TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Keliai į ežerus veda verslą per Seimą

2014 11 13 6:00
Mažiau nei prieš metus Seimas nedrįso priimti prezidentės vetuotų Žuvininkystės įstatymo pataisų. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kai kurie Seimo nariai užsimojo žuvininkystės sektoriaus kontrolę perduoti Žemės ūkio ministerijai ir į vidaus vandenis vėl grąžinti verslinę žūklę, kuriai užkirsti kelią pernai pavyko aplinkos ministro įsakymu apribojus tokią žūklę vidaus vandenyse.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas stojo ginti vidaus vandenis šluote šlavusią verslinę žūklę ir prieš porą savaičių pavedė Žemės ūkio ministerijai iki lapkričio 15 dienos parengti Žuvininkystės įstatymo pataisas.

Sumanyta įteisinti, be kita ko, kad teisė vidaus vandenyse žvejoti tinklais būtų suteikiama ne trumpesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, praplėsti specializuotų žuvų sąrašą - greta seliavų, stintenių, ungurių, nėgių įrašyti ir lynus bei karšius. Suinteresuotos jėgos, neįveikdamos buvusio aplinkos ministro Valentino Mazuronio įsakymu paskelbtų verslinės žvejybos vidaus vandenyse draudimų, sumanė, kaip juos apeiti: tą pačią veiklą pavadinti etnografine žvejyba ir draudimų, suformuluotų verslinei žvejybai, nebepaisyti.

Naujos įstatymo pataisos iniciatoriai skuba ir tikisi, kad šis teisės aktas Seime bus patvirtintas jau šį gruodį. Jam įsigaliojus tinklai vėl būtų sugrąžinti net ir į Kauno marias, nuo sausio verslinė žvejyba nesustotų dar 9 ežeruose.

Mat verslinė žvejyba Kauno mariose apribota jau nuo 2013-ųjų sausio 1 dienos. O buvusio aplinkos ministro V. Mazuronio įsakymas, kuriuo verslinė žvejyba bus ribojama dar devyniuose didžiuosiuose ežeruose, įsigalios nuo 2015 metų sausio 1-osios. Tiesa, verslininkams lieka specializuota žūklė. Jie ir toliau galės gaudyti ungurius ir neges upėse, seliavas – 40-yje ežerų, stinteles – aštuoniuose ežeruose ir kt. Verslinė žūklė taip pat leidžiama Nemuno žemupio polderiuose.

Bus dar neaiškiau

Gerais politikų norais verčia abejoti jau vien tai, kad Seimo narys pavedė Žemės ūkio ministerijai parengti įstatymo papildymo projektą, kuris esą bus pateiktas parlamentui kaip parengtas paties seimūno - dėl to jo nereikėtų derinti su kitomis ministerijomis, pavyzdžiui, su Aplinkos ministerija, saugančia gamtos išteklius.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas neabejoja: jei įstatymas būtų pataisytas pagal minėtą sumanymą, trintis dėl žuvininkystės kontrolės tarp Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų dar labiau padidėtų. Mat pagal dabartinį Žuvininkystės įstatymą, žvejyba priskiriama žemės ūkio veiklai, tačiau žvejyba ir jūroje, ir vidaus vandenyse grindžiama gamtos išteklių eksploatavimu, o jų naudojimą reguliuoja Aplinkos ministerija.

„Kai kurie Seimo nariai siekia visą verslinės žuvininkystės reglamentavimą, žvejybos limitų nustatymą perduoti Žemės ūkio ministerijai. Vėl bus amžinas ginčas: ar žuvys yra tik maisto produktai, ar ir gamtos ištekliai. Bet juk natūraliuose vandenyse žvejojamos natūraliai užaugusios žuvys“, – svarstė Aplinkos ministerijos atstovas.

Nelygus indėlis

Seimo komiteto pirmininko A. Salamakino užmojai grįžti prie anksčiau Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės vetuotų įstatymo pataisų piktina žvejus mėgėjus.

Kaip žinoma, jau treti metai žvejų mėgėjų perkami vienkartiniai leidimai žvejoti yra brangesni nei anksčiau. Vien pernai už juos surinkta 5,7 mln. litų, be to, mokesčius moka aktyviai dirbančios žūklės parduotuvės, kuriamos darbo vietos, plėtojamas turizmas.

O štai verslinės žvejybos indėlis į valstybės iždą juokingas ir keliasdešimt kartų kuklesnis: visos žvejybos gėluosiuose vandenyse įmonės pernai deklaravo gavusios šiek tiek daugiau kaip 400 tūkst. litų pajamų, taigi biudžetą jos praturtino ne daugiau kaip 100 tūkst. litų. Iš to ne kartą viešai šaipėsi ir buvęs aplinkos ministras V. Mazuronis, raginęs tokius verslininkus atsisakyti vargano verslo. Jis darė prielaidą, kad verslinė žvejyba gali būti laikoma šešėlinio verslo ir brakonieriavimo priedanga.

Pasak V. Graičiūno, kol kas iš žvejų mėgėjų surinktos lėšos patenka į Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau yra laikomos atskiroje sąskaitoje, todėl gali būti naudojamos pagal paskirtį – vandens telkiniams ir jų pakrantėms prižiūrėti, įžuvinti. Antai vien Kauno marių žuvų populiacijos atkūrimui paspartinti per metus į marias išleista 32 tūkst. lydekaičių, 127 tūkst. sterkų, 32 tūkst. šamų, 12 tūkst. lynų. Už tai sumokėta pinigais, surinktais už žvejybos leidimus.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto manymu, šios lėšos turėtų patekti į valstybės biudžetą, iš kurio vėliau būtų perskirstomos. „Mūsų požiūriu, tai būtų žingsnis atgal“, – LŽ tvirtino Aplinkos ministerijos atstovas. Tokiu žingsniu, anot jo, būtų užglaistytas ir taptų nematomas kuklutis ir abejotinas žuvininkystės verslo indėlis. Mat šios įmonės deklaruoja per metus sugaunančios iki 2–3 tonų žuvų, o kai kurios - ir vos po 3–4 kilogramus. „Akivaizdu, kad iš tokių metinių laimikių nelabai kas pragyventų. Tokiu atveju keista, kodėl verslas taip aktyviai siekia eiti į vidaus vandenis“, – ironizavo Aplinkos ministerijos atstovas.

Vieni veisia, kiti išgaudo

Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Bukelskis įsitikinęs, kad pirmiausia reikia duoti pasigauti žuvų tiems, kurie tvarko vandenvietes ir veisia žuvis. Jo žodžiais, žuvininkystės verslo veikla turi būti itin skaidri ir griežtai limituota, o pastebėjus bent menkiausią piktnaudžiavimą ar sukčiavimą reikia naikinti žvejybos licenciją. „Iš tikrųjų tai joks verslas. Gali būti tik limituota žvejyba, už kurią fizinis ar juridinis asmuo turėtų sumokėti mokestį“, – sakė jis.

E. Bukelskio nuomone, Lietuva galėtų pasimokyti iš Estijos ir Lenkijos. Ten žuvininkystė tvarkoma taip, kad vietos užtenka ir verslui, ir žvejams mėgėjams, o ežeruose žuvų netrūksta, nes žvejyba yra limituota. Pavyzdžiui, Lenkijoje verslinė žvejyba leidžiama 70 proc. vandenviečių, tuo metu mūsų krašte – tik 10-yje ežerų. Tačiau Lietuvoje verslininkai stengiasi iš išsinuomoto ežero išgaudyti viską, kas juda, todėl ir atsiranda tokių ežerų kaip Obelija ar Mateliai, kuriuose vienam hektarui priskaičiuojama vos po kelis šimtus gramų žuvų. „Šiuose ežeruose žvejyba jau uždrausta. Dabar jie įžuvinami žvejų mėgėjų lėšomis, tad tikrai atsigaus. Bet jei politikai leis grįžti į ežerus neatsakingam verslui, šis ežerus vėl nususins“, – neabejojo draugijos atstovas.

Jis svarstė, kad viename ežere verslinę žvejybą būtų galima leisti tik vienai bendrovei. Be to, įmonė turėtų būti įpareigota ir įžuvinti telkinius, ir tvarkyti pakrantes. „Kai viename vandens telkinyje pradeda šeimininkauti net kelios už nieką neatsakingos bendrovės, iš karto prasideda tarpusavio konkurencija. Jos stengiasi viena kitą nurungti, kuri daugiau tinklų užmes, kol telkinys lieka be jokių žuvų“, – kalbėjo pašnekovas.

Verslas ar tradicija

Pasak E. Bukelskio, Lietuvoje yra išlikusi vienintelė leidžiama rentabili žvejybos forma – seliavų žvejyba. Ir ji pasiteisina. Tačiau daug kam netikėtai buvo pakeista limitų nustatymo tvarka: visi limitai parduodami aukcione. „Taip parduodamus limitus perka ir tie, kurie galbūt gyvų žuvų nėra matę, tačiau turi daug pinigų. Vieniems tai hobis, kitiems – siekis patenkinti savo interesus. O žmonės, kurie žvejojo 30–40 metų, šiandien yra netekę šios galimybės“, – apgailestavo draugijos pirmininko pavaduotojas.

Jam nesuprantama, kad versline žvejyba gali verstis, pavyzdžiui, degalinių tinklas ar statybos organizacija, o ne tas, kuris iš to gyveno. „Negi leisime už didelius pinigus ir žvėris kilpomis išgaudyti, ir žuvis žeberklais išbadyti. Pavadinkime tai etnografija ir viskas bus gerai!“ – piktinosi E. Bukelskis.

Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento vyriausioji specialistė Laima Vaitonytė ilgai rengtame atsakyme LŽ raštu paaiškino, kad "verslinė žvejyba Lietuvoje turi senas tradicijas, ir nors ekonomiškai ji nereikšminga, yra svarbi kai kurių regionų gyventojams socialiniu požiūriu, kaip nacionalinio kultūros paveldo dalis ir papildomų pajamų šaltinis". Atsakyme valdininkė tvirtino, esą Lietuvos vidaus vandenyse visų rūšių žuvų verslinė žvejyba "gali būti vykdoma efektyviai ir racionaliai naudojant vidaus vandenų žuvų išteklius, užtikrinant visų visuomenės narių socialinę lygybę".

Tačiau LŽ kalbinti Aplinkos ministerijos, Medžiotojų ir žvejų draugijos atstovai įsitikinę, kad Seimo Aplinkos apsaugos komiteto inicijuojamos įstatymo pataisos nukreiptos prieš gamtos išteklius, jų įvairovę ir neduos nieko gero, kol nebus atsižvelgiama į ekonominius bei socialinius aspektus. Pirmiausia pabrėžiama, kad būtina remtis mokslininkų rekomendacijomis, o ne verslininkų ir politikų ambicijomis.

FAKTAI

* 2012 metais už leidimus meškerioti surinkta 2,4 mln. litų, 2013 metais – 5,7 mln. litų. Mėgėjiškos žūklės reikmenų parduotuvių metinė apyvarta 2013-aisiais buvo 130 mln. litų.

* 55 įmonės, gaudančios žuvis ežeruose, per metus sumoka 8 tūkst. litų mokesčių, nėra PVM mokėtojos, gauna po 275 litrus akcizu neapmokestinto benzino už kiekvieną versliniais įrankiais sugautą toną žuvų.

* Žvejai verslininkai ir toliau 51 upelyje galės gaudyti ungurius, 2 upėse – nėges, 40 ežerų – seliavas, 8 ežeruose – stinteles, visas kitas leidžiamas gaudyti žuvis – Kuršių mariose.

* Pusšimtis verslinės žvejybos įmonių per metus už įžuvinimą sumoka 10 tūkst. litų, o meškeriotojai 2013 metais sumokėjo daugiau kaip 5 mln. litų.

Šaltinis: Klubas „Žvejo tribūna“, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"