TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Iššūkis – nenuosekli energetikos politika

2015 02 17 6:00
Rūta Skyrienė: "Reguliuotojo sprendimus tampa sunku prognozuoti, o nepastovumas apsunkina veiklos sąlygas ir atbaido investuotojus." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didžiausius investuotojus į Lietuvos ekonomiką vienijanti asociacija „Investors' Forum“ teigia, kad per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį valstybės energetikos politikos prioritetai nuolat kito, atitinkamai keitėsi įstatymai bei teisės aktai. Toks nepastovumas apsunkina veiklos sąlygas ir atbaido investuotojus.

„Lietuvai reikėtų tvirtai nuspręsti, kaip toliau turėtų būti plėtojamas šilumos ūkis ir visas energetikos sektorius. Reikia pasirinkti arba konkurencijos, arba reguliuojamos monopolijos kelią“, - interviu „Lietuvos žinioms“ teigė asociacijos "Investors' Forum" vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė, remdamasi "Investors' Forum" energetikos darbo grupės išvadomis.

Teisinė aplinka nuolat kinta

- Kaip vertinate energetikos sektoriaus reguliavimo aplinką Lietuvoje? Kokią teigiamą ar neigiamą įtaką įmonių planams ir rezultatams turi esamas energetikos rinkos reguliavimas?

- Per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taikyti įvairūs energetikos sektoriaus reguliavimo režimai. Svarbiausias iššūkis yra tas, kad valstybės energetikos politikos prioritetai nuolat kinta, atitinkamai keičiami ir įstatymai bei teisės aktai. Taigi reguliuotojo sprendimus tampa sunku prognozuoti, o nepastovumas apsunkina veiklos sąlygas ir atbaido investuotojus.

Štai 2010 metais paskelbtas naujos redakcijos Šilumos ūkio įstatymas įtvirtino nepriklausomo šilumos gamintojo statusą su patraukliomis veiklos sąlygomis ir skatino privatų verslą investuoti į šalies šilumos ūkio modernizavimą. Tačiau per 3-4 metus, kol buvo atliekami katilinių parengiamieji ir statybos darbai, nepriklausomų šilumos gamintojų veiklą reguliuojantys teisės aktai pasikeitė keliskart.

Šiuo metu vėl linkstama į reguliuojamą monopolinę rinką, nepaliekant vietos nepriklausomiems šilumos gamintojams. Turint omeny, kad energetinių objektų projektų įgyvendinimas trunka ne mažiau kaip 2-3 metus, teisės aktai turėtų būti kuriami ir įtvirtinami su ne mažesne kaip 5-10 metų perspektyva.

- Ar, jūsų nuomone, energetikos reguliavimo sprendimai priimami pakankamai profesionaliai, skaidriai ir sistemiškai, nepasiduodant trumpalaikiams interesams?

- Pastebime, kad reguliuotojo sprendimams dažnai stinga nuoseklumo. Įmonėms sudėtinga juos numatyti ir atitinkamai sunkiau planuoti savo veiklą. Nemažai sprendimų priimama bandant išspręsti tam tikras specifines problemas, tačiau pasigendame pastangų formuoti iš tiesų veikiančią ilgalaikę energetikos strategiją su aiškiomis gairėmis ir prioritetais.

Pavyzdžiui, dėl laikinos „Gazprom“ dujų kainos nuolaidos ir „būtinybės“ užtikrinti Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo veiklą kyla grėsmė, kad mažės paskatų vartoti biokurą, ir taip bus išstumta pigesnė šiluma, pagaminta iš biokuro.

Gana iškalbingas pavyzdys yra ir „Lietuvos energijos gamybos“ teisminis ginčas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija dėl rinkoje užimamos padėties, veiklos sąnaudų nepripažinimo ir kitų aplinkybių – bendrovės teigimu, komisijos sprendimams trūksta argumentų, jie prieštarauja anksčiau priimtiems nutarimams, o dalis jų – ir galiojantiems teisės aktams.

Pasigenda ilgalaikės strategijos

- Ar pastebite, kad reguliuotojui bandoma daryti įtaką ir dėl to nukenčia kiti rinkos dalyviai? Gal galite pateikti tokių pavyzdžių.

- Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, priversta laviruoti tarp vienas kitam prieštaraujančių teisės aktų, negali aiškiai formuoti reguliavimo aplinkos ir praktikos. Dėl to nukenčia ne tik rinkos dalyviai bet ir komisijos įvaizdis. Reguliuotojas turėtų kurti patikimą, skaidrią, nepriklausomą ir objektyvią sektoriaus reguliavimo sistemą, tačiau dėl kai kurių sprendimų, pavyzdžiui, nederinti gamtinių dujų kainos permokos grąžinimo tvarkos, kyla viešų diskusijų ir rimtų abejonių.

Atsirandant teisinėms kolizijoms – SGD terminalo dujoms suteikiant prioritetą prieš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą ar sukeliant kliūtis nepriklausomiems gamintojams prisijungti prie šilumos tinklų − komisija neturi galimybės atlikti arbitro vaidmens, greitai bei sklandžiai išspręsti problemas. Tada kreipiamasi į kitas institucijas, klausimų sprendimas atidedamas neribotam laikui, taip įtvirtinant dažnai silpnesniajai šaliai nepalankų status quo.

- Kokios geros praktikos galima būtų pasimokyti iš kaimynių valstybių ir jų energetikos sektoriaus reguliuotojų?

- Pati geriausia praktika būtų formuluoti ir vykdyti ilgalaikę bei aiškią energetikos sektoriaus reguliavimo strategiją. Be abejo, verta atsižvelgti ir į kitą vertingą patirtį - daugelyje valstybių įprasta taikyti skatinamąjį reguliavimą, tai yra atlyginti įmonėms už pasiektus veiklos rezultatus. Lietuvos energetikos įmonės iki šiol nebuvo skatinamos taupyti, vykdyti efektyvesnę veiklą, nes visa sukurta vertė perduodama vartotojams, mažinant tarifus, o tai neskatina bendrovių dirbti efektyviau.

Pasimokyti galima ne tik iš kitų šalių, bet ir garsių mokslininkų, tyrėjų darbų. Pavyzdžiui, 2014 metų Nobelio premijos laureatas Jeanas Tirolle'is rekomenduoja vietoj detalaus monopolinių industrijų kaštų reguliavimo nustatyti kainų "lubas", kurios ilgainiui leistų įmonėms investuoti į efektyvumo didinimą ir pasiekti ilgalaikį progresą.

Tarp konkurencijos ir monopolijos

- Ar tinka energetikos sektoriaus reguliuotoją vadinti „Kainų ir energetikos kontrolės komisija“, o ne, kaip įprasta Europoje, - „reguliuojančia tarnyba“. Ar žodis „kontrolė“ savaime nesuponuoja klaidingai suvokiamų šios valstybės institucijos tikslų ir misijos?

- Nemanome, kad institucijos pavadinimas turi lemiamos įtakos. Svarbu, kaip skaidriai, objektyviai ir pagrįstai institucija atlieka jai patikėtas funkcijas. Svarbu tinkamai apibrėžti ir įvardyti reguliuotojo veiklos ribas, galimybę reguliuotojui pačiam priimti sprendimus susidūrus su teisiniais nesutapimais ir prieštaravimais.

- Ar Lietuvos teisės aktai bei reali praktika užtikrina energetikos sektoriaus reguliuotojo nepriklausomumą, tai yra ar reguliuotojas turi pakankamai svertų atsispirti politinių ir verslo grupių įtakai?

- Mūsų nuomone, reguliuotojo nepriklausomumas yra pakankamai užtikrinamas tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teisės aktais. Kaip minėjome, opesnė problema yra ta, kad teisės aktai prieštarauja vieni kitiems, tad komisija dažnai tiesiog neturi galimybės vykdyti arbitro funkcijos.

- Kaip siūlytumėte keisti Lietuvos energetikos sektoriaus reguliavimo aplinką? Kokią įtaką tai galėtų turėti Lietuvos laisvos energetikos rinkos plėtrai bei sėkmingesnei įmonių veiklai?

- Siekiant suderinti vartotojams palankias kainas ir tvarią energetikos sektoriaus plėtrą, reikėtų formuoti tokią reguliavimo praktiką, kuri skatintų įmones taupyti ir veikti efektyviau. Galų gale reguliuotojo veiklos pobūdis taip pat turėtų keistis – reguliuotojas pirmiausia turėtų būti energetikos įmonių patarėjas ir ekspertas, o tik paskui – kontrolierius.

Tačiau visų svarbiausia − siūlytume pagaliau tvirtai nuspręsti, kaip toliau turėtų būti plėtojams šilumos ūkis ir visas energetikos sektorius. Reikia pasirinkti arba konkurencijos, arba reguliuojamos monopolijos kelią. Abi doktrinos turi savų pranašumų bei trūkumų, tačiau bet kuris iš jų geriau už buvimą „per vidurį“, kuris nėra nei ilgalaikis, nei tvarus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"