TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Kelių priežiūra: visi turi dirbti savo darbą

2010 05 15 0:00

Lietuvoje esama institucijų, kurių finansavimo tvarka nė kiek nepasikeitė nuo senųjų institucinio biudžeto laikų. Tai kelių priežiūros valstybės įmonės, vadinamieji regioniniai keliai. Tokių valstybės įmonių Lietuvoje yra dešimt.

Atkreipkite dėmesį, mokyklos gauna mokinio krepšelį, jei mokinys ateina mokytis į konkrečią mokyklą; poliklinikos ir ligoninės gauna finansavimą, jei šiose gydymo įstaigose gydosi pacientas; tačiau regioninių kelių įmonės finansavimą gauna panašiai kaip kokia nors ministerija - vien už tai, kad ji yra ir vykdo veiklą.

Nors švietimo ir sveikatos paslaugų apmokėjimą dar būtų galima gerokai patobulinti, tai kelių priežiūros finansavimą reikia išvis pradėti nuo nulio: nėra nei krepšelių, nei konkursų, nei tvarkos.

Valstybės lėšos skiriamos "pagal poreikį ir galimybes". Vadinasi, kai yra pinigų - "balius", kai nėra - nemokamos atostogos. O tai toli gražu nėra efektyviausias ir taupiausias finansavimo būdas.

Tai, kad Susisiekimo ministerija inicijuoja pribrendusias permainas kelių priežiūros finansavimo srityje - šaunu. Ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti, vykdant šias permainas?

Ar valstybės įmonė turi valyti kelius?

"Regioniniai keliai" yra valstybės įmonės. Toks statusas, nors ir labai oriai skambantis, deja, neturi jokio teisinio ar ekonominio pagrindimo. Jis neišsprendžia nuosavybės išskirtinumo klausimo - valstybei gali priklausyti įmonių akcijos, arba ji gali būti viešųjų įstaigų steigėja ir dalininkė. Nėra jokių kitų išskirtinių pagrindų, kodėl paslaugų įmonė turi būti valstybės įmonė.

Jei teikiamos komercinės paslaugos - tam skirta akcinė bendrovė, jei tai viešosios (nesiekiant pelno) paslaugos - viešoji įstaiga. Prie tokios išvados priėjo Valstybės kontrolė, Saulėlydžio komisija.

Mėginimai prie valstybės įmonės statuso pritempti kitus kriterijus, pavyzdžiui, valstybės patikėjimo teise valdomą turtą, neatrodo solidžiai. Daug viešųjų įstaigų patikėjimo teise valdo valstybės turtą, tačiau nėra jokios prasmės jų reorganizuoti į valstybės įmones.

Turime pripažinti, kad Lietuvoje veikiančios 107 (šių metų pradžioje) valstybės įmonės yra sovietmečio reliktas, kurį žingsnelis po žingsnelio reikia naikinti. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti ir kelių priežiūros srityje. Jei regioninių kelių įmonės valdo kelius, šį turtą reikia perduoti, pavyzdžiui, Lietuvos automobilių kelių direkcijai, o likusią įmonės dalį reorganizuoti į akcinę bendrovę.

Ar valstybės AB turi valyti kelius?

Keliaukime toliau: turime valstybei priklausančias akcines bendroves. Ar valyti sniegą nuo kelių, šienauti pakeles, savo balansuose laikyti traktorius yra valstybės funkcija?

Kad valstybė centralizuotai finansuoja valstybinių kelių valymą - tikrai taip. Bet kad jos atstovas turi sėdėti prie traktoriaus vairo - skamba net juokingai. Valstybė jau atsisakė daugelio jai nebūdingų funkcijų, naujausias pavyzdys - ji netiesia kelių. Nėra nė vieno argumento, kad juos prižiūrėti turėtų pati valstybinė struktūra.

Valstybė turi ne pati prižiūrėti kelią, o rūpinti, kad jis būtų tvarkomas. Tada panaikinamas interesų konfliktas, galima padaryti daugiau ir pigiau.

Taigi, antras žingsnis - privatizuoti valstybės akcines kelių priežiūros bendroves. Vėliau Konkurencijos taryba neturėtų trukdyti privačioms akcinėms bendrovėms jungtis ar skaidytis - taip nuo administracinio teritorinio padalijimo būtų pereita prie optimalaus ekonominio. Kelių priežiūros funkciją valstybė turi pirkti konkurso tvarka. Paslaugas galėtų siūlyti ne tik specializuoti prižiūrėtojai, bet ir kelininkai, o gal ir technikos turintys žemdirbiai.

Finansavimo principas - mažiausia pasiūlyta kaina, kuri atitinka reikalaujamą kokybę. Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia pirkimą skaidyti dalimis ir taip užtikrinti maksimalų dalyvių skaičių bei mažiausią kainą.

Ar koncesija tinkama keliams?

Tačiau Susisiekimo ministerija svarsto kitokį reformos būdą - koncesiją ir administracinį paslaugos teikėjo stambinimą, skelbiant vieną konkursą visų dešimties įmonių koncesijai. Tai didelė klaida, nes koncesijos sutartis kelių priežiūros atveju visiškai netinka.

Koncesija - ilgalaikė (būtinai) sutartis tarp viešo ir privataus subjekto, kai šie pasidalija riziką. Šioje vietoje lyg ir būtų tvarka.

Tačiau Koncesijų įstatymas taip pat reikalauja, kad koncesininkas gautų pajamų ir iš kitų šaltinių, mat efektyviau naudodamas jam patikėtą viešąjį turtą iš valdžios jis prašys mažesnės kainos už jai teikiamas paslaugas.

Kokią alternatyvią veiklą prižiūrint kelius vykdytų koncesininkai? Statytų užtvaras ir rinktų mokesčius kaip kokie vestuvininkai? Ne. Papildomoms pajamoms, kai kelių mokestis nepriklauso nuo juose praleisto laiko, vietos tiesiog nėra. O kur dar visos kitos bėdos. Didžiausia jų - koncesijos atveju valdžia vis tiek lieka traktorių savininke ir kelių valytoja.

Koncesijomis sunku užtikrinti, kad pasibaigus sutarties galiojimo laikui valstybė atgaus tai, ką perdavė. Tai tikrai įmanoma, tačiau nėra jokios prasmės dėti pastangų, kai neturima tikslo išlaikyti nei valstybės teikiamos paslaugos, nei jos turto.

Kelių priežiūros srityje svarbiausia, kad kiekvienas dirbtų savo darbą. Valstybė turi finansuoti ir prižiūrėti paslaugos teikimą, o privatininkas - savo turtu teikti paslaugą. Tik tokia partnerystė šiame sektoriuje nesibaigs skandalingomis skyrybomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"