TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Jauni bedarbiai pagal ugdymo planą

2012 03 09 7:41

Darbo Lietuvoje neranda norintys dirbti išsilavinę jaunuoliai. Konkrečioms įmonėms reikia konkrečios specializacijos darbuotojų, o aukštosios mokyklos toliau kepa plataus profilio vadybininkus. Jei padėtis nesikeis, po 3-4 metų sunkiai įveikiamų problemų iškils visam krašto ūkiui.

Jaunų bedarbių Lietuvoje mažėja lėčiau negu vyresniųjų, ir tokia padėtis turėtų versti valdžią susirūpinti pernelyg išaugusiu atotrūkiu tarp darbo paklausos ir norinčiųjų įsidarbinti kvalifikacijos. Tokias mintis dėsto darbo rinkos tyrimą atlikusio "Swedbank" vyresnioji analitikė Vaiva Šečkutė.

Realusis 15-24 metų asmenų nedarbo lygis Lietuvoje siekia apie 7 procentus. Tai 32 tūkst. nedirbančių tokio amžiaus krašto jaunuolių.

"Iš tikrųjų dauguma tokio amžiaus jaunų žmonių darbo nė neieško, nes dar mokosi arba studijuoja. O daugelis tų, kurie ieško darbo, neturi kvalifikacijos, todėl yra ne tokie patrauklūs darbo rinkoje", - aiškino "Swedbank" ekonomistė.

Nuskriaudė pakilimas

Pasak jos, dabartinių Lietuvos jaunimo nedarbo problemų šaknų derėtų ieškoti 2007-2008 metais, kai ekonomika sparčiai augo, o besipučiantis gyvenamosios statybos burbulas itin gerai mokamu darbu parūpindavo nekvalifikuotą jaunimą. Nemaža dalis jaunuolių, susižavėję dideliais atlyginimais statybose, netgi metė mokslus. Bet statybos burbului sprogus jauni nekvalifikuoti darbininkai tapo niekam nereikalingi. Būtent jie pirmieji ėmė krautis daiktus ir išvyko gerų atlyginimų už sunkų fizinį darbą ieškotis užsienyje.

"Tie, kurie liko Lietuvoje be darbo, bus ne tokie produktyvūs ir ateityje, nes jie negalėjo įgyti patirties. Žmonės, kurie ilgai negali įsidarbinti, ilgainiui tampa neaktyvūs", - teigia ekonomistė.

Jos manymu, sunku tikėtis, kad greitai atsigaus statybos sektorius, todėl dabartinėmis sąlygomis įveikti be darbo likusių buvusių jaunų statybininkų problemą būtų galima tik valstybei suaktyvinus daugiabučių modernizavimo procesą ir daugiau dėmesio skiriant statybininkų bei kitų dabar nepaklausių profesijų atstovų perkvalifikavimo programoms, kurios iki šiol nebuvo efektyvios.

"Į šią programą turėtų aktyviai įsitraukti darbdaviai, todėl būtų racionalu ir perkvalifikavimui skirtas lėšas nukreipti pirmiausia jiems, kad jie būtų suinteresuoti ugdytis specialistus savo gamybos bazėje", - sakė ekonomistė.

Bedarbiai magistrantai

Kur kas svarbiau, V.Šečkutės manymu, yra tai, kad darbo neranda norintys dirbti išsilavinę jaunuoliai. Tyrimo duomenimis, 2011 metais darbo neturėjo 13 proc. jaunų diplomuotų specialistų.

"Lietuvoje išplito nuomonė, kad jei neturi bent magistro laipsnio, negali tikėtis ir perspektyvų darbo rinkoje, - dėstė ji. - Todėl jaunimas eina studijuoti bet ką ir renkasi dažniausiai ne reikalingas rinkai, o įdomias studijuoti, bet negarantuojančias darbo specialybes."

Padėtis, kaip manoma, pagerėtų, jei atsirastų daugiau ir įvairesnių profesinių mokyklų. Tačiau bedarbiais tampa ir jų absolventai.

Mat darbdaviai ieško patyrusių specialistų, o investuoti į jauną žmogų, ką tik baigusį mokslus, jie vengia, nes įgijęs reikiamą kvalifikaciją įmonėje parengtasis specialistas neva skuba susirasti geriau mokamą darbą kitur.

Patirtis studijuojant

Tokioms mintims darbdaviai pritartų tik iš dalies. Mat nemaža jų dalis jau seniai globoja jiems reikalingus būsimus specialistus.

AB "Puntukas" generalinio direktoriaus Vytauto Zimnicko teigimu, Lietuvos aukštosios mokyklos parengia neblogus specialistus, tik bėda, kad juos iš karto integruoti į darbą sunku, nes tai daugiausia vadinamieji plataus profilio vadybininkai, o konkrečioms įmonėms reikia konkrečios specializacijos darbuotojų.

"Todėl nuolat keliems nusižiūrėtiems studentams mokame pusės atlyginimo dydžio stipendijas ir pasikviečiame atlikti praktikos savo įmonėje. Kiek žinau, panašiai elgiasi ir dauguma kitų plačiau žvelgiančių bendrovių", - LŽ kalbėjo V.Zimnickas.

Jo nuomone, ir aukštosios bei profesinės mokyklos per mažai domisi darbo rinka, antraip neišleistų į gyvenimą kasmet po pusantro šimto architektų, kurių tiek tikrai nereikia, užuot suvokę, kad kai kurių Lietuvai reikalingų profesijų atstovų apskritai nerengiama.

"Lietuvoje didelė visų lygių mokslo įstaigų bėda yra tai, kad net ir profesinėse mokyklose vos pora mėnesių skiriama praktikai, nors reikėtų bent metų", - Lietuvos švietimo sistemos spragą ryškina ir "Swedbank" vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis didele klaida laiko pastaruosius keletą metų bendrojo lavinimo mokyklose įvestą tvarką, kai jau dešimtoje klasėje (antroje gimnazijos klasėje) moksleiviai verčiami pasirinkti jiems svarbiausias ir ne tokias svarbias mokymosi disciplinas, juolab kai nėra sukurta profesinio orientavimo sistemos. "Manau, bendrojo lavinimo mokykloje jaunuolis privalo įgyti visų dalykų žinių, o specializacija turėtų likti profesinėms mokykloms. Tokio amžiaus žmonių nuotaikos gali keistis kas savaitę, o privertus pasirinkti kelias pagrindines disciplinas iš jauno žmogaus atimama galimybė vėliau keisti savo planus", - savo nuomonę dėsto N.Mačiulis.

Jaunystė - ne yda

Kai kurios bendrovės į jaunimo įdarbinimo problemą žvelgia gerokai drąsiau. Antai Vilniaus statybos UAB "Taupalda" darbo skelbimuose pažymima, kad ieškoma būtent jaunų bent kiek patirties turinčių darbuotojų. "Įdomaus darbo nestokojame, o jaunų žmonių ieškome todėl, kad norime išsiugdyti savus, dar nesugadintus. Juk perkame naują, modernią techniką, ją reikia kitaip ir prižiūrėti, neužtenka kartą per savaitę patepti. O to išreikalauti iš žmonių, kurie įpratę dirbti su sovietine technika, beveik neįmanoma", - aiškina bendrovės projektų vadovas Darius Jankūnas.

Pasak jo, bendrovė moka šiais laikais palyginti neblogą atlyginimą, 1500-1800 litų atskaičius mokesčius, todėl įmonei paskelbus apie darbo vietą "telefonas nespėja ataušti".

"Jaunimas ieško darbo. Kitas ir pameluoja, kad neva turi 2-3 metų darbo patirties. Leidžiame pabandyti - ir iš karto įsitikiname, kas ko vertas ir ar gali būti vertas", - juokiasi D.Jankūnas.

Abejotina kryptis

Nelabai perspektyvia ambicija ekonomistas N.Mačiulis laiko Vyriausybės paskelbtą siekį, kad Lietuva iki 2020 metų taptų pirmaujančia aukštųjų technologijų šalimi. "Lietuva iš tikrųjų yra viena pirmaujančių Europoje pagal gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, - pripažįsta analitikas, - bet ne pagal studijų kokybę ir parengtų specialistų atitiktį darbo rinkos paklausai."

"Žmonių pomėgiai įvairūs, todėl kiekvienas turėtų ieškotis jam labiausiai tinkamo kelio. Antraip jauną žmogų nuvilia ne tik tai, kad pasirinkta rinkoje nepaklausi specialybė. Būna ir priešingai - specialybė perspektyvi, bet pačiam žmogui ji nepatraukli", - pripažįsta ekonomistas. Anot jo, kol kas nematyti požymių, kad Lietuvos moksleiviai būtų orientuojami įgyti didelę pridėtinę vertę kuriančias arba bent rinkoje itin reikalingas technines profesijas.

"Mėgstama teigti, kad didelės pridėtinės vertės kūrimo sąlyga yra pritraukti daugiau užsienio kapitalo. Iš tikrųjų to pagrindas yra ne kapitalas, o darbo jėga", - tvirtina N.Mačiulis ir perspėja, kad jei artimiausiu metu valstybinė švietimo ir profesinio rengimo politika nesikeis, jau 2015-2016 metais Lietuva turės rimtų ekonomikos problemų, nes kvalifikuotos darbo jėgos mažėjimas visada mažina valstybės ekonomikos potencialą.

Statistinės subtilybės

Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais jaunimo (15-24 metų gyventojų) nedarbo lygis buvo 32,9 proc., o 2010-aisiais dar didesnis - 35,1 proc., tačiau tikri bedarbiai sudaro mažiau nei dešimtadalį šio amžiaus žmonių.

Daugiau buvo jaunų žmonių, nesuradusių darbo ilgiau nei metus.

"Jaunimo nedarbo lygis kartais suprantamas klaidingai. Mat nustatant nedarbo lygį skaičiuojama dirbančių gyventojų dalis nuo visų gyventojų. Tačiau jaunimo nedarbo statistika yra problemiška. Dalis 15-24 metų jaunuolių mokosi bendrojo lavinimo ir profesinėse bei aukštosiose mokslo įstaigose, kita dalis - ir mokosi, ir dirba, dar kiti - studijuodami ieško darbo. Tik mažiau nei 30 proc. šio amžiaus gyventojų (apie 150 tūkst.) galima priskirti aktyviai darbo jėgai. Nuo šios dalies ir skaičiuojamas jaunimo nedarbo lygis, todėl jis atrodo toks didelis", - LŽ aiškino Statistikos departamento Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Violeta Skamaročienė.

Faktai

2011 m. Lietuvos ūkyje dirbo 92,5 tūkst. 15-24 metų gyventojų, arba 4,9 tūkst. mažiau nei 2010-aisiais.

Visą darbo dienos ar savaitės laiką dirbo 87,2 proc. užimto jaunimo.

2011 m. buvo 331,4 tūkst. 15-24 metų neaktyvių gyventojų, t. y. nedirbusių ir darbo neieškojusių asmenų. Jie sudarė 70,6 proc. visų šios amžiaus grupės asmenų.

Kas trečias (31,2 proc.) 15-24 metų užimtasis mokėsi aukštojoje, profesinėje arba bendrojo lavinimo mokykloje.

Europos Sąjungoje jaunimo nedarbo lygis trečiąjį 2011 m. ketvirtį siekė 21,2 procento. Aukščiausias jaunimo nedarbo lygis buvo Ispanijoje - 45,8 proc., Graikijoje - 45, Slovakijoje - 33,6 ir Lietuvoje - 31,7 procento. Latvijoje jaunimo nedarbo lygis siekė 28,2, Estijoje - 22,2 procento.

Lietuvos jaunimo (15-24 m. amžiaus) darbinis aktyvumas 2011 m.

Studijuoja arba mokosi    315 000    70 proc.

Dirba    103 000    23 proc.

Bedarbiai be specialybės     19 000    4 proc.

Išsilavinę bedarbiai    13 000    3 proc.

Šaltinis: "Swedbank"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"