TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Kai Lietuva atstumia ir nepajėgia pritraukti

Darbo santykiai, darbo organizacinė kultūra Lietuvoje nepalanki ne tik aukštos kvalifikacijos žmonėms, tačiau juos veikia kaip išstumiantis veiksnys. Tokią išvadą daro sociologas dr. Liutauras Labanauskas.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto mokslo darbuotojas L.Labanauskas neseniai apgynė daktaro disertaciją "Socialinės sanglaudos kūrimasis Lietuvoje: intelektinio kapitalo vaidmuo". Nors tema, atrodytų, plati, nagrinėjama iš tikrųjų labai konkreti ir aktuali problema - Lietuvos žmogiškojo intelektinio kapitalo praradimas ir ribotas jo įsitraukimas į nacionalinį kontekstą. Paprasčiau sakant, mokslininkų pasirinkimas likti ar ne Lietuvoje.

Nereikalingi. Kol kas?

Bene pirma tokia sociologinė studija mūsų krašte grindžiama iš esmės dviem kokybiniais tyrimais. Vienas apėmė aukštos kvalifikacijos ne Europos Sąjungos (ES) valstybių piliečius, atvykusius dirbti mokslinio darbo į Lietuvą. Kitas - Lietuvos piliečius, įgijusius mokslo daktaro laipsnį užsienyje.

Dr. L.Labanauskas prisiminė, kad buvo nelengva rasti respondentų pirmajam tyrimui. Statistikos departamentas neturi duomenų apie aukštos kvalifikacijos migruojančius asmenis. Yra tik bendra statistika, kiek jų atvyko į Lietuvą, todėl teko kreiptis į universitetų tarptautinių ryšių, personalo ir mokslo skyrius, taip pat mokslo institutus. Domėtasi tik trečiųjų šalių, t. y. nepriklausančių ES, mokslininkais, nes ES suprantama kaip viena ekonominė erdvė ir jos valstybių piliečių atvykimas - veikiau vidinis mobilumas, o ne migracija.

Pusę metų trukęs tyrimas parodė, kad atvykstančių į Lietuvą mokslininkų geografija gana plati: JAV, Japonija, Turkija, Rusija, Ukraina, Brazilija ar Kinija, tačiau jų labai nedaug. Per tiriamąjį laikotarpį pavyko rasti 16 tokių atvykėlių. Pasak sociologo, Lietuva nėra patraukli kaip mokslinių tyrimų erdvė. Nevilioja nei tyrimų infrastruktūra, nei ekonominės sąlygos, atlyginimas, gyvenimo kokybė. Galimas net toks apibendrinimas, kad gana dažnai trečiųjų šalių piliečiai atvyksta ne dėl mokslinių tyrimų, o per asmeninius ryšius, tarkim, sukūrę šeimas. Tokių atvejų nemažai tarp apklaustųjų, tačiau nepasitaikė, kad būtų patraukę būtent Lietuvoje vykdomi tyrimai ar tarptautinė kurio nors mokslo centro reputacija (išskyrus atvejus, kai kviečiama atvykti). Įgyti tarptautinės patirties, "pagerinti" CV atvyksta dažniausiai pradedantys tyrėjai, doktorantai. Kita vertus, neaišku, kaip pabrėžė L.Labanauskas, ar Lietuvoje apskritai reikalingi trečiųjų šalių aukštos kvalifikacijos specialistai, nes tokio poreikio nėra išreikšta. Dėl laisvų darbo vietų Lietuvoje mažai orientuojamasi į tarptautinę rinką, konkursai dažniausiai skelbiami vietos mastu ir užsieniečiams apie juos sunku sužinoti.

"Pasitaikė atvejų, kai į prestižinę darbo vietą kviečiamas užsienietis. Galima daryti prielaidą, kad tokie atvejai pavieniai, tačiau jei panaši praktika išplistų, aptemdytų vietinių mokslininkų siekius daryti karjerą. Reikėtų vis dėlto gerai pagalvoti prieš priimant sprendimą kviesti žmogų, o ne rengti konkursą," - įspėjo tyrėjas.

Turbūt per anksti kalbėti ir apie užsieniečių pritraukimą į įmonių užsakomuosius tyrimus, nes tokių užsakymų dar retai sulaukia net Lietuvos mokslininkai. Nepasitaikė atvejo, kai kviečiamas aukštos kvalifikacijos mokslininkas iš mažai išvystytos valstybės. Jei būtų pakviesta tokių ir jie sutiktų dirbti, tarkim, už mažesnį atlyginimą, arba jei būtų lengviau pakviesti nei užsiauginti savų tyrėjų, Lietuvos piliečiams taip pat susidarytų ne itin palankios sąlygos siekti karjeros.

"Nemažai Lietuvos mokslo programų vis dėlto orientuotos kviesti iš užsienio aukštos kvalifikacijos mokslininkų, doktorantų, tačiau mano diskusinė hipotezė būtų, kad reikia užsiauginti naujas jų kartas, pritraukiant studijuoti nuo pirmosios, t. y. bakalauro, pakopos. Tokios labiau tarptautinės studijos ateityje gali būti vienas būdų Lietuvai garantuoti reikiamą studentų ir gal net gyventojų skaičių, tikintis, kad jie pasiliks čia gyventi, - kalbėjo sociologas. - Kita vertus, nėra nė vieno tyrimo, kuris būtų atskleidęs, kiek užsieniečių, Lietuvoje baigusių, sakykim, bakalauro, magistro ar daktaro studijas, pasilieka."

Nematomi ir nesaugūs

L.Labanausko atliktas kokybinis tyrimas apėmė tik tuos atvejus, kai trečiųjų šalių piliečiai gyveno Lietuvoje ilgiau nei pusę metų, nes tik tada Statistikos departamentas juos skaičiuoja kaip migrantus. Aišku, pasitaikė, kai užsienietis gyveno Lietuvoje ir kelerius metus. Ilgiausias laikotarpis - ketveri metai.

"Iš tikrųjų tie žmonės labai nematomi, daugiausia susisaistę su savo profesine bendruomene ir labai artimais draugais. Jie neturi siekių, tarkim, gauti Lietuvos pilietybę ir čia likti. Tiesiog toks jų gyvenimo, karjeros periodas, - pasakojo sociologas. - Galima sakyti, nuspręsta nenuspręsti dėl ilgo ar neilgo gyvenimo mūsų krašte. Tuo metu jiems yra gerai, jaučiasi priimti, toleruojami, turi darbą, pajamų, ir to užtenka."

Tarp atvykėlių yra ir lietuvių kilmės mokslininkų. Emigrantų palikuonims pirmiausia įdomu pažinti Lietuvą. Nors dviguba pilietybė jiems suteikia tas pačias teises ir garantijas kaip Lietuvos piliečiams, mokslo institucijose, pasak tyrėjo, jie vis tiek suvokiami kaip užsieniečiai, nes nekalba lietuviškai, ir dėl to taip pat patiria nemažai sunkumų.

L.Labanauskas prisiminė atvejį, kai atvykusi į Lietuvą mokslininkė beveik bankrutavo. Iš pat pradžių ji turėjo siekį pasilikti, net nusipirko butą, tačiau išvažiavo iš Lietuvos, net nesulaukusi, kol jis bus parduotas. Tokia buvo sukrečianti patirtis susidūrus su lietuviška biurokratija, nepagarba asmenybei ir, aišku, finansiniais sunkumais. Kai nepalankiai susiklosčius aplinkybėms vyresnė nei keturiasdešimties metų moteris, nelabai gerai kalbanti lietuviškai, nors ir turinti Lietuvos, t. y. dvigubą, pilietybę, prarado darbą, susirasti kito jai nepavyko. Galiausiai priėmė sprendimą išvažiuoti.

"Lietuvoje viskas gana uždara. Nėra institucinio atvirumo tarptautiškumui, keitimuisi žiniomis. Lietuviai mokslininkai ne visada patys yra saugūs. Mokslo institucijos gal ir būtų atviros užsieniečiams, jei jose dirbantys žmonės turėtų daugiau socialinio ir ekonominio saugumo. Dėl to, matyt, ir užsieniečių tarsi nenorima, - kalbėjo tyrėjas. - Kita vertus, Lietuvoje daug biurokratinių prieštaravimų ir būtent jie, mano nuomone, dažniausiai išstumia protingus ir talentingus žmones arba nepadeda jų pritraukti."

Pavyzdžiui, Lietuvos mokslo taryboje atliekant diplomų nostrifikacijos procedūrą daktaro laipsnis pripažįstamas tik tiems asmenims, kurie turi Lietuvos pilietybę arba leidimą gyventi mūsų valstybėje. Taisyklėse neapibrėžta - vienus ar penkerius metus, nors leidimai yra būtent tokie. Vienai L.Labanausko informantei kaip tik dėl tos priežasties, kad turėjo leidimą metus gyventi Lietuvoje, buvo atsakyta nostrifikuoti diplomą.

"Gali baigti Oksfordą ar Harvardą, bet Lietuvoje 90 dienų pabūsi daktaras, o vėliau, kol galioja viza, - jau tik magistras", - skundėsi užsienietė, ištekėjusi už lietuvio.

Gana neaiškią mokslo laipsnio pripažinimo tvarką L.Labanauskas iliustravo dar vienu pavyzdžiu. Tik šiuo atveju universitetas įdarbino atvykusį tyrėją, turintį mokslo laipsnį, net neprašęs nostrifikacijos. Žodžiu, egzistuoja neformali įdarbinimo praktika, kai mokslo institucija nekreipia dėmesio, ar diplomas nostrifikuotas. Tiesiog de facto jį pripažįsta. Jei nori, kad diplomas būtų pripažintas oficialiai, gali kilti sunkumų, kaip minėtai informantei.

Beveik tūkstantis

Antrojo kokybinio tyrimo pagrindinis kriterijus buvo Lietuvos piliečių užsienio valstybėse gautas mokslo laipsnis. Daugelis iš 14 apklaustųjų svetur ir pasiliko, todėl domėtasi, kodėl išvažiavo, kokios buvo migracijos trajektorijos, kaip įsitvirtina svetur ir kodėl nenori grįžti į Lietuvą.

"Įdomi lietuvių, turinčių daktaro laipsnį, statistinė informacija, nors irgi gana ribota, - pasakojo tyrėjas. - Duomenų bazėje "Lietuvos mokslo potencialas" surašyti visi mokslo daktarai, kurių diplomai gauti arba nostrifikuoti Lietuvoje. Atrinkau užsienyje mokslo laipsnį gavusius Lietuvos piliečius: tik 179 disertacijos nuo 1990-ųjų iki 2010 metų liepos 1 dienos. Labai nedaug per du dešimtmečius."

JAV Bigelow okeanų tyrimų laboratorijos padalinio vadovo Ramūno Stepanausko vertinimu, tokių disertacijų turėtų būti apie tūkstantį. Žmonės tiesiog išsibarstė po visą pasaulį. Jei diplomas nostrifikuotas Lietuvoje, mokslininkas, pasak L.Labanausko, dar turi čia interesų. Jei žmogaus nėra mūsų duomenų bazėje, jis gali būti įgijęs daktaro laipsnį kituose kraštuose, tačiau su Lietuva turbūt nebepalaiko ryšių.

Sociologui daug pasakė ir turimi duomenys, kai suskirstė juos pagal atitinkamus laikotarpius. Pavyzdžiui, per visą sovietmetį iki 1990 metų, kai buvo atgauta nepriklausomybė, užsienyje, neskaičiuojant socialistinių respublikų, buvo apgintos 25 disertacijos. Laikotarpiu nuo 1990-ųjų iki 2004 metų, kai Lietuva įstojo į ES, - maždaug septynios per metus. Ir galiausiai nuo 2004-ųjų iki 2010 metų liepos 1 dienos lietuviai užsienyje apgynė jau iki 15 disertacijų per metus. L.Labanauskas atkreipė dėmesį į dar vieną įdomų aspektą. Duomenų bazėje mažiausiai įregistruota technologijos mokslų disertacijų. Galima daryti prielaidą, kad žmonės, įgiję su technologijomis susijusius laipsnius, neturi interesų Lietuvoje, nes gali tas žinias pritaikyti bet kur, net gyvendami vienoje valstybėje dirbti kitoje.

Sugrįžti ar ne

"Pagrindinė išvada vis dėlto būtų tokia, kad darbo santykiai, darbo organizacinė kultūra, nepalanki Lietuvoje ne tik aukštos kvalifikacijos žmonėms, juos veikia kaip išstumiantis veiksnys, - pabrėžė tyrėjas. - Tarkim, nekvalifikuotiems asmenims svarbesni ekonominiai veiksniai. Aukštos kvalifikacijos asmuo gali ir Lietuvoje ekonomiškai išgyventi. Nors gyventų gal ne taip gerai kaip užsienyje, ekonominiai motyvai nėra pabrėžiami nė vieno informanto. Jie nurodo tokius aspektus, kaip galimybė prieiti prie naujausios informacijos, naudotis tyrimų infrastruktūra ir įranga, bendradarbiauti su užsienio kolegomis."

Kitas veiksnys, kurį pabrėžė apklausti mokslininkai, - žmonių, kolegų santykiai, bendravimo kultūra, biurokratija ar net biurokratinė galia. Jaučiamas žmonių susipriešinimas. Tai, pasak sociologo, taip pat galima perkelti ir į kitas socialines grupes. Mokslininkų vertinimas atskleidžia ir bendrą kontekstą.

Tyrimo duomenimis, vieni apklaustųjų iš pat pradžių buvo apsisprendę grįžti, kiti - orientuoti į tarptautinę rinką. Labiau linkę sugrįžti tie, kurie bakalauro bei magistro studijas baigė Lietuvoje ir išvažiavo į užsienį tik doktorantūros. Svetur įgytos tam tikros žinios ar perimtos naujausios technologijos jiems gali būti privalumas sugrįžus.

Kosmopolitizmas, kaip pabrėžė L.Labanauskas, labiau būdingas tiems, kurie pradėjo mokytis užsienyje nuo bakalauro studijų. Jie ieško darbo ne pagal valstybę, juda ten, kur gali geriausiai atskleisti savo potencialą. Svarbiausia - įgyvendinti profesines ambicijas, net jei tektų dėl darbo vietos konkuruoti su 200 žmonių. Nori gyventi ten, kur vyksta pagrindinis veiksmas. Nors taip konkuruoti labai sunku, būtent konkurencija pateikiama kaip prioritetas priešpriešinant padėtį Lietuvoje. Gimtasis kraštas jiems yra kaip saugiklis, atsarginis variantas. Nors kartais vertina Lietuvą labai pesimistiškai, čia vis tiek visada kas nors lauks.

"Yra traukos ir stūmos veiksniai, - kalbėjo sociologas. - Gal tie, kurie išstumia, nėra taip pabrėžiami kaip tie, kurie traukia svetur. Kartais traukia ne tik galimybė atskleisti savo idėjas, naudotis modernia įranga, santykiai tarp žmonių, bendravimo kultūra, bet ir kitos valstybės įvaizdis, autoritetas. Lietuva jo tarsi neturi, o valstybės autoritetas galėtų būti svarbus veiksnys, skatinantis grįžti. Kita vertus, išvykusių asmenų santykis su valstybe tampa tarsi nepriklausomas. Kai valstybė praranda talentus, išvykstantieji tarsi pademonstruoja, kad aukšta kvalifikacija yra prielaida geresnėms gyvenimo sąlygoms ir galimybėms. Ilgainiui galima tikėtis postūmio, kad ir Lietuvoje pakils švietimo vertė bei prestižas. Dalis išvykusiųjų vis tiek sugrįš ir jų naujos idėjos, požiūris į biurokratiją padės po truputį keisti visas biurokratines struktūras."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"