau?

- "Snoro" problemų sprendimas buvo užvilkintas. Abejoju, ar Vyriausybė pasielgė teisingai imdamasi tokių veiksmų pačiame skolų krizės Europoje įkarštyje, tuo metu, kai Lietuvai vengiama skolinti. Tai turėjo būti padaryta dar šių metų pradžioje arba derėjo palaukti, kol įtampa finansų rinkose atslūgs.

Visiškai nesuprantamas dalykas ir tai, kad Lietuvos bankas atsisakė registruoti "Snoro" kapitalo didinimą. Galbūt abejonių kėlė pinigų kilmė, gal nepriimtina buvo tai, kad akcininkai didina savo akcijų skaičių. Tačiau bet kuriuo atveju indėlininkams tai būtų buvę naudinga, nes jie būtų atgavę didesnę dalį savo indėlių.

Taip pat šioje istorijoje trūksta skaidrumo stabdant banko veiklą ir priimant vėlesnius sprendimus. Pavyzdžiui, "Snoro" laikinasis administratorius iki banko pripažinimo nemokiu viešame tinklalapyje skelbė, kad bankas yra mokus. Informacija nebuvo paneigta ir tada, kai Lietuvos bankas aiškino tai kaip vertimo klaidą. Lietuvos bankas iš pradžių skelbė, kad trūksta 1,2 mlrd. litų, vėliau, kad 3,4 mlrd. litų, o pastaruoju metu valdybos nariai skelbia, kad trūksta 800 mln. litų.

- Po "Snoro" žlugimo Lietuvoje neabejotinai sustiprėjo Skandinavijos bankai. Ar valstybei naudinga padidėjusi jų įtaka?

- Europoje banko kapitalo priklausomybė valstybei nevaidina jokio vaidmens, tad svarbiau turėti tarpusavyje konkuruojančius didelius bankus. Šiandien reikia pripažinti, kad monopolinę padėtį užimantys didieji bankai mažina savo paskolų portfelį dėl mums nežinomų priežasčių ir su valdžios palaiminimu išveža kreditinius išteklius. Šie bankai nepagrįstai didina paslaugų įkainius, siekdami kompensuoti pajamas iš mažėjančių paskolų portfelių.

Tad valdžia turėtų bandyti į Lietuvą pritraukti naujų bankų ir sustiprinti konkurenciją. Tai leistų padidinti paskolų portfelį. Tuo tikslu būtų galima steigti ir valstybinį komercinį banką, tiek pašto pagrindu, tiek buvusių mažmeninių "Snoro" padalinių pagrindu. Tai paskatintų naujų bankų atėjimą ir sustiprintų konkurenciją tarp jų, pristabdytų finansinių išteklių ištekėjimą iš Lietuvos.

- Kada bankiniame sektoriuje vėl galime tikėtis stabilumo ir grįžtančio visuomenės pasitikėjimo?

- Europai išgyvenant sunkiausią finansų krizės laikotarpį būtų pavojinga, jei bankiniame sektoriuje kiltų indėlininkų judėjimas. Vyriausybė privalo stabilizuoti padėtį, panaudoti bet kokias priemones, kad užtikrintų indėlininkų pasitikėjimą. Nors ir nėra galimybės padengti visus nuostolius, reikia ieškoti netradicinių sprendimų, bent iš dalies kompensuoti indėlius ir sustiprinti pasitikėjimą.

1996 metais, kai buvo uždarytas visiškai išvogtas Lietuvos akcinis inovacinis bankas, mūsų Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus ir 1 mlrd. litų skyrė tuometiniams indėlininkams. Taip pripažino, kad jie pinigus prarado dėl valstybės priežiūros institucijų neveiklumo. Tai buvo daroma ne tik dėl to, kad indėliai būtų kompensuoti, bet ir tam, kad indėlininkai atgautų pasitikėjimą bankais bei valstybe. Vyriausybė turi pasverti, kiek jai papildomai gali kainuoti tokia parama ir kaip atsilieptų sumažėjęs indėlininkų pasitikėjimas bei atsiradęs nestabilumas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"