TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Išmoktos ne visos Didžiosios depresijos pamokos

2012 03 15 6:15

2008 metais pasaulis išvengė antrosios depresijos, todėl kad nedarė klaidų, kurios sukėlė pirmąją. Tačiau yra daugiau pamokų, kurias Europai ir Amerikai derėtų išmokti, nes antrosios Didžiosios depresijos grėsmė niekur nedingo. Apie tai rašo britų savaitraštis "The Economist".

"Esate teisus, mes tai padarėme", - 2002 metais pasakė Benas Bernanke Miltonui Friedmanui, minint šio Nobelio premijos laureato 90-ąjį gimtadienį. Būsimasis Federalinio rezervo banko vadovas kalbėjo apie M.Friedmano išvadą, jog centriniai bankai iš dalies buvo atsakingi už didžiosios depresijos metu žmonių patirtas kančias. "Bet jūsų dėka, - tęsė B.Bernanke, - mes tos klaidos daugiau nebekartosime."

Praėjus devyneriems metams B.Bernanke bendražygiai sveikina save ištesėjus šį pažadą. "Mes užkirtome kelią Didžiajai depresijai", - pernai kovą pasakė Anglijos banko vadovas Mervynas Kingas laikraščiui "The Daily Telegraph".

Šokas, sukrėtęs pasaulio ekonomiką 2008 metais, buvo prilygintas šokui, sukėlusiam Didžiąją depresiją. Per 12 mėnesių po ekonomikos piko 2008 metais pramonė susitraukė tiek pat, kiek pirmaisiais depresijos metais. Dar labiau smuko akcijų kainos ir pasaulinė prekyba. Tik šį kartą nebuvo jokios depresijos. Nors pasaulio gamybos apimtis sumažėjo 13 proc., tai tikrai gili recesija, tačiau 4 dešimtmetyje nuosmukis siekė beveik 40 procentų. Per dabartinę krizę nedarbas Amerikoje ir Europoje sudarė šiek tiek daugiau nei 10 proc., o 4 dešimtmetyje jis viršijo 25 procentus. Tokius stebėtinus skirtumus didele dalimi lėmė pamokos, išmoktos Didžiosios depresijos metais.

Tačiau ginčai, kas tuomet nulėmė tokią ilgą ir gilią depresiją, dar nenutilo. Kai kurie ekonomistai linkę pabrėžti tokius struktūrinius faktorius kaip darbo sąnaudos. Ekonomikos istorikė Amity Shlaes teigia, kad "depresiją didžiąja pavertė valdžios įsikišimas". Ji atkreipia dėmesį, kad prezidentas Franklinas Rooseveltas baudė ūkininkus, kurie per pigiai prekiavo vištomis, ir "priėmė daugiau dokumentų nei visos federalinės vyriausybės nuo pat 1789 metų". Nenuostabu, kad A.Shlaes knyga "Pamirštasis žmogus" ("The Forgotten Man) labai populiari tarp Amerikos respublikonų. Siekiantis tapti kitu JAV prezidentu Newtas Gingrichas ją tiesiog dievina.

Tačiau didžioji dalis ekonomistų laikosi požiūrio, kad lygiagretus finansinės ir valiutinės politikos griežtinimas keblią padėtį pavertė tiesiog baisia. Šį kartą vyriausybės tokios klaidos nepadarė. Jei 4 dešimtmetyje vyriausybių vadovai mažino biudžetus, o centriniai bankai kėlė kainas, po 2008 metų griūties tokios politikos beveik nebuvo laikomasi. Jei per Didžiąją depresiją žlugo tarptautinis bendradarbiavimas, sukeldamas valiutų karą ir protekcionizmą, tai 2008 ir 2009 metais valstybių vadovai laikėsi vieningai.

Tačiau pažvelgus iš arčiau vaizdas ne toks ir guodžiantis, nes dviejose svarbiose ir susijusiose srityse turtingas pasaulis vis tiek kartoja 4 dešimtmečio klaidas. Rizikuojama vėl taikyti finansinį griežtinimą, kuris ir nulėmė Amerikos "recesiją depresijos metu" 1937-1938 metais. Krizė Europoje darosi labai jau panaši į tą finansinį sąmyšį, kuris kilo praėjusio amžiaus 3 ir 4 dešimtmetyje, kai ekonomikos ėmė virsti tarsi domino kaladėlės, slegiamos ribotų piniginių išteklių ir ryžtingų vadovų trūkumo. Trumpai tariant, dar ne visos pamokos yra išmoktos.

Kelias, vedantis į nesėkmę

XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje buvo daug lengviau skatinti ekonomiką nei praėjusio šimtmečio 4 dešimtmetyje. Po depresijos įvesta socialinė apsauga lėmė, kad darbą praradę žmonės turėjo pinigų būtinoms išlaidoms, tai sušvelnino recesiją be jokio aktyvaus įsikišimo. Valstybės daug ramiau žiūri į deficitą ir valdo kur kas didesnę nacionalinės ekonomikos dalį. Viešųjų darbų, išlaidų ir mokesčių apribojimų paketas, kurį įvedė prezidentas Herbertas Hooveris po 1929 metų griūties, apėmė mažiau nei 0,5 proc. šalies BVP. Prezidento Baracko Obamos administracijos parengtas ūkio stimuliavimo planas apėmė 2-3 proc. BVP 2009 ir 2010 metais. Visas H.Hooverio biudžetas sudarė tik apie 2,5 proc. BVP, o B.Obamos - 25 proc. su 10 proc. deficitu.

1934 metais F.Rooseveltas padidino išlaidas iki 10,7 proc. gamybos apimties, dėl to Amerikos ekonomika ėmė sparčiai augti. Jau 1936 metais Jungtinių Valstijų BVP, atsižvelgus į infliaciją, grįžo į 1929 metų lygį, nors kiek iš tiesų "Naujojo kurso" išlaidos padėjo ūkiui atsigauti, diskutuojama iki šiol. Tokie ekonomistai kaip Johnas Cochrane'as iš Čikagos universiteto ir Robertas Barro iš Harvardo sako, kad tai jokios įtakos neturėjo, nes, jų nuomone, fiskalinės priemonės niekada nesuveikia.

Tačiau tie, kurie vis dar tiki, kad fiskalinės priemonės veikia, linkę manyti, kad 4 dešimtmetyje išlaidos buvo ne tokios svarbios kaip valiutų politika, kurią jie laiko svarbiausia kančių priežastimi. 1989 metais B.Bernanke ir Martinas Parkinsonas (šiuo metu dirbantis Australijos finansų ministerijoje) bendrame straipsnyje rašė, kad, užuot tiesiogiai padėjęs, "Naujasis kursas" labiau buvo priemonė, "atlaisvinusi kelią natūraliam atsigavimui". Kiti ekonomistai, pavyzdžiui, Paulas Krugmanas linkęs geriau vertinti ūkio stimuliavimo išlaidas.

Kad ir kokia svarbia būtų laikoma valiutinė ir fiskalinė politika, nėra abejonės, kad bendras jų griežtinimas, trukęs penkerius metus, nulėmė, kad krizė staigiai pasikartojo. Paskatintas savo iždo sekretoriaus Henry Morgenthau, kuris 1935 metais nerimavo, kad "mūsų laukia nesėkmė, jeigu ir toliau kasmet mažinsime deficitą ir biudžetas bus subalansuotas", F.Rooseveltas pareikalavo iš Kongreso fiskalinio suvaržymo ir 1937 metais.

Tuo metu valstybės skola buvo neregėtai didelė - ji sudarė 40 proc. BVP (tai labai daug tiems laikams, tačiau tik pusė dabartinės Vokietijos skolos). Kongresas apribojo išlaidas, padidino mokesčius ir atsisakė 5,5 proc. biudžeto deficito 1936-1938 metams. Tai buvo didesnė parama, nei sulauks Graikija per ateinančius dvejus metus, tačiau daug mažesnė, nei planuojama tolimoje ateityje. Tuo pat metu Federalinio rezervo bankas padvigubino reikalavimus rezervui nuo 1936 metų vidurio iki 1937-ųjų vidurio, taip skatindamas bankus traukti pinigus iš ekonomikos. Iždas pradėjo riboti pinigų tiekimą susiedamas jį su aukso importu. Todėl 1937 ir 1938 metais depresijos nulemta recesija lėmė, kad Jungtinių Valstijų BVP sumažėjo 11 proc. ir dar 4 proc. padidėjo nedarbas, tuo metu siekęs 13 arba 19 proc., nelygu skaičiavimas.

Kartojamos senos klaidos 

Šių dienų valiutinė politika netapo varžančiąja, kaip buvo Amerikoje 4 dešimtmetyje. Tikimasi, kad Europos centrinis bankas (ECB) netrukus praneš apie tolesnį palūkanų normų mažinimą, nes fiskalinė politika sparčiai juda ta linkme. B.Obamos ūkio skatinimo planas ėmė lėtėti, valstybinės ir vietinės išlaidos ir toliau karpomos. Respublikonų kandidatai į prezidentus kartoja, kad didžiulės ūkio skatinimo išlaidos visiškai nepadėjo, tik tapo papildoma našta būsimiems mokesčių mokėtojams. B.Obama, kaip ir F.Rooseveltas, vis labiau linkęs pabrėžti būtinybę karpyti biudžetą. Jeigu dabartinis darbo mokesčio sumažinimas ir avarinės bedarbių pašalpos būtų panaikintos, kitais metais Jungtinių Valstijų BVP sumažėtų 1 procentu.

Taip elgiasi ne tik Amerika. Davido Camerono vadovaujama britų vyriausybė, kurią slegia didžiulės skolos, 2010 metais įvedė šiurkščią fiskalinio konsolidavimo programą, kad išvengtų kredito reitingo sumažinimo. Toks mąstymas nesiskiria nuo kanclerio Philipo Snowdeno, dėl to 1931 metais buvo patvirtintas labai taupus biudžetas pakeliant mokesčius ir sumažinant išlaidas. Tą kartą pasitikėjimas Didžiąja Britanija nebuvo atkurtas ir ji buvo priversta devalvuoti savo svarą bei atsisakyti aukso standarto. Šį kartą panaudotos priemonės padidino investuotojų pasitikėjimą ir tuo pačiu obligacijų pelningumą. Jungtinei Karalystei antroji recesija didžia dalimi gresia tik dėl euro zonos problemų, todėl reikia atsižvelgti į šoko tikimybę vyriausybėms ruošiantis įvesti fiskalinius suvaržymus.

Kai kas mano, kad suvaržymai neturėtų kenkti. 2009 metais Albertas Alesina ir Silvia Ardagna iš Harvardo universiteto parašė straipsnį, jie aiškino, kad griežtas taupumas gali būti skatinantis, ypač jei jis koncentruojamas į išlaidų mažinimą, o ne mokesčių didinimą. Biudžeto apkarpymai, kurie sumažina palūkanų normas, skatina fizinius asmenis skolintis ir investuoti, o vyriausybė keisdama savo prognozes dėl ateities mokesčių naštos taip pat gali paskatinti augimą. Tačiau ne visi su tuo sutinka. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) liepą atliktas tyrimas parodė, kad A.Alesina ir S.Ardagna klaidingai įvertino griežto taupymo naudą ir dėl to perdėtai išpūtė biudžeto karpymo, kuris paprastai lemia ne skatinimą, o varžymą, svarbą.

(pabaiga kitame numeryje)

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"