TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Kas yra "šventa karvė"?

2012 03 02 8:00

Kas geriau valstybei ekonomikos sunkmečio sąlygomis: sumažinti visiems po lygiai algas, kaip ir buvo padaryta svarstant valstybės biudžetą Seime, ar peržiūrėti milžiniškos finansinės apimties programas, taip pat susijusias su Europos Sąjungos (ES) finansavimu, kurių nenori liesti ministrai? Kodėl šios programos tapo "šventomis karvėmis"? Kas turėtų nustatyti jų teikiamą naudą valstybei: konkretūs ministrai ar Vyriausybė?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos finansų ministrė Ingrida Šimonytė, Nepriklausomybės Akto signataras doc. Audrius Rudys, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys akademikas Antanas Buračas, žurnalo "Veidas" leidėjas dr. Algimantas Šindeikis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Net ir krizės metais VIP programos neliečiamos?

A.Medalinskas. Įvairios ministerijos turi programų, kurių finansavimas iš biudžeto įvykus diskusijoms Seime nesumažėjo net ir krizės metais. Apsispręsta geriau kirpti visiems dirbantiesiems algas, nei sumažinti šių programų finansavimą. Kodėl? Ar šios programos kartais netampa mokesčių mokėtojų pinigus ryjančiomis mašinomis?

I.Šimonytė. Jūs kalbate apie VIP?

A.Medalinskas. Taip, VIP. Valstybės investicines programas ir kitas į jas panašias. Šios programos dažniausiai susijusios su ES lėšų panaudojimu, kai reikia pridėti pinigų ir iš biudžeto šių programų bendram finansavimui. Ar visos šios programos būtinos Lietuvai, ypač krizės metais?

I.Šimonytė. Visas biudžetas yra sudėliotas į programas. Kai kurios iš jų yra dirbtinės: tokios kaip Įmokų į ES biudžetą mokėjimo programa. Ji tik reikalauja sumokėti nario mokestį.

Kitų programų, kurios priklauso Vyriausybės institucijų biudžetams, finansavimas sumažintas. Išskyrus, tiesa, dar Skolos aptarnavimo programą, nes skolos neįmanoma nemokėti.

A.Medalinskas. Ar tikrai visų kitų programų finansavimas sumažintas. Kiek žinau, net ir tokiais ekonominių sunkumų metais kai kuriose ministerijose jis buvo net padidintas. Kodėl?

I.Šimonytė. Kiekvienas ministras ir asignavimų valdytojas rinkosi, kokią programą mato kaip prioritetinę. Biudžete simboliškai buvo sumažinta tik ES lėšų, kurių didžioji dalis skirta Investicijų programai. Mūsų Investicijų programos liūto dalį sudaro ES pinigai. Juos išbraukus deficitas nepasikeis, bet sumažės materialinės investicijos. Priedas iš biudžeto, reikalingas norint panaudoti ES lėšas, yra nedidelis: atsisakyti 90 proc. dėl 10 proc. bendrojo finansavimo būtų neprotinga. Kitas dalykas, kad bendrojo finansavimo tikslams Vyriausybė pasirašė sutartį su Europos investicijų banku. Tai yra 25 metų paskolos, labai ilgo laikotarpio, sutartis už 4 proc. palūkanas, tai yra labai pigu. Užtikrintas bendrasis finansavimas visai finansinei perspektyvai. Juk neiname į rinkas skolintis už 9 proc., kad pridėtume 10 proc. lėšų, reikalingų bendrajam finansavimui. Tam turime garantuotą ir pigų finansavimo šaltinį. Nematau prasmės riboti ES lėšų panaudojimą.

A.Šindeikis. Jeigu neklystu, daugeliu atveju skaičių proporcija yra kitokia.

I.Šimonytė. Yra įvairių.

A.Šindeikis. Gal palyginimas ir nevykęs, bet man tai panašu į situaciją, kai prekybos centruose pradedami išpardavimai. Žmonės prisiperka prekių vien dėl to, kad labai pigu. Ir nemąsto, ar jiems jų reikia. Paskui daug ką išmeta lauk. ES struktūrinės paramos idėja - ekonomikų konvergencija. Rytų Vokietijoje, neskaitant ES, daug investavo ir pati Vokietija. Bet dabar ten griaunami pastatai, uždaromos įmonės. Viskas buvo kuriama tikintis, kad ir šis Vokietijos regionas gerai gyvens, gyventojų skaičius liks toks pat, bet jie emigruoja.

A.Rudys. Ne tik emigracija kelia tokių problemų. Valstybė turi apskaičiuoti, ar jos galimybės leidžia įgyvendinti tokias programas. Graikams išlaikyti už ES lėšas sukurtą infrastruktūrą net ir jų klimato sąlygomis yra ne pagal kišenę. O mes ir toliau didžiąją dalį ES pinigų investuojame į infrastruktūrą. Kokios bus jos išlaikymo sąnaudos?

I.Šimonytė. Apie tai tikrai reikia mąstyti. Pavyzdžiui, ir mes į vandens ūkį investuojame labai daug pinigų, o niekas nė nesvarsto, kas dengs ūkio amortizaciją. Lyg ES mums nuolat duos pinigų, kad galėtume tą ūkį išlaikyti. Vėliau už viską turės mokėti vartotojai. Tai nereiškia, kad modernizacija yra nereikalinga, bet būtina mąstyti ir apie ūkio išlaikymo sąnaudas.

A.Šindeikis. Mūsų gyventojų - apie 2 milijonus. Ar mums reikia tokios kelių infrastruktūros? Esu medžiotojas. Su šunimi vis traukiu į medžioklę. Dar visai neseniai važiuodavau žvyrkeliu. Buvau gal vienintelis žmogus, kuris tuo keliu pravažiuodavo per mėnesį. Dabar kelias išasfaltuotas, pristatyta ženklų. Net šuo kraipo galvą, kaip gražu.

A.Medalinskas. Galbūt galvas iš džiaugsmo, panaudoję tokias lėšas net ir tolimiausiems vieškeliams sutvarkyti, dabar kraipo ir atitinkamos ministerijos pareigūnai.

A.Šindeikis. Nenoriu teigti, kad kas nors ką nors pavogė. Kalbu apie patį požiūrį.

A.Medalinskas. Aš irgi. Saugaus eismo programai net per krizę skirta daugiau pinigų, nei planuota. O ta suma viršija 100 milijonų. Dalis jos skiriama ir intensyviai reklamai žiniasklaidoje. Negi programoms skiriamas lėšas galima didinti net ir krizės sąlygomis?

I.Šimonytė. Jeigu šiai programai buvo skirta daugiau pinigų, vadinasi, ministras taip paskirstė mažesnio biudžeto lėšas. Mes irgi mažinome visus asignavimus, tačiau jų nesumažinome muitinei. Tai yra ministro pasirinkimo reikalas. 2012 metų biudžetas iš tikrųjų yra susijęs su ES paramos panaudojimu. Dabar prasideda diskusija apie 2014-2020 metų ES finansinę perspektyvą: kaip naudosime naujai gautus pinigus. Juk mes net nežinome biudžeto apimties. Kad ir kokio dydžio jis bus, svarbiausia, kaip protingai panaudoti tuos pinigus. O proto juos panaudojant niekada nebus per daug. Net jei ir negautume europinės paramos, gal diskutuotume apie tokią pačią kelių plėtrą, tik ji būtų finansuota iš Nacionalinės kelių programos.

A.Buračas. Nereikia kalbėti tik apie kelius. Prioritetai visur nėra akivaizdūs. Pavyzdžiui, sakoma, kad prioritetą reikia teikti inovatyviems projektams, bet neatsižvelgiama į ES patirtį. Keliais mes jau pasivijome Europą, o jeigu pažvelgsime į socialinę apsaugą,

Lietuvoje jai tenka tik 13 proc. BVP, kai ES vidurkis - 27 procentai. Tai gali vesti prie socialinio nestabilumo ir didelio atsilikimo. Sprendžiama, kaip išmokėti pensijas, bet nemąstoma apie kitų socialinės rūpybos sričių tobulinimą.

Migla gaubia valstybės prioritetus

A.Medalinskas. Palietėme kol kas tik prioritetų miglą Susisiekimo ministerijos srityje, bet, matyt, su panašiomis problemomis susiduria ir kitos ministerijos.

I.Šimonytė. Tai ne tik atskirų ministerijų problema, bet ir verslo. Trūksta aiškaus supratimo, kaip skirstyti savo resursus. 2007-2013 metais didelę lėšų dalį, apie dešimtadalį, galėjome skirti investicijoms į inovacijas ir žmogiškąjį kapitalą, bet nelabai suvokiu, kodėl verslas visų pirma akcentavo mokymus. Kartais man atrodo, kad tai - pinigų švaistymas. Bet jie teikia paraiškas, prašo pinigų, prideda savo lėšų bendrajam finansavimui. O dėl pinigų, kurie gali būti skirti inovacijoms, niekam neteikia paraiškų.

A.Šindeikis. Lietuvoje susiformavo sluoksnis verslininkų, kurie atsikėlę iš ryto mąsto tik apie tai, kaip paimti ES pinigus. Sovietmečiu žmonės manė, kad partija jais pasirūpins: atėjus laikui duos butelį, o gal ir paskyrą mašinai. Savo perdėtu šnekėjimu apie tai, kad reikia panaudoti ES pinigus, sukuriame žmonių, kurie kitko nė nemąsto, sluoksnį. Kai kurie iš šių verslininkų net pajudėjo į politiką: pamatė, kad lobizmo nebepakanka - reikia patiems dalyvauti projektuose, kai skirstomi pinigai. Žmogus turėtų pats susikurti savo gyvenimą, įgyti tokią profesiją, sukurti tokį šeimos modelį, kuris leistų gyventi oriai neprašant valstybės pagalbos. Valstybė sukurta tam, kad padėtų žmogui ištikus bėdai, pavyzdžiui, susirgus. Bet šiandien visoje Europoje žmogus iš konkurencingo globalaus pasaulio dalyvio virto infantilu.

A.Medalinskas. Atrodo, kad tokiais infantilais, kurie tik nori panaudoti lėšas, virto ir kai kurios Lietuvos ministerijos, savivaldybės. O gal visa tai vyksta ir dėl "otkato", kuris nukrenta į kišenę tiems, kurie tuos pinigus panaudoja: partijoms arba konkretiems asmenims. Todėl šios programos ir nebuvo nukarpytos svarstant jas Seime.

A.Šindeikis. Kuo mes skiriamės nuo estų? Kodėl jie gali susitvarkyti racionaliai? Pirmieji asmenys istorine prasme lemia valstybės racionalumo lygį. Jeigu jie elgiasi racionaliai, vadinasi, kuria racionalumo kultūrą. Tada ir kiti taip daro. Jeigu pirmieji asmenys elgiasi neracionaliai arba net nusikalstamai, užkratas pereina į ministerijas, pasiekia verslą. Manau, tai - sisteminė Lietuvos politikos problema. Žmonės nesugeba pasirinkti racionalių politikų, kurie sugebėtų šią šalį valdyti padoriai.

A.Rudys. O turime galimybę naudotis didžiulėmis ES lėšomis, už kurias galime padaryti net ir tai, ko mums nereikia, arba kas yra ne pagal kišenę. Kartais ir ES iš mūsų reikalauja dalykų, kuriuos mums sunku įgyvendinti. Bet, ar kraštas, kurio BVP sudaro tik ketvirtį vidutinio ES lygio, gali, pavyzdžiui, kalėjimuose užtikrinti tokias pat sąlygas, kaip turtingos ES valstybės? Arba sukurti tokio pat lygio gerovę šunims, katėms ir vištoms. Bet kai iš mūsų reikalauja, kad vištos turėtų šias sąlygas, tokių reikalavimų galima ir nepriimti. Lenkai vištų gerovę atidėjo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jų vištiena ir kiaušiniai yra pigesni, o mūsų verslo konkurencinės sąlygos pablogėjo. Panašiai nutiko ir tobulinant infrastruktūrą. Kam reikėjo pristatyti tiek saugumo salelių keliuose? Žinoma, tai - pažanga. Bet turime suprasti, kad kartais tokios pažangos kaina - mums tiesiog neįkandama.

A.Šindeikis. Tačiau racionalumo požymių matyti, ir tai Andriaus Kubiliaus Vyriausybės nuopelnas. Jeigu palygintume su Gedimino Vagnoriaus laikais, atrodytų, kad iš pirmykštės bendruomenės tapome civilizuota visuomene. G.Vagnorius, kai pritrūkdavo pinigų biudžete, skelbdavo žiaurią akciją. Žmonės, dirbę versle, tai vertino kaip reketą. Tačiau racionalumo ir įgyvendinant dabartinius didžiuosius projektus trūksta. Pavyzdžiui, statant atominę elektrinę...

I.Šimonytė. Dar nestatome. Bėda yra ta, kad pusė Lietuvos jau mano, kad AE pastatyta.

A.Medalinskas. Bet nors dar nestatote, karpant biudžetą energetika liko "šventa karve".

A.Rudys. Neturiu aiškios pozicijos dėl atominės elektrinės, o dujų terminalas - visų pirma energetinio nepriklausomumo klausimas.

A.Medalinskas. Sutinku. Bet aš klausiu apie nekontroliuojamas išlaidas šiame sektoriuje, pasakiškas algas, įvairias konsultantų studijas ir pan. Dabar visi nori dirbti arba energetikos, arba susisiekimo sektoriuje. Jie žino, kad ten yra labai gerai.

A.Šindeikis. Pasvarstysiu kaip racionalus liuteronas - latvis arba vokietis. Man neaišku, kodėl keliasdešimties kilometrų atstumu turi būti du dujų terminalai. Gal yra racionalių argumentų ir mane įtikinsite. Ir Valdovų rūmai kai kam atrodo geras projektas, nes ten bus organizuojami renginiai ir kuriama puiki atmosfera. Bet mes nesugebame plebiscitu Lietuvos žmonių paklausti, ar jie nori tų rūmų. Šveicarijoje, jei mieste nusprendžiama statyti išvietę, žmonių klausiama, kur ją reikia statyti. Europa tariasi dėl konstitucinio biudžeto, nors yra pasvarstymų, kad politikai negali turėti diskrecijos nustatyti valstybės skolos dydžio. Tai - suvereno klausimas. Žmonės turi spręsti, kiek politikai gali skolintis.

A.Rudys. Man irgi keista, kad Valdovų rūmus turime pabaigti iki ES pirmininkavimo pabaigos, nes, atseit, "Litexpo" parodų rūmai prašo per brangiai. Bet ten valstybė turi akcijų, tai ar negali valstybė, kaip akcininkas, pasakyti: na, negaukite pelno šį kartą. Ir pasiruošimo ES pirmininkavimui sąmata krizės metais tikrai gali būti mažesnė. Danija išleis dukart mažiau lėšų už mus, o mes esame kaip plikbajoriai.

A.Šindeikis. Iš dešiniųjų politikos tikrai tikėjausi daugiau racionalumo. Grįžkime prie didžiųjų energetikos projektų: atominės elektrinės, dujų terminalo, dėl kurio ES siūlo derėtis su latviais. Tai būtų pigiau ir išspręstų ekonominio bei energetinio saugumo problemą. Atominės elektrinės projektas, nusprendus nutiesti kabelius į Švediją ir Lenkiją, tampa keistas, nes tam nėra pinigų, bet investuosime mūsų energetikos įmonių dešimties metų milijardinius pelnus į šitą sritį. Diskusijose nebėra racionalumo. Sakoma, kad mes norime išlikti branduoline valstybe. Bet juk turime likti valstybe su žmonėmis. Tie žmonės turi gyventi oriai: orumo lygį nustatome ne mes, o naujasis klubas - Europa. Jeigu žmones bus priversti už elektrą mokėti daugiau nei vokiečiai, man tai atrodys kvaila. Gal geriau neturėti atominės elektrinės, jeigu turėsime kabelį į Europą.

I.Šimonytė. Tai savikainos klausimas.

A.Šindeikis. Mes elektrą galime pasigaminti pigiau?

I.Šimonytė. Nediskutuokime apie atominę elektrinę. Viską visuomenė netrukus sužinos. Tada bus galima diskutuoti. Ir apie tai, ar galima iš Vokietijos gauti pigesnės energijos.

Prioritetai: ministrų ar valstybės reikalas?

A.Medalinskas. Tačiau lieka bendra problema: kodėl ES lėšų paskirstymo ir panaudojimo klausimą sprendžia ministerijos, ministrai, o ne Vyriausybė visos valstybės lygiu?

I.Šimonytė. Tokius klausimus dažnai girdžiu per susitikimus su žmonėmis. Jie mane bara ir dėl to, kad kažkas per brangiai nusipirko kėdę. Tada man kyla klausimas: gal nereikia Vyriausybės - užteks vyriausiojo kasininko? Atsimenu, kaip vaikystėje derėdavausi su savo mama dėl pinigų. Ateidavau ir pasakydavau, kad man reikia tiek ir tiek rublių. Ji paklausdavo, kam juos išleisiu, ir duodavo tiek, kiek, jos nuomone, reikia. Bet valstybė veikia ne taip. Ministrai atsakingi už savo sritis. Finansų ministras negali būti atsakingas už viską, kas vyksta valstybėje. Jeigu ministras yra politinė figūra, tikslų jis siekia per turimą biudžetą iš Lietuvos ir ES pinigų. Bet ir ministerijų tikslai dažnai keičiasi su valdžių kaita, be to, dažnai trūksta ir suvokimo, kaip panaudoti lėšas.

A.Medalinskas. Dažnai valdžios įstaigos pinigus panaudoja tiesiog statyboms.

I.Šimonytė. Taip, statyti mes mokame. Problemų sukelia ir tokie projektai kaip e. sveikata, nors šis daugelio žmonių gyvenimus ir institucijų veiklą padarytų gerokai paprastesnius. Projektas stringa metų metus. Tai tikrai mūsų kultūros klausimas.

A.Medalinskas. Gal Vyriausybė gali atsisakyti kai kurių finansų iš šalies, kurie ir mus verčia papildomai investuoti savus pinigus ir būti neūkiškiems? Nes kai kam atrodo, kad ES pinigai tai lyg dangiška mana, kurios tiesiog nepadoru atsisakyti.

I.Šimonytė. Aš nesilaikau tokios filosofijos. Tai irgi mokesčių mokėtojų pinigai, kuriuos reikia gerbti vien todėl, kad kažkas juos sumokėjo.

A.Šindeikis. Tikrai, gajus toks požiūris, kad finansų ministrai viską išspręs. A, kėdės brangios? Pataisysime Viešųjų pirkimų įstatymą? Viešieji finansai daugeliu atveju ne tik kuria ydingą kultūrą - jie tvirkina žmones, bet atsisakyti visai ES paramos būtų kvailystė.

I.Šimonytė. Aš stengiuosi, kad mūsų požiūris į šias programas skirtųsi nuo anksčiau buvusio. Kai mes matome ministerijos pateiktą pasiūlymą dėl paskirstymo, atsimename, ką Valstybės kontrolė yra ministerijai sakiusi arba rašiusi dėl vienos ar kitos programos. Vyriausybė ar Finansų ministerija gali pastebėti, kad eigoje nenaudojami suplanuoti pinigai. Jos gali aiškintis, kodėl taip yra. Čia galima pamatyti rezervą, per kurį galima sumažinti išlaidas, nes tų nenaudojamų pinigų tiesiog nereikia. Jeigu kalbėsime apie ES pinigus, bėda yra ta, kad didžioji dalis europinių pinigų tik išmokami. Sutartys jau yra pasirašytos, projektai - suplanuoti. Atskirais atvejais to neįmanoma nutraukti be baudos. Ūkis krenta, reikia mąstyti apie intelektinį ekonominį stimulą, bet nieko intelektualesnio už statyti, statyti ir dar kartą statyti mums niekaip nepavyksta sugalvoti.

A.Medalinskas. Ar krizės metais programos įgyvendinimą galima atidėti bent porai metų? O gal tada pinigai pradingtų?

I.Šimonytė. Ne, pinigai nedingsta ilgą laikotarpį. 2011-aisiais materialinės investicijos Lietuvoje augo 22 procentais. Dalis šio augimo neabejotinai dėl europinių pinigų. Tai - delikataus balanso klausimas. Kai ko tikrai galima atsisakyti. Tarkime, važiavimai mokytis anglų kalbos į Maltą man yra nesuprantamas ES lėšų panaudojimo būdas, todėl mano vadovaujamoje institucijoje tokių dalykų negali būti.

A.Medalinskas. O vykti semtis patirties į Naująją Zelandiją?

I.Šimonytė. Tai - puiki valstybė. Bet ne mums ten reikėtų važiuoti, o pasikviesti iš šios šalies specialistų, kad paaiškintų, kaip gali efektyviai veikti maža valdžia. Ir infrastruktūros projektuose yra ginčytinų dalykų.

A.Buračas. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo valstybės strategijos programos buvo gana formalus dalykas. Jei ES versdavo, būdavo sudaromas aptakus projektas. Tokie projektai sudaromi neprogramiškai, nors suformulavus tikslą ir numatant jo įgyvendinimo mechanizmą reikia pamąstyti, kiek tai kainuos, iš kur gauti išteklių. Akademikas Eduardas Vilkas siūlydavo daug ką taisyti, pagrįsti išlaidas, o dabar ta Strategija 2030 - tikra fantazija. Kai Mokslų akademijoje ją detaliau išnagrinėjome, paaiškėjo, kad suformuluotus tikslus būtų galima įgyvendinti nebent apie 2050-aisiais. O ten prirašyta visokių svajonių: kad 2030 metais pateksime į pirmą Europos šalių dešimtuką pagal vieną ar kitą parametrą, nors mūsų ekonomikos augimo tempai rodo, kad tai neįmanoma.

I.Šimonytė. Bet gal problema tai, kad mes ir ambicijų neturime? O tada, aišku, kam mums kalbėti apie pirmą dešimtuką, kai vis tiek, turbūt, būsime paskutiniame penketuke? 

A.Buračas. Ambicijos reikalingos, tačiau derėtų svarstyti tik įmanomus kelius. Iš kur gausime išteklių? Galime fantazuoti, kad gausime iš ten, iš kur jų gauti nėra lengva. Idėja neturėtu kyboti kaip svajonė. Ji turi būti pateikiama konstruktyviai, kad jos pagrindu ministerijų lygiu būtų galima sudaryti konkrečias programas.

A.Medalinskas. Kaip užtikrinti, kad ministrai ir ministerijos panaudotų pinigus valstybės, o ne savo partijų labui, atsižvelgiant į jų rėmėjų interesus?

A.Rudys. Šiuo metu recepto nematau. Visa tai - politinis procesas. Ir akivaizdu, kad stokojama jau minėto strateginio mąstymo. Gyvenimo kasdienybė mus verčia daryti taktinius sprendimus, o strateginių - ne. Jau kalbėjome apie tai, kad Lietuvoje gali likti tik 2 mln. gyventojų. Nors, matyt, taip nenutiks, nes privažiuos kitų. Bet ar nebus tai mums skausmingiau? Ar mes ką nors darome, atsižvelgdami į šį faktorių? Jeigu darome, turėtume susitarti ir dėl šių reiškinių politinės kontrolės. Bet kadangi mūsų politinis procesas svyruoja tarytum ant svarstyklių, tad tai tampa tiesiog neįmanoma.

A.Medalinskas. Kodėl?

A.Rudys. Todėl, kad blaškomasi net dėl ministerijų vadovybės suformavimo principo. Kadaise Vyriausybė pagal susitarimą buvo formuojama taip: jeigu ministras vienos koalicinės partijos, viceministras - kitos. Sekretoriais turi tapti žmonės iš trečios ir ketvirtos partijos. Tada veikė koalicijos partnerių tarpusavio kontrolė. Vėliau šis modelis buvo paneigtas: "Aš - ministras, esu atsakingas už šitą sritį, tad kodėl man trukdo koalicijos partneriai?" Mes blaškomės, o klausimas nėra konstituciškai išspręstas visos visuomenės susitarimu. Po rinkimų bus nauja koalicija ir vėl viskas iš naujo.

I.Šimonytė. Didesnė problema yra ta, kad po rinkimų atėjusi nauja valdžia, dažnai ir nauja partija, nebuvusi politiniame procese, lengva ranka nubrauks tai, kas padaryta.

Ar galima peržiūrėti programas?

A.Medalinskas. Bet kol kas, jeigu teks persvarstyti biudžetą, jį dar mažinti, Jūs esate valdžioje. Apkarpius minėtas programas, rastųsi daug didesnių taupymo rezervų nei žmonių algų mažinimas. Ar teisingai padarė valdžia, mechaniškai mažindama algas visiems? Ar galima peržiūrėti šias programas, prasidėjus naujai Seimo sesijai?

A.Rudys. Kol krizė nebus tokia, kad visi suprastų, jog šįkart turi būti paminti jų asmeniniai interesai, tol vargu ar tai atsitiks.

A.Medalinskas. Bet krizė jau yra. Juk nenorime iš jos išlįsti su tokia pačia neefektyvia valdymo struktūra ir viešųjų finansų tvarkymu, kaip turėjome anksčiau.

I.Šimonytė. Kaip rodo apklausos, pusė žmonių mano, kad didžioji dalis biudžeto pinigų panaudojama valdininkų algoms. Bet pažiūrėkime į viską iš kitos pusės. Kai pajamos parėjo į 2006 ar 2007 metus, verslas irgi grąžino algas į 2006 ar 2007 metų lygį. Tai logiška. Lietuvoje valdžios sektoriaus algos buvo grąžintos į tų pačių metų lygį. Čia nereikėtų priplakti mokytojų, policininkų ir kitų darbo užmokesčio. Kai šiais metais mažinome finansavimą visoms sritims, švietimo ministras pasakė, kad jis pedagogų atlyginimų nemažins.

A.Medalinskas. Tačiau pedagogai protestuoja, streikuoja, sako, kad jų algos sumažėjo. O čia tokie dideli taupymo rezervai, galbūt net ir nemažinant algų. Kodėl šios programos tokios "šventos karvės", kad jų negalima nei peržiūrėti, nei sumažinti? Ar ne todėl, kad ir partijoms iš rėmėjų nubyra, kai tokios programos įgyvendinamos?

I.Šimonytė. Nereikia sakyti, kad visa taupymo politika valstybėje yra daroma tik mažinant algas. Kiekvienas ministras turi ir kitų būdų tai daryti, kad išsitektų turėdamas mažesnį biudžetą. Koks būdas bus pasirinktas, tai jau ministro požiūrio ir atsakomybės klausimas.

A.Šindeikis. Mokytojų atlyginimai - ne bėda. Didesnė problema kas kita. Pavyzdžiui, Prienuose yra trys gimnazinio lygio mokyklos ir visose ko nors trūksta: mokytojų, vaikų, kabinetų... Bet visos mokyklos veikia. Praėjo treji A.Kubiliaus Vyriausybės darbo metai. Tos Vyriausybės, kuri žadėjo, kad darys struktūrines reformas. Prienuose galėtų būti viena mokykla, bet labai aukšto lygio, kaip Vokietijoje - su plaukimo baseinu, o ne pustuštėmis klasėmis. Šią problemą spręsti sunku, nes ji atiduota savivaldai. O savivaldybei tektų atleisti pensinio amžiaus mokytojus, negebantiems mokytis vaikams pasiūlyti eiti į profesines mokyklas. Kodėl taip nėra net per šios Vyriausybės valdymą?

I.Šimonytė. Nes žmonėms tai nepatinka.

A.Šindeikis. Bet juk daroma žala ir vaikams. Trūksta anglų kalbos, informatikos mokytojų, nėra baseino. Aš mamų klausiu, ko jos nori: kad vaikas įgytų gerą išsilavinimą ar kad pareitų pavalgyti pietų? Ir ši Vyriausybė turėtų taip mąstyti.

A.Medalinskas. Dabar jau kažin, ar tai įmanoma. Artėja rinkimai.

I.Šimonytė. Jeigu mažesnis biudžetas neprivertė daryti jūsų minimų struktūrinių reformų, tai dabar jau tikrai aš turiu nuleisti rankas...

A.Šindeikis. Man patiko, kaip kalbėjotės su gaisrininkais. Sugalvojote, kaip juos priversti struktūriškai reformuotis, nupjovę finansavimą. Bet mūsų gaisrininkai - talentingi žmonės: jie išėjo nemokamų atostogų ir viskas liko taip, kaip buvo. O reikėjo reformą pabaigti ir pasakyti, kad per dvejus ar trejus metus bus naikinama trečdalis etatų.

I.Šimonytė. Klausimas, ar dėliojant 2013 metų biudžetą nebus bandoma pridėti pinigų ir palikti viską taip, kaip yra? Gaisrininkus žmonės myli. Ir yra už ką juos mylėti.

A.Rudys. Yra keli biudžeto tvarkymo būdai, kai pritrūksta pinigų. Pjauti lygiai arba pagal prioritetus. Pjovimas visiems vienodai - ekstra priemonė. Prioritetinėms programoms lėšos neturėtų būti mažinamos, bet tai tikrai turi būti labai svarbios programos valstybei, o ne vienai ar kitai ministerijai. Kitų programų finansavimas gali būti sumažintas ar atidėtas.

I.Šimonytė. Vienodas algų braukimas visiems - kraštutinė priemonė. Deja, ji pasirodo vienintelė įmanoma. Kodėl? Nes, kai atsisėdi prie stalo su keturiolika kolegų, neatsiranda nė vieno, kuris pasisiūlytų savanoriškai sumažinti savo išlaidas, kad valstybei būtų lengviau. Visi ministrai rūpinasi gauti daugiau lėšų savo ministerijoms, o pagal tai, kaip racionaliai jie jas panaudoja, gali būti vertinama šių ministrų darbo kokybė.

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"