TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Išieškoti iš „Gazprom“ milijardus užtruks ilgai

2014 03 04 6:00
G.Kaminskas: „Tarptautinis arbitražo teismas dažniausiai priteisdavo mažesnio dydžio ieškinį, nei prašydavo nukentėjusioji šalis.“ Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Lietuvos Vyriausybė 2012 metais inicijavo maždaug 5 mlrd. litų ieškinį koncernui „Gazprom“ Stokholmo Tarptautiniame arbitraže prie Prekybos rūmų. Vyriausybės skaičiavimu, tokią sumą Lietuva permokėjo Rusijos koncernui dėl neteisingos dujų kainos formulės.

Stokholmo arbitražo verdikto dėl Lietuvos patirtos žalos pagrįstumo tikimasi 2015 metų pabaigoje. Vyriausybės teisininkai mano, kad tikimybė prisiteisti šią sumą lygi 50:50.

Tačiau sulaukusi palankaus arbitražo sprendimo Lietuva priteistos kompensacijos iš karto neatgautų - tektų daug metų bylinėtis su Rusijos dujų koncernu.

Nustatys tik žalos dydį ir kaltininką

Advokatas Gytis Kaminskas, 2005-2011 metais buvęs Nuolatinio arbitražo teismo Hagoje narys, teigia, kad Stokholmo arbitražas nustatys tik žalos dydį ir paskelbs šią žalą padariusį kaltininką (šiuo atveju „Gazprom“) arba pareikš, jog kaltųjų Lietuvos ir „Gazprom“ ginče nėra. O kaip ir kada priteista kompensacija būtų mokama, turės tartis abi konflikto šalys. Arbitražas net nespręs, kokia forma – pinigais ar natūra (dujomis) kaltininkas turės mokėti kompensaciją. Neradus priimtino susitarimo, lauks tolesnis bylinėjimasis valstybių nacionaliniuose teismuose.

„Arbitražo teismas nesprendžia, kokia forma kompensuoti žalą - jis tik pasako dėl kompensavimo, žalos atlyginimo, dydžio ir kuriai šaliai bei kokiomis proporcijomis žala turi būti atlyginta dėl to, kad kuri nors šalis nesilaikė susitarimų. Beje, teismas gali nuspręsti, kad abi šalys yra kaltos, ir tada sprendžia, kuri kuriai kokiomis dalimis turi mokėti. Visa kita paliekama šalims susitarti arbitražo teismo sprendimo įgyvendinimo metu“, - LŽ aiškino G.Kaminskas.

Pasak teisininko, laimėjusioji šalis turi pateikti arbitražo sprendimą įgyvendinti, ir tada prasideda šalių derybos dėl įgyvendinimo būdo, jeigu yra galimybė kompensaciją gauti kitaip negu pinigais – antai dujomis, turtu, išmokomis su palūkanomis per tam tikrą laiką ir pan. „Jeigu šalys nesusitaria, sprendimo vykdymo metu jos gali ginti savo poziciją teisinėmis priemonėmis“, - teigė G.Kaminskas.

Tačiau sprendimo vykdymo šalys, pasak jo, su arbitražo teismu derinti jau neprivalo. Laikoma, kad paskelbęs nutartį arbitražo teismas savo funkciją įvykdė, ir jo darbe dedamas taškas.

Teisybės paieškos Rusijoje ir Europoje

Tolesniems nesutarimams spręsti, G.Kaminsko teigimu, arbitražą laimėjusi šalis gali kreiptis į kurį nors nacionalinį teismą. „Turint omenyje, kad kita ginčo šalis yra Rusijos valstybinė įmonė „Gazprom“, Stokholmo sprendimą galima įgyvendinti tiek Rusijoje, kreipiantis į atitinkamą teisminę instituciją, tiek bet kurioje kitoje valstybėje, šiuo atveju, manyčiau, tokioje valstybėje (nesvarbu, ES narėje ar ne), kur turėtų būti „Gazprom“ turto, į kurį būtų galima nukreipti teisėtus reikalavimus“, - teigė buvęs tarptautinio arbitražo teismo narys.

Jeigu ginčą dėl kompensacijos laimėtų Lietuva, jos Vyriausybė, anot G.Kaminsko, galėtų kreiptis į Rusijos apeliacinį teismą su prašymu įgyvendinti arba įvykdyti arbitražo teismo sprendimą.

„Toks teismas nuspręstų, ar arbitražo sprendimas iš viso gali būti įgyvendintas. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tarptautinio arbitražo sprendimas negali būti įgyvendintas, nes jis pažeidžia viešąją teisę, viešuosius interesus. Čia irgi galima "žaisti". Tad kreiptis į Rusijos teismą, manyčiau, būtų netinkama priemonė. Tačiau būtų logiška kreiptis į kitos valstybės – Ukrainos ar Vokietijos, arba bet kurios kitos, kur yra arbitražą pralošusios šalies turto, - teismą, kad turtas būtų išieškotas ir perduotas arbitražo ginčą laimėjusiai valstybei“, - teigė pašnekovas.

Ginčą pralaimėjusi šalis taip pat gali vilkinti ar kitaip trukdyti įvykdyti arbitražo teismo sprendimą. Pavyzdžiui, samdyti advokatus, kurie ginčytų sprendimo vykdymą Rusijoje ar kitoje šalyje minėtais viešojo intereso pagrindais, arba įrodinėti, kad teismas neva yra šališkas, neobjektyvus ir panašiai. „Rusijos teismas galėtų priimti sprendimą, kad Stokholmo arbitražo sprendimas niekada negali būti įgyvendinamas Rusijoje“, - dėstė G.Kaminskas.

Tokiu atveju procedūra kartotųsi, pavyzdžiui, Ukrainoje ar Vokietijoje, kur Lietuva kreiptųsi į atitinkamą teismą su prašymu įvykdyti Stokholmo arbitražo sprendimą prieš „Gazprom“. „Vėl viena ir kita šalis samdo advokatus, ir prasideda bylinėjimasis dėl sprendimo įgyvendinimo“, - aiškino teisininkas.

G.Kaminskas abejoja, ar Lietuvai sėkmės atveju pavyktų greitai atgauti kompensaciją už „Gazprom“ padarytą žalą. „Arbitražo teismas gali trukti nuo dvejų, trejų iki ketverių metų. O vykdymo procesas - dar ilgiau, nes žemesnės instancijos teismo sprendimą galima skųsti Aukščiausiajam Teismui, šis bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo, ir taip procedūros gana ilgai suktųsi. Čia – kaip Dievulis duos“, - svarstė teisininkas.

Kad kompensacija nukentėjusiai šaliai būtų išmokėta natūra (šiuo atveju - dujomis), pasak G.Kaminsko, yra labai retas atvejis. Žala dažniausiai įvertinama pinigais, o dėl mokėjimo išdėstymo laike, palūkanų ir kitų niuansų tariasi ginčo šalys.

G.Kaminskas prisimena, kad tarptautinio arbitražo proceso metu šalys ne kartą taikiai sprendė ginčą.

Bendrovė “Lietuvos dujos“ šiemet taip pat ketina inicijuoti arbitražo ieškinį prieš „Gazprom“. Pasak G.Kaminsko, Vyriausybei tokiu atveju savo ieškinio atšaukti nebūtina. „Vienu metu du tokie procesai gali vykti, bet jų pagrindas negali būti vienas, nes teismas tokį ieškinį atmestų. Tarkime, jeigu žala padaryta kokiu nors veiksmu, už tą patį du kartus negali būti baudžiama. Tai ir nacionalinis, ir tarptautinis principas. Tiesiog Vyriausybės ir verslo kompanijos ieškiniai turėtų būti skirtingai formuluojami“, - teigė advokatas.

G.Kaminskas sakė, kad, jam Lietuvos Vyriausybės skyrimu 2005-2011 metais dirbant Nuolatinio arbitražo teismo Hagoje nariu, tarptautinis arbitražo teismas dažniausiai priteisdavo mažesnio dydžio ieškinį, nei prašydavo nukentėjusioji šalis. G.Kaminskui teko būti ir vieno Stokholmo arbitražo teismo proceso arbitru.

Pirmiau - lokys, paskui - kailis

Kol kas neaišku, ar beveik 5 mlrd. litų kompensaciją, jeigu ji būtų priteista ir ją pavyktų išreikalauti, Lietuva galėtų panaudoti ne tik žalai, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai dėl brangesnių dujų patyrė Lietuvos vartotojai (gyventojai ir verslas) atlyginti, bet ir, pavyzdžiui, naujos atominės elektrinės statybai ar kitiems valstybei bei visuomenei reikšmingiems projektams finansuoti.

„Kol nėra baigtos arbitražo procedūros, svarstyti, „kaip bus panaudoti pinigai“, yra perdėm anksti“, - į LŽ klausimą atsakė Energetikos ministerijos vyriausioji patarėja Daiva Rimašauskaitė.

Buvęs ūkio ministras, Seimo Ekonomikos komiteto narys Kęstutis Daukšys mano, kad milijardai, jeigu būti priteisti iš „Gazprom“, turėtų būti naudojami padarytai žalai atlyginti. „Reikėtų atiduoti tiems dujų vartotojams, kurie patyrė žalą dėl per didelių dujų kainų. Juk realiai permokėjo šilumos, elektros, dujų vartotojai – ne kas nors kitas“, - svarstė jis.

Tačiau K.Daukšys neatmeta ir galimybės, kad būtų galima rasti tokį sprendimą, jog priteistus milijardus investuotume į atominę elektrinę, o vietoj kompensacijos už patirtą žalą vartotojams, jeigu šie sutiktų, tektų šios elektrinės akcijos. „Klausimas įdomus. Turbūt visuomeniniam gėriui galima įvairiai tuos pinigus panaudoti. Bet, ko gero, niekas nenori dalytis nenušauto lokio kailio, - šypsojosi politikas. – Pirmiausia reikia tą sumą prisiteisti, ji gali būti ir mažesnė.“

***

FAKTAI

Europos įmonės išsiderėjo nuolaidų

„Gazprom“ pastaraisiais metais yra ne kartą tekę vis iš naujo derėtis dėl tiekiamų gamtinių dujų kainos Europos rinkose.

2012 metų lapkritį Lenkijos vyriausybės valdoma dujų įmonė PGNiG, kai kreipėsi į arbitražą su ieškiniu prieš „Gazprom“, išsprendė ginčą taikiai išsiderėdama 10-20 proc. nuolaidą.

2012 metų spalį Čekijos dujų įmonė „RWE Transgas“, 2012 metų liepą - „E. ON Ruhrgas“ išsiderėjo nuo 7 iki 10 proc. nuolaidą, o 2012 metų kovą ENI, Italijos dujų įmonė, taip pat susiderėjo su „Gazprom“ dėl mažesnių gamtinių dujų kainų.

2011-2012 metais „Wingas“ (Vokietija), „GDF Suez SA“ (Prancūzija) gavo nuo 7 iki 10 proc. nuolaidą, „EconGas GmbH“ (Austrija), SPP AS (Slovakija) bei „Sinergie Italiane Srl“ (Italija) susitarė dėl gamtinių dujų kainos sumažinimo nuo 10 iki 15 procentų.

Šaltinis: Energetikos ministerija, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"