TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Kas renka rąstui kelią

2014 01 07 6:00
Pardavėjų žiniomis, į Kiniją išvežama maždaug pusė lietuviškos žaliavinės medienos, Generalinės miškų urėdijos duomenimis - ten eksportuojama 20 proc. medienos. Vidos Bortelienės (LŽ) nuotrauka

Miško savininkų ir medienos perdirbėjų interesų konfliktas tęsiasi ir aštrėja. Pramonės šakos vadovai reikalauja lengvatinių žaliavos kainų, o tiekėjai perspėja apie dramatiškus padarinius, jei valstybė imtų kištis į rinką.

Įmonių kredito rizikos specialistai ir statistikai atkreipė dėmesį, kad praėjusiais metais medienos pramonė buvo tarp nedaugelio šakų, kurių pelno marža mažėjo, o smulkių ir vidutinių įmonių bankrotų padaugėjo. „Matyt, nederėtų atmesti tikimybės, kad tarp šios pramonės šakos bėdas sukeliančių priežasčių yra ir Vakarų medienos grupės Baltarusijoje, netoli Lietuvos sienos, pastatyta didžiulė gamykla“, – "Lietuvos žinioms" sakė ekonomikos analitikė Jekaterina Rojaka.

Tiesa, UAB „Creditreform Lietuva“, analizuojančios Lietuvos įmonių kreditingumą, analitikas Romualdas Trumpa pažymėjo, kad bėdos užklupo tik įmones, tiekiančias produktus statybai ir baldų pramonei, o baldžiai po trumpesnio smuktelėjimo atsitiesia. Maža to, ganėtinai gerus rezultatus rodo popieriaus pramonė, pirmiausia – akcinė bendrovė „Grigiškės“.

Kitos priežastys?

Vis dėlto medienos perdirbimo įmonių vadovų nuomone, gamykla Baltarusijoje Lietuvos medienos pramonei didelės įtakos nedaro. „Rąstai į Lietuvą įvežami iš Baltarusijos, o ne išvežami į Baltarusiją. Didžioji bėda yra žaliavinės medienos eksportas į Kiniją“, – tvirtino Kauno medienos perdirbimo UAB „Ralsas“ direktorius Laimutis Ramanciuškas.

Jo žiniomis, į Kiniją išvežama maždaug pusė lietuviškos žaliavinės medienos. „Generalinė miškų urėdija aiškina, kad į Kiniją eksportuojama 20 proc. medienos. Bet juk kertant biržėmis, rąstinė mediena sudaro vos apie 40 proc. medienos, o visa kita – tariniai rąsteliai, popiermedžiai ir malkinė mediena. O išvežami juk tik rąstai“, – medienos eksporto statistikos subtilumus ir argumentus dėstė bendrovės vadovas.

Pasak jo, kinai siūlo gerą kainą už rąstus todėl, kad šios valstybės, kurios pramonė stokoja medienos žaliavos, vyriausybė kompensuoja medienos importo logistikos išlaidas. „Kinai pradėjo už medieną mokėti daugiau – smarkiai pakilo medienos kainos ir gruodį įvykusiame pusmetiniame urėdijų aukcione“, – į tiesioginį sąryšį bedė L.Ramanciuškas.

Pasak jo, medienos pramonės asociacija „Lietuvos mediena“ jau treti metai kelia medienos eksporto problemą, bet jos niekas negirdi, įstatymų leidėjai aiškina, kad riboti eksportą draudžia Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklės. „Latvijoje, Lenkijoje su šia problema buvo susidorota, nes PPO dokumentuose yra landų tarp eilučių, o mus turintys ginti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai įstrigo Seimo komitetuose“, – piktinosi UAB „Ralsas“ vadovas.

Jo teigimu, Kaune susitelkusios medienos perdirbimo bendrovės į pirmą vietą kelia apsirūpinimo žaliava problemą. „Be politinių sprendimų kovoti su eksportu į Pietryčių Aziją mums būtų tas pat, kas pulti kumščiais prieš traukinį“, – sakė L.Ramanciuškas.

Ne tos pajėgos

Medienos prekybos įmonių asociacijos vadovas Robertas Ašmonas pripažįsta, kad Kinijos rinka Lietuvos miško savininkams – ir privatiems, ir valstybiniams - yra patraukli pirmiausia dėl siūlomų kainų. Be to, ši supervalstybė kelia mažesnius kokybės reikalavimus, taigi gerą kainą jos atstovai moka netgi už prastesnės kokybės rąstus.

Tiesa, anot asociacijos vadovo, į jūrinius konteinerius daugiausia kraunami lapuočių ir eglių rąstai, o Lietuvoje dominuojantys pušiniai rąstai ten mažiau paklausūs.

Kita vertus, anot jo, medieną Lietuvoje aktyviai perka ir latvių lentpjūvės. Lietuvos medienos perdirbėjai teigia, jog Latvijoje medienos pramonę palankesnėmis sąlygomis aprūpina valstybiniai miškai, todėl už reikalingą gamybai žaliavos dalį jie Lietuvoje gali mokėti brangiau.

R.Ašmonas atkerta, kad Latvijoje valstybė tokiu būdu paremia tik 20–30 didžiausių medienos perdirbimo bendrovių, o smulkiosios įmonės žaliavos ieškosi, kaip kas išmano. „Niekas nedraudžia ir Lietuvos medienos pramonės įmonėms pirkti rąstus Latvijoje, bet jie turi ten įsigyti matuotiną miško sklypą, nes Latvijoje tokia yra nustatyta tvarka“, – sako R.Ašmonas. Jo nuomone, neteisinga yra medienos pirkėjus, ypač latvius, skirstyti į savus ir svetimus, nes visi vienodai mielai naudojasi ES paramos lėšomis, tačiau „jei kas iš panosės nukabina žaliavą, tuoj mūsiškiai supyksta“.

Medienos prekybininkų atstovo žiniomis, už Lietuvos sienos iškeliauja daugiausia privačių miško savininkų mediena, o privatiems savininkams niekas negali nurodyti, kam ir už kokią kainą jie privalo ją parduoti – veikia rinkos taisyklė: parduodu tam, kas brangiau moka. „Kai latvis ar kinas už kietmetrį medienos moka 270 litų, mūsiškiai sutinka mokėti tik 240–250 litų. Tai kuriam parduoti?“ – neabejodamas atsakymu klausė asociacijos vadovas.

Jo nuomone, šalies medienos perdirbėjai neturėtų reikalauti išskirtinių sąlygų apsirūpinti žaliava, užuot ją pirkus rinkos kainomis, kaip ir, pavyzdžiui, pieno pramonės įmonės neturėtų reikalauti pigesnės žaliavos vien dėl to, kad joms galbūt sunku. „Net ir gaudama medienos palankiausiomis kainomis ši pramonė geriausiu atveju gamins lentas. O kokiomis kainomis – rinkos ar lengvatinėmis – jie tas lentas parduos baldų gamintojams?“ – retoriškai klausė prekiauotojų mediena atstovas.

Ką pakeistų lengvatos?

Medienos perdirbėjai savo siekį pigiau nusipirkti medienos iš valstybinių miškų (urėdijos, kaip skaičiuojama, Lietuvoje užaugina apie pusę parduodamos medienos, kuri daugiausia ir lieka Lietuvoje) argumentuoja tuo, kad valstybei esą būtų daug pelningiau eksportuoti gatavą produkciją negu medienos žaliavą. Be to, ši pramonė, kaip teigiama, sukurtų tūkstančius darbo vietų.

Prekybos įmonių atstovų nuomone, valstybei užsimojus kištis į rinkos santykius, būtų daugiau bėdos negu naudos. „Stambiosios medienos perdirbimo bendrovės apskritai turėtų patylėti, nes jų žaliavos neišvažiuoja nė vienas kubinis metras, – teigė R.Ašmonas. – Ir apsirūpinusiems pigesne mediena jiems reikės tikrai ne tūkstančių, o daugiausia šimto papildomų darbuotojų lentoms perkrauti.“

Jo įsitikinimu, akivaizdu, kad medienos perdirbėjai nori gauti žaliavos mažesnėmis nei rinkos kainomis, tačiau jis sako, kad atskira verslo šaka yra ir miškininkystė – tiek valstybinė, tiek ir privati. Šis verslas irgi nori uždirbti, o ne kažką dotuoti.

“Įsivaizduokime, jei valstybiniai miškai rinkai pasiūlytų 50 proc. žaliavinės medienos. Jos kainos iš karto nukristų 10–15 procentų. Tokia mediena būtų aprūpinta keliolika stambesnių gamintojų. O ką darytų smulkieji? Jie ir toliau pirktų žaliavą rinkos kainomis ir taptų dar mažiau konkurencingi“, – dėstė R.Ašmonas.

Tokiu atveju, kaip tikina jis, būtų riesta ir miškininkystei. „Tektų mažinti kirtimus. Panašiai yra įvykę ir Rusijoje, kai buvo įvestas 50 proc. muitas eksportuojamai medienai. Sunyko miško kirtimų verslas ir perdirbimo įmonės pritrūko žaliavų“, – dėstė prekiautojų mediena atstovas. Ir vardijo: Lietuvoje per metus iškertama apie milijonas kubinių metrų miško. Iš jo apie pusę sudaro malkos, kurių reikia ir gyventojams. „Klaipėdos mediena“ per metus sunaudoja 200–250 tūkst. kub. metrų medienos, „Grigiškės“ – panašų kiekį, „Girių bizonas“ – apie 700 tūkst. kub. metrų. Būtų galima pastatyti naują medienos plokščių gamyklą ir uždrausti eksportuoti popiermedžius, kurie tinka ir malkoms, nors jų kubas yra 20–30 litų brangesnis už malkas, bet jai pritrūktų žaliavos. Tokiu atveju tektų statyti dar vieną gamyklėlę, kuri rąstus verstų malkomis. „Plokščių gamintojams ir biokuro tiekėjams tai patiktų. O kaip šilumos vartotojams?“ – rutuliojo kišimosi į rinką padarinius R.Ašmonas.

Yra kitų būdų

Miško savininkų ir medienos pardavėjų nuomone, sumažinti rąstų kainas Lietuvos medienos perdirbėjams valstybė galėtų ir nesikišdama į rinką.

Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kuriose smarkiai apribotas miškavežių tonažas, todėl jie, kad negadintų kelių, važiuoja pakrauti iki pusės. R.Ašmono nuomone, šis specialusis transportas kelius gadina gerokai mažiau nei vilkikai, nes turi daugiau ašių. Padidinti leidžiamas miškavežių apkrovas Seime buvo planuota dar 2012 metų pabaigoje, tačiau įstatymo pataisų projektas atgulė stalčiuose, nors vien šiuo sprendimu medienos kainos dėl mažesnių gabenimo išlaidų, kaip apskaičiuota, turėtų sumažėti 10–30 litų už rąstų kietmetrį – atsižvelgiant į atstumą, kurį reikia vežti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"