TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Išmoktos ne visos pamokos

2012 03 16 6:10

2008 metais pasaulis išvengė antrosios depresijos, nedarydamas klaidų, kurios sukėlė pirmąją. Tačiau yra daugiau pamokų, kurias Europai ir Amerikai derėtų išmokti, nes antrosios Didžiosios depresijos grėsmė niekur nedingo. Apie tai rašo savaitraštis "The Economist".

Pabaiga. Pradžia kovo 15 d. numeryje

Robertas Perotti iš Bocconi universiteto tyrė plėtros pavyzdžius griežto taupymo metu ir įrodė, kad tai beveik visada nulemia augantį eksportą dėl valiutos nuvertėjimo. 4-ajame dešimtmetyje varžančią Amerikos fiskalinių apkarpymų įtaką šiek tiek sušvelnino grynojo eksporto padidėjimas. Nuo 1936 iki 1968 metų Amerikos prekybos balansas šoktelėjo nuo 0,2 proc. bendrojo vidaus produkto deficito iki 1,1 proc. pertekliaus. Šiuo metu dauguma pasaulio valstybių mažina biudžeto išlaidas, tačiau ne kiekviena ekonomika gali sušvelninti skausmą didindama eksportą.

4-ajame dešimtmetyje manyta, kad centriniai bankai gali kompensuoti fiskalinio karpymo pasekmes, o ir 2010 metais Tarptautinis valiutos fondas teigė, esą skatinanti Jungtinės Karalystės valiutos politika turėtų sušvelninti suvaržymus, kilusius dėl didelio biudžeto apkarpymo ir "sukurti pagrindą stabiliam atsigavimui". Tačiau šiuo metu Didžiajai Britanijai gresia antroji recesija, auga nedarbas, o tai byloja apie centrinio banko galimybių ribas.

Skaudžiausiai taupymas paveikė euro zonos valstybes, kurios mažiausiai gali naudotis fiskaline politika. Jų dabartinė padėtis labai primena 4-ąjį dešimtmetį, kai valiuta buvo padengta auksu.

Trečiojo dešimtmečio viduryje, kai nepagrįstai buvo peržiūrėtas reparacijų planas, sukrėsti sujauktos Vokietijos ekonomikos augimo anglų ir prancūzų kreditoriai ėmė plūsti į šią šalį. Didžiulės kapitalo įplaukos padėjo Vokietijai įvykdyti savo įsipareigojimus ir šalyje ėmė sparčiai kilti atlyginimai. Vokietija išgyveno kreditų bumą, koks susidarė Europos periferijoje praėjusio dešimtmečio viduryje.

Tačiau 1928 ir 1929 metais vakarėlis pasibaigė, o kapitalas ėmė tekėti kita kryptimi. Pirmiausia dėl to, kad investuotojai nukreipė pinigus į Ameriką, kur viltingai augo rinka. Vėliau jie dar atsiėmė pinigus iš Vokietijos, sureagavę į finansinę paniką. Siekdamas apsaugoti aukso rezervą Vokietijos bankas "Reichsbank" buvo priverstas didinti palūkanų normas. Staiga netekusi užsienio pinigų Vokietija buvo priversta taupyti, kad galėtų vykdyti įsipareigojimus, kaip dabar daro Airija, Portugalija, Graikija ir Ispanija. Valstybė, kurios valiuta svyruoja, prošvaistės gali tikėtis tik smukus jos valiutos kursui, nes tai leidžia padidinti eksportą. Tačiau Vokietijos valiuta buvo padengta auksu, todėl atgauti konkurencingumą buvo galima tik lėtai mažinant algas, kas ir buvo daroma net augant nedarbui.

Ėmus veržti diržus, bankai pajuto spaudimą. Su tokiomis problemomis kaip Vokietijoje susidūrė ir Austrijos ekonomika, o 1931 metais, žlugus didžiausiam šalies bankui "Credit Anstalt", kilo nepasitikėjimas bankais. Spaudimui Vokietijoje augant, labiausiai išsivysčiusių valstybių vadovai vis rinkdavosi pasitarti, kaip padėti žlungančiai ekonomikai. Tačiau Prancūzija nenorėjo nė girdėti apie Vokietijos skolos ir reparacijų sumažinimą.

Supratęs, kad skolintojo kraštutiniam atvejui neturėjimas kursto paniką, Anglijos banko vadovas Montagu Normanas pasiūlė įkurti tarptautinio skolintojo instituciją. Jis rekomendavo įkurti fondą, kuris turėtų 250 mln. dolerių, o dar 750 mln. pasiskolintų. Šis fondas galėtų skolinti vyriausybėms ir bankams, kuriems pritrūksta kapitalo. Tačiau šis kuklus pasiūlymas pritarimo nesulaukė, nes nepatiko didžiules aukso atsargas turinčiai Prancūzijai ir Amerikai.

Taigi domino kubeliai ėmė virsti. Praėjus vos porai mėnesių po "Credit Anstalt" bankroto, žlugo didelis Vokietijos bankas "Danatbank". Vyriausybė buvo priversta įvesti kapitalo kontrolę ir pristabdyti mokėjimus auksu, taip dirbtinai didindama valiutos kursą. Vis dėlto Vokietijos ekonomika žlugo ir prasidėjo 4-ojo dešimtmečio košmaras.

Tai siaubingai panašu į tai, kas vyksta dabar (nors nė viena Europos valstybė ir nesirengia išrinkti kito Hitlerio). Narystė euro zonoje, kaip ir ištikimybė aukso standartui, reiškia, kad nekonkurencingos šalys negali devalvuoti savo valiutos, kad sumažintų prekybos deficitą. Taupymas lemia ir didelį ūkio smukimą, nes sumažėja vidaus paklausa ir padidėja nedarbas, dėl to sumažėja pelnai, išlieka didelis deficitas, smunka pasitikėjimas bankais ir imama nebetikėti, kad valstybės skola bus grąžinta. Periferijos gyventojams perkeliant savo pinigus į saugesnius bankus, kaip ir 4-ajame dešimtmetyje, ima mažėti piniginių išteklių.

Aukštų pareigūnų susitikimai su valstybėmis kreditorėmis šio proceso nesustabdo. Nėra skolintojo kraštutiniam atvejui. Nors Europos finansinio stabilizavimo fondui pavyko nemažai nuveikti, euro zonos valstybių vadovams vis dar reikia sugalvoti, kaip skolinamą 440 mlrd. eurų sumą padidinti iki 2 trilijonų. 

Netgi jei jiems ir pasiseks, to gali nepakakti panikai sustabdyti. Investuotojai, išgąsdinti suirutės Italijoje, darosi ne tokie atviri bankams ir valstybiniams įsipareigojimams kitose euro zonos šalyse. Kyla pavojus net palyginti stiprią ekonomiką turintiems Prancūzijai ir Nyderlandams. Nesvarbu kokia saugi būtų fiskalinė ekonomikos padėtis, panikos sukelta trumpalaikė likvidumo krizė gali privesti ją prie bankroto.

Istorija neturi kartotis

XVII amžiuje buvo įkurtas Anglijos bankas, kad skolintų vyriausybei, kai jai prireikia pinigų. Centriniai bankai visada priversti skolinti vyriausybėms, kai kiti atsisako tai daryti. Šiuo metu šio vaidmens galėtų imtis Europos centrinis bankas (ECB). Jo nuostatai draudžia tiesiogiai pirkti skolas iš vyriausybių, tačiau jis gali pirkti skolų vertybinius popierius antrinėje rinkoje. ECB epizodiškai tai ir daro, ketindamas paskelbti apie savo ketinimus taip daryti sistemingai. Tai, kad jis gali sukurti neribotą kiekį pinigų, leidžia bankui pranešti apie savo norą pirkti bet kokias akcijas, kurios tik parduodamos biržose, taip pašalindamas pagrindinę panikos ir užkrato priežastį.

Prancūzija ir Vokietija euro zonos nariams pasiūlė teisiškai įpareigojančias biudžeto "auksines taisykles". Naujasis ECB vadovas Mario Draghi jau užsiminė, kad tai fiskalinis paktas, kurį priėmus ECB galės nupirkti dar daugiau akcijų. Tiesa, apie kokį kiekį jis kalba, lieka neaišku. Vokietijos "Bundesbank" prezidentas ir įtakingas ECB vadovaujančio komiteto narys Jensas Weidmannas aiškiai pasakė, kad ECB "neturi" tapti euro zonos skolintoju kraštutiniu atveju.

Kur veda šis kelias

Atrodo, kad padėtis išsivysčiusiose valstybėse dar pablogės, prieš padėčiai imant taisytis. Vykdant dabartinę politiką Amerikos ir Jungtinės Karalystės augimas šiais metais greičiausiai nesieks nė 2 procentų. Abiejose šalyse galima recesija. Ji tikėtina ir euro zonoje. Tačiau ECB galėtų pagerinti euro zonos ekonomikos prognozę ėmęsis laisvesnės valiutų politikos, tačiau smarkiai išplitusį taupymą ir netikrumą bus sunku įveikti. Kaip ir 1931-aisiais, 2008 metais prasidėjusias didelė finansinė krizė gali lemti, kad smarkiai sumažės gamybos apimtys. Dėl to dar labiau padidėtų spaudimas besistengiančiai išvengti nemokumo euro zonos ekonomikai.

1931 metais augant panikai, valstybės viena po kitos ėmė susidurti su kapitalo nutekėjimu. Pastangos sustabdyti šį procesą privedė prie taupymo ir piniginių išteklių tiekimo į bėdą patekusioms valstybėms, dėl to dar labiau ėmė mažėti gamyba ir didėti nedarbas. Visa tai nemalonų nuosmukį pavertė Depresija. Atėjo galas aukso standartui, o tas leido bankams padidinti savo piniginius išteklius ir taip pagyvinti ekonomiką. Dabar ECB turi priemonių situacijai pataisyti neatsisakant euro. Tačiau faktas, kad ECB ir euro zonos valstybių vyriausybės turi pasirinkimą, nereiškia, kad jos tuo pasinaudos.

Aukso standarto atsisakymas lėmė ūkio atsigavimą, tačiau padarė ir didžiulę ekonominę žalą, nes valstybės sukūrė barjerus prekybai apribodamos importą iš devalvavusių savo valiutą valstybių.

Vyriausybės, išrinktos kovoti su nedarbu, išbandė algų ir kainų kontrolę bei kitas intervencijos priemones, kurios dažnai tik trukdė atsigauti valiutinei ir fiskalinei politikai. Labiausiai sukrėstos šalys atsigavimo viltis ėmė sieti su fašizmu.

Dabartiniame pasaulyje lengviau kovoti su krize nei 4-ajame dešimtmetyje. Tuo metu dauguma didelių valstybių laikėsi aukso standarto. Šiandien euro zona sudaro mažiau nei 15 proc. pasaulinės gamybos apimties. Ir nors išsivysčiusias šalis smarkiai paveikė nedarbas, tai nesukėlė skurdo kaip per Didžiąją depresiją. Tuo metu pasauliui trūko globalaus lyderio - šiandien šį vaidmenį gali atlikti Amerika. O ir tarptautinės institucijos šiuo metu yra daug stipresnės, demokratija stipriau įsišaknijusi.

Tačiau išsitęsęs ekonomikos silpnumas verčia apmąstyti liberalaus kapitalizmo vertybes. Valstybės, kenčiančios dėl menkos paklausos ima kištis į savo valiutų rinkas - šveicarams pabodo jų franko stiprumas euro atžvilgiu, o JAV senatas pasiryžęs nubausti Kiniją už jos manipuliavimą valiuta. Be to, suirutė euro zonoje leido pakelti galvas bjauriems nacionalistams, o kartais ir rasistams. Nors jų ekstremizmas, palyginti su nacizmo siaubu, atrodo švelnus, tai menka paguoda.

Padėtis dar netapo nepataisoma. Tačiau vis toliau atidėliojant būtinas priemones, jų imtis bus vis sunkiau. 4-ojo dešimtmečio pamokos nulėmė, kad 2008 metais kilusi finansų krizė nebuvo tokia skausminga. Dar nevėlu prisiminti ir kitas svarbias Depresijos pamokas. Jas ignoruodami, galime sulaukti istorijos pasikartojimo.

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"