TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

J.Kraujelis: "Kažin ar užsienietis norės 3 ha"

2013 12 12 6:00
J.Kraujelis Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žemės ūkio bendrovės yra laikomos stabilia bei augančia Lietuvos žemės ūkio sektoriaus dalimi. Tačiau kaip viena iš žemės pardavimo užsieniečiams rizikų įvardijamos būtent jos. Esą bendrovės pirmosios patirs pirkėjų iš svetur spaudimą.

Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis neneigia, kad egzistuoja įvairios teorinės galimybės įvykti blogiausiems scenarijams, tačiau siūlo vertinti šiuos dalykus vadovaujantis logika ir sveiku protu. Tuo metu visuomenėje, jo nuomone, dėl žemės pardavimo užsieniečiams pučiama daug bereikalingų burbulų.

Tačiau prieš kalbėdami apie žemę J.Kraujelio, kaip buvusio žemės ūkio ministro, o dabar – žemdirbių savivaldos atstovo, paklausėme ir apie gyvulininkystę.

Kodėl tolstame nuo Danijos?

- Ar tinkama kryptimi sukamas agrarinės politikos vairas gaivinant gyvulininkystę?

- Pasižiūrėkime į netolimą istoriją. Prieš kelis dešimtmečius turėjome daugiau kaip 800 tūkst. karvių, dabar liko tik 312 tūkstančių. Vien kolūkiečiai 1990 metais savo 60 arų sklypuose laikė 334 tūkst. karvių. Iš viso Lietuvoje buvo auginama beveik 2,5 mln. galvijų. Laukai visi buvo įdirbti, visos pakelės nušienautos. Imkime Daniją, kuri savo plotu ir ištekliais panaši į Lietuvą. Pagal bendrąją žemės ūkio produkciją vienam hektarui esame 25 vietoje iš visų Europos Sąjungos (ES) valstybių. Tuo tarpu Danija – penktoje. Mes žemės ūkio produkcijos pagaminame 4,5 karto mažiau negu danai.

Jeigu imsime kriterijų „vienam sąlyginiam darbuotojui“, tai skaičiai panašūs. Mes ES užimame 20-ą, o Danija – 1-ą vietą. Skirtumas – 11,9 karto. Susiformuoja, kaip sakoma, visas procesas, susijęs su darbo pajamomis. Jei neturi produkcijos, iš ko gyvensi? Todėl mes Lietuvos kaime ir susiduriame su tokiais reiškiniais kaip emigracija.

- Ar galime pavyti danus? Ir koks čia galėtų būti bendrovių indėlis?

- Aš atstovauju žemės ūkio bendrovėms. Tai stambios įmonės. Jeigu vertintume pagal vienam darbuotojui tenkantį plotą žemės ūkio bendrovėse, visi jie būtų smulkieji ūkininkai. Vienam darbuotojui tenka 28 hektarai. Vidutinis žemės ūkio bendrovės dydis - 927 hektarai. Vienas ha atseikėja maždaug 800 litų su darbo santykiais susijusių pajamų. Bet iš kur tuos 800 litų paimti? Yra vienintelis kelias – iš parduotos produkcijos.

Jeigu norėtume pavyti Daniją, viskas priklauso ne vien tik nuo bendrovių, o nuo bendro masto ekonomijos (gamybos savikainos mažinimo didinant produkcijos kiekį). Žemės nuosavybę grąžinome, teisybę atkūrėme, tačiau toliau – 23 metus nejudame iš vietos. Daugelis susigundė ES parama ir pasitraukė iš aktyvios žemės ūkio veiklos. Tikslas buvo gražus. Tie, kurie nebenorėjo dirbti, liko nenuskriausti. Buvo tikėta, kad žemės plotus perims tie, kurie gali dirbti. Panašiai ir įvyko, bet pokyčiai nedideli.

Lietuvoje yra 76, 6 tūkst. ūkių, turinčių iki 5 ha žemės. Jie deklaruoja pasėlių plotus, kad gautų išmokas iš ES. Tokių ūkių vidutinis dydis – 2,7 hektaro. Jeigu pridėsime dar kitą ūkių grupę – nuo 5 iki 10 ha, tai susidarytų 110 tūkst. ūkių. Tai yra žmonių gyvenimas, praeitis, palikimas. Apie kažkokią masto ekonomiją šioje vietoje nėra ką kalbėti. Vienas iš kelių – kooperacija, tačiau šitas arkliukas Lietuvoje irgi nevažiuoja.

Taigi, dėl tos masto ekonomijos turime problemų. Stambesnieji ūkiai kaltinami, kad glemžiasi paramą. Tačiau pasižiūrėkime į bendrą grandinę: be pažangių technologijų dabar neišsiversime. Reikia naujos technikos, o traktorių kainos nemažos. Pagal žemės plotus esamos technikos Lietuvoje lyg ir užtektų, tačiau reikėtų pagalvoti apie tai, kad didžiąją jos dalį greitu laiku teks utilizuoti. Iš kur paimti naujų traktorių, jei turi tik 5 ar 10 ha žemės. Bankai kreditų neduoda, žmogus pats pinigų neturi, išmokų neužtenka. Na, o parama tokiems ūkiams neskiriama. Juk taip skundžiamasi?

Tačiau ES parama ir nėra skiriama, ją reikia imti. Juk buvęs ministras Kazys Starkevičius sako: „Palengvinom, supaprastinom sąlygas, bet smulkesni ūkiai paramos neima.“

"Berniukai" tik trina rankas

- Kokia jūsų nuomonė apie mėginimą sutramdyti spekuliaciją žeme įvedant apribojimus įsigyjamos žemės plotams?

- Viena iš bendrovių išlikimo grėsmių yra ta, kad 80 proc. žemės jos nuomoja. Apie 70 proc. - iš privačių savininkų ir 10 proc. – iš valstybės. Kai žemė nuomojama, stabilumo tikėtis sunku. Tai aktualu ne tik bendrovėms, tos pačios problemos kyla ir ūkininkams.

Grėsmę bendrovių stabilumui kelia naujas apribojimas, nustatantis, kad maksimalus nuosavybės teise turimo fizinio ar juridinio asmens žemės plotas negali būti didesnis negu 500 hektarų. Lietuvoje yra 263 ūkininkų ūkiai ir 224 žemės ūkio bendrovės, kurios dabar naudoja daugiau kaip 500 tūkst. hektarų. Įsivaizduokime, jog ateina savininkas ir siūlo bendrovei pirkti nuomojamą žemę. Tačiau bendrovė nebeturi teisės tos žemės pirkti. Atsiranda "berniukų" su pinigais, kurie tą žemę nuperka ir iš karto bendrovei kelia sąlygas. Senoji nuomos kaina buvo 300 litų už ha, o "berniukai" paprašo 700 litų. Tada bendrovės vadovas pareiškia nemokėsiąs. Prasideda terorizmas.

Seimas, priimdamas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisas norėjo uždrausti spekuliaciją žeme, tačiau suvaržė 224 žemės ūkio bendrovių galimybes. Nė viena iš tų bendrovių žeme nespekuliavo, jos dirbo ir gamino produkciją. Tačiau visa spekuliacija vyksta iki 500 ha plotuose. "Berniukai" superka žemes iš smulkiųjų savininkų ir kelia nuomos kainas. Tuo tarpu naujasis įstatymas tokių dalykų absoliučiai nesuvaržo. Įsivaizduokit: 500 ha turi ūkininkaujantis viengungis ir bendrovė, kuri maitina 33 darbo vietas. Kur čia visuomenės interesas ir konkurencingumas?

Skaičiuojant kartu su ūkininkais, Lietuvoje dirba 487 ūkiai, kurie jau daug metų naudoja daugiau kaip 500 hektarų. Jie nespekuliuoja - turi technikos, kuria darbo vietas, didina gamybos apimtį. Tai yra pažangiausi ir konkurencingiausi šalies ūkiai. Taigi mes ir spręskime klausimą, kaip jiems išlaikyti tą gamybos mastą. Negi dabar pradėsime naują privatizaciją?

Šiuo metu prie Seimo Kaimo reikalų komiteto sudaryta darbo grupė, iki gruodžio pabaigos ji turėtų pateikti kokius nors pasiūlymus. Girdėjome apie 5 ar 6 variantus. Pagaliau atsirado politinė valia, kad kažką reikia daryti.

Su smulkiais ūkiais neprasidės

- Kiek yra reali kita grėsmė, kad dabar užsieniečiai, pasitelkę tuos pačius "berniukus", spekuliuoja žeme?

- Tokių gandų yra, bet mes du ar tris mėnesius kalbame, kad visi su žeme susiję sandoriai yra fiksuojami. Duokit sąrašą, pažiūrėsime, kur ir koks konkretus atvejis įvyko. Vien per bendroves, kurios priklauso asociacijai, klausėme: „Vyrai, pasakykit.“ - "Na, nėra“, - sako jie. Dėl kiekvieno nuomojamo žemės sklypelio yra sudarytos sutartys su savininkais. Savininkai stengiasi jos neparduoti. Tačiau yra signalų, kad tie savininkai laukia: galbūt ateis užsieniečiai ir pasiūlys brangiau. Dar vienas signalas – žemės sandorių kainos pamažu kyla.

Duomenų, kad kas nors masiškai supirkinėtų žemes, kol kas negaunu.

Tai yra žemė. Skaidrus turi būti kiekvienas veiksmas su ja. Jeigu dabar pagal specialų ženklinimą galima atsekti, kur ir kokiame ūkyje buvo auginamas gyvulys, tai kaip dabar negalima išsiaiškinti dėl žemės sandorių? Juk turi būti kažkur statistika, kiek žemės buvo nupirkta, pavyzdžiui, per lapkričio mėnesį.

Jeigu mes sakome, kad tai daro užsieniečiai, prisidengę lietuviais, tai gal išsiaiškinkime, kas gi tie lietuviai ir kur jie yra?

Man atrodo, tai yra išpūstas burbulas. Pirmiausia buvo puolamos bendrovės, neva jos pirmosios ėmė pardavinėti žemę. Iš viso juridiniai asmenys Lietuvoje nuosavybės teise turi tik 13,7 proc. iš tų žemės ūkio paskirties plotų, kurie yra remiami ES. Atkreipkime dėmesį: 382 tūkst. iš 2,83 mln. hektarų.

Tikriausiai yra atvejų, kai žemę užsieniečiai perka per savo statytinius, nes mes tokių atvejų žinome dar nuo 1993 metų, kai į Lietuvą mėgino įkelti koją švedai. Jie norėjo nupirkti vienos žemės ūkio bendrovės akcijas, tačiau susidūrė su 47 savininkais, o jiems reikėjo vieno ploto su vienu savininku. Užsieniečiai su smulkiais ūkiais, turinčiais po 8, 13, 10 ha, tikrai neprasidės, jiems reikia didelių vientisų plotų. Tokių Lietuvoje nėra daug. Nedidelės bendrovės, kurios nuomoja žemės plotus iš kelių dešimčių žemės savininkų, ir dar – ne vienoje vietoje, jiems neįdomios.

Grėsmė yra tik tokia, kad tie savininkai nežinia ką galvoja: parduos ar neparduos žemę. Ką gali žinoti, gal jie gaus gerų pasiūlymų ir susigundys?

- Kaip vertinate inicijuojamą referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams?

- Mano tokia nuomonė: nei vieniems, nei kitiems nereikia per daug gąsdinti visuomenės. Buvo pas mus užėję atstovai ir iš vienos, ir iš kitos aikštės pusės, klausė, kas dabar bus. Aš jiems atsakiau: "Ar mes negalime pasiklausti tautos? Paklausim ir žinosim." Gerai, kad surinkome tuos parašus.

Žemės savininkų pagal žemės mokesčio mokėjimo duomenis yra per 900 tūkstančių. Ką jie galvoja – niekas nežino. Vis dėlto yra didelė savininkų grupė, kurie svarsto apie žemės pardavimą ir tikisi, kad užsieniečiai mokės brangiau. Tačiau yra dar ir kitas klausimas: ar užsieniečiai norės pirkti tą jų žemę, ar jie norės tų kelių arų ar hektarų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"