TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Jei uždirbi MMA, tai tik tiek esi vertas?

2014 04 04 14:14
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvoje minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), Statistikos departamento duomenimis, praeitų metų spalį uždirbo kas penktas (20,7 proc.) gyventojas. Šią 1 tūkst. litų ribą nustato valdžia, nors ne vienas darbdavys pasakytų, jog kai kurie pavaldiniai neverti ir tiek, o didesnis MMA verstų dalį jų išvis atleisti. Tuo metu patys vadovai savo darbą vertina kur kas geriau – 7,4 karto geriau.

Būtent toks yra skirtumas tarp vadovų ir pavaldinių vidutinių atlyginimų Lietuvoje, kuris, tyrimą atlikusios tarptautinės konsultacijų bendrovės „Hay Group“ duomenimis, yra didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje atotrūkis siekia 6,2, Latvijoje – 5,9 karto.

Lietuva geriau atrodo bendrą pajamų nelygybės lygį atspindinčiame Gini indekse. „Eurostat“ skelbia, kad 2012 m. Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje koeficientas pagal disponuojamas pajamas siekė atitinkamai 0,32, 0,325 ir 0,357, kur 0 reiškia visišką lygybę, o 1 – visišką nelygybę.

Visos Europos Sąjungos Gini indeksas 2012 m. buvo 0,306. Tačiau kur kas geriau visame pasaulyje įsigaliojusią pajamų nelygybę atspindi kitas rodiklis: skurdo problemas sprendžianti organizacija „Oxfam“ šių metų pradžioje paskelbė, kad 85 turtingiausi pasaulio žmonės valdo tiek pat turto, kiek 3,5 mlrd. vargingiausiai gyvenančių.

Net jeigu sutiktume, kad kiekvienas žmogus uždirba tiek, kiek yra vertas ir atsižvelgtume į galimus produktyvumo skirtumus kyla akivaizdus klausimas – ar teisinga, kad vienas žmogus turi maždaug 41 mln. kartų daugiau turto už kitą?

Sociologo ir ekonomisto Romo Lazutkos manymu, šį klausimą galima vertinti pagal du kriterijus – žmogaus įdėtas pastangas ir naudingumą visuomenei.

Vargšas žmogus ekonomikos neužaugins

Vertinant pagal pastangas, svarbu atsižvelgti į tai, jog gaunamas rezultatas priklauso ne tik nuo jų. Įtakos turi ir įgimtos savybės, išskirtiniai gabumai, kuriais apdovanojo gamta. Be to, yra ir tam tikrų apribojimų, pavyzdžiui, žmogus tiesiog negali dirbti po 20 valandų per parą.

Dėl nelygybės naudingumo visuomenei taip pat kyla abejonių. Nors anksčiau vyravo požiūris, kad nelygybė yra ypač naudinga ekonomikos augimui – esą ypač turtingi asmenys yra linkę taupyti, o iš to atsiranda investicijų, kurios paskatina ekonomikos augimą – pastaruoju metu atsirado nemažai balsų, teigiančių priešingai.

„Didesnė nelygybė negarantuoja ekonomikos augimo, nes šiandien jis kur kas labiau priklauso nuo žmogiškojo kapitalo – tai ir sveikata, profesinis pasiruošimas, ir kūrybiškumas, priklausantis nuo kultūrinio kapitalo“, – tvirtina R.Lazutka.

Vis dėlto verslininkams į žmogiškąjį kapitalą investuoti yra kur kas rizikingiau, nei į fizinį. Visų pirma todėl, kad žmogus yra laisvas ir gali tiesiog palikti į jį investavusią darbovietę. Vadinasi, ekonomisto teigimu, tuo pasirūpinti turi valstybė.

„Taip, žmonės ir patys investuoja į save, tačiau yra nemažai tokių, kurių pagrindinis rūpestis – ko pavalgyti. Todėl norint, kad užsiimtų savišvieta, jiems reikia padėti“, – sako R.Lazutka.

Jis taip pat pridūria, jog investicijoms verslai gali pasiskolinti nebūtinai iš toje pat valstybėje turtingųjų laikomų pinigų, o iš užsienio rinkų – tai dar vienas argumentas prieš nelygybės būtinumą ekonomikos augimui.

Trys dešimtmečiai neoliberalizmo

Maždaug prieš 30 metų Vakarų ekonominės politikos „mados“ pasikeitė iš labiau valstybės reguliuojamų į labiau valdomas rinkos jėgų. JAV įsigalėjo „Reigonomika“, Didžiojoje Britanijoje – „Tečerizmas“. Šios dvi pagal tuometinių vadovų – prezidento Ronaldo Reagano ir ministrės pirmininkės Margaret Thatcher – pavardes pavadintos politinės programos skelbė laisvosios rinkos, ribotų valstybės išlaidų, mažų mokesčių ir ilgainiui nuo turtingųjų vargšams nutenkančių pinigų idėjas.

Jos buvo tokios patrauklios, kad buvo pradėtos siūlyti ir kitoms, krizių draskomoms ir besivystančioms šalims, o 1989 metais anglų ekonomistas Johnas Williamsonas Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir JAV Iždo departamento parengtą rekomenduojamą reformų paketą pavadino „Vašingtono konsensusu“.

Netrukus griuvus Sovietų Sąjungai, šis paketas buvo pradėtas, bent jau iš dalies, taikyti ir Lietuvai. Tačiau ne visi neoliberalizmo žadėti rezultatai išsipildė.

Difuzija ar osmosas?

Nors produktyvumas daugelyje Vakarų valstybių pastaraisiais dešimtmečiais augo, darbuotojų gaunamiems atlyginimams tai įtakos beveik neturėjo. Pavyzdžiui, JAV Darbo statistikos biuro duomenimis, produktyvumas šalyje nuo 1980 metų beveik padvigubėjo, tačiau šeimų gaunamos pajamos paaugo tik dešimtadaliu.

Tačiau dešimtadalių augo tik 99 proc. šeimų pajamos, tiksliau – 99,9 proc. Likusios ir turtingiausios 0,1 proc. pajamos ir turtas nuo 1960-ųjų, „The World Top Incomes Database“ duomenimis, augo bent 4 kartus.

Panašios tendencijos nuo 1990-ųjų vyravo ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto lektorės Vigintos Ivaškaitės-Tamošiūnės daktaro disertacijos „Pajamų perskirstymas formuojantis gerovės kapitalizmui Lietuvoje“ išvadose rašoma: „Lietuvoje formuojantis gerovės kapitalizmui, kaip ir Vakarų valstybėse, pastaruosius du dešimtmečius padidėjo atotrūkis tarp materialinės gyventojų gerovės, kurią sukuria rinkos ir šeimos institutai.

Kitaip tariant, po nepriklausomybės atkūrimo rinkos pajamų nelygybė augo. Tam įtakos turėjo pokyčiai rinkoje, ypatingai darbo užmokesčio ir kitų rinkos pajamų neproporcingas augimas tarp aukštas pajamas gaunančiųjų, demografiniai pokyčiai, namų ūkio dydžio ir sudėties, užimtumo pokyčiai ir panašiai“.

Taip pat: „Dėl pirminės pajamų nelygybės kaitos ir perskirstymo pokyčių besiformuojančiame gerovės kapitalizme Lietuvoje, ypatingai vertinant pradinį laikotarpį (nuo 1996 (ir 1999) metų iki 2008 metų), labiau laimėjo aukštesnes pajamas gaunantys asmenys (lėmė augantis išmokų dosnumas, aprėptis). Tuo tarpu analizuojant pokyčius 2005-2011 metų laikotarpiu matyti, kad dėl vykdytų politinių reformų, rezultatai yra gana panašūs tiek aukštesnių, tiek ir žemesnių gyventojų pajamų grupėse“.

Nors neoliberalizmas žadėjo, kad ilgainiui turtingiausiųjų valdomi pinigai nutekės ir vargšams, per pastarąją pusę amžiaus nei JAV, nei kitose Vakarų šalyse, nei Lietuvoje tokios tendencijos nebuvo.

Šia prasme pajamų pasiskirstymas labiau primena osmosą, kai molekulės (pinigai) keliauja iš mažos koncentracijos į didelės koncentracijos tirpalą, o ne difuziją, kur procesas vyksta atvirkščiai.

Reikia tik palaukti?

Galbūt mes tiesiog dar nesulaukėme tos akimirkos, kai turtingieji pagaliau pradės dalintis savo pinigais? Baltarusių kilmės JAV ekonomisto Simono Kuznetso vardu pavadintos kreivės teorija teigia, jog augant valstybės ekonomikai nelygybė iš pradžių didėja, kol pasiekia savo piką, ir galų gale pradeda kristi.

R.Lazutka tokiam požiūriui nepritaria: jo manymu, nelygybė ateityje tik dar labiau didės. Pagrindinės to priežastys: įvairios žvaigždės, kurių yra vienetai, išskirtiniai vadybininkai, akimirksniu pakeliantys įmonių, į kurias ateina, akcijas susižeria didžiąją dalį turto sau. Prie to prisideda ir globalizacija, leidžianti šiems žmonėms veikti visame pasaulyje.

Su S.Kuznetso teorija fundamentaliai nesutinka ir šiuo metu vienos populiariausių pasaulyje, internetinės prekybos tinkle „Amazon“ keturioliktoje vietoje esančios knygos „Kapitalas XXI amžiuje“ autorius – prancūzų ekonomistas Thomas Piketty.

Kovo pradžioje į anglų kalbą išversto beveik 700 puslapių tomo pagrindinė mintis – kapitalistinėse ekonomikose turtas koncentruojasi mažumos rankose. Ekonomisto teigimu, neegzistuoja joks „natūralus“ mechanizmas, kuris priverstų šią tendenciją pasikeisti, o vieninteliai reiškiniai, gebantys tai padaryti, yra karai, ekonominės depresijos arba politinės intervencijos, pavyzdžiui, dideli mokesčiai turtingiesiems. Šiuos teiginius T. Piketty pagrindžia daugiau nei 200 metų laikotarpį aprėpiančia duomenų analize.

Ir jis nėra vienintelis pastaraisiais metais apie kapitalizmui grėsmę keliančią nelygybę kalbantis ekonomistas. 2013 metų dokumentiniame filme „Nelygybė visiems“ JAV ekonomistas Robertas Reichas aiškino, jog pajamų nelygybė grėsmę kelia ir demokratijai, nes turtingieji, privatizavę žodžio laisvę, geba manipuliuoti visuomenės nuomone ir taip valstybėje vykstančius procesus palenkti savo naudai.

Jo teigimu, argumentas, kad „žmogus uždirba tiek, kiek yra vertas“, yra visiškai klaidinantis, nes ignoruoja galios įtakas, nepastebi valstybėje veikiančių institutų ir nepaiso joje vykdomos politikos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"