TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Kodėl kitos šalys neįsiveda euro, o Lietuvai jo reikia?

Mūsų šalies situacija, pasak buvusios finansų ministrės, yra kitokia. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kai kurios kitos Europos Sąjungos (ES) šalys neįsiveda euro, nes jų pinigų politika yra visiškai kitokia nei Lietuvos, sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė. Jos teigimu, tos šalys gyvena laisvai plaukiojančios valiutos sąlygomis, o tokiomis sąlygomis – daug naudingiau nesijungti prie euro zonos. Mūsų šalies situacija, pasak buvusios finansų ministrės, yra kitokia.

Tačiau I. Šimonytė pastebi, kad apie eurą jau pradėjo atviriau kalbėti net ir, pavyzdžiui, Lenkija, kuri teigė neketinanti jo įsivesti. „Prezidentas Bronislawas Komorowskis, prieš keletą dienų, kalbėdamas, rodos, su vyriausybe, taip pat bandė užsiminti, kad Lenkija, kaip didelė ES žaidėja, norinti būti reikšminga ES, turbūt sunkiai galės pasiekti šį tikslą, nebūdama euro zonoje, nes euro zona vis dėlto yra ES branduolys“, – teigia ekonomistė.

– Kodėl kitos šalys neįsiveda euro, o Lietuvai jo reikia?

– Na, tos kitos šalys yra ne tik kitos, bet ir kitokios, negu kad yra Lietuva. Dažniausiai diskusijose pateikiami pavyzdžiai – mūsų kaimynė Lenkija, taip pat Švedija, Jungtinė Karalystė. Klausimas keliamas taip – kodėl šios šalys neskuba jungtis prie euro zonos? Be jokios abejonės, jos tam turi labai svarią priežastį – jų pinigų politika yra tiesiog visiškai kitokia. Tos šalys gyvena laisvai plaukiančios valiutos sąlygomis ir tomis sąlygomis joms yra gana daug naudos nesijungti prie euro zonos, jau nekalbant apie tai, kad dabar Jungtinės Karalystės santykis su ES yra apskritai gana komplikuotas, todėl euras čia yra paskutinis dalykas.

O Lietuva dar prieš dvidešimtį metų yra pasirinkusi fiksuoti savo valiutos kursą, t. y. mūsų gyvenime yra išnykusi tokia situacija, kuomet gali atsibusti ryte ir pamatyti, kad tavo pinigų kaina yra visai kitokia, negu buvo vakar, didesnė arba mažesnė, tiesiog todėl, kad rinka nustatė kitą valiutos kainą. Šis neapibrėžtumas mūsų gyvenime yra išnykęs, nes esame fiksavę savo valiutą prie bazinės valiutos – iš pradžių prie dolerio, dabar – prie euro. Nė kiek neabejoju, kad, jei paklaustumėte žmonių gatvėje, ar jie norėtų laisvai plaukiojančio lito, turbūt didžioji jų dalis tokia mintimi tikrai nesusižavėtų. Ir bijau, kad tokiu atveju iki šiol viską dar būtume skaičiavę doleriais, kaip darėme prieš 24 metus.

Taigi, be jokios abejonės, mūsų skaičiavimai yra šiek tiek kiti. Mes turime fiksuotą kursą, neketiname to kurso kaitalioti, neketiname leisti litui laisvai plaukioti. Tuomet kyla klausimas – o kodėl turime mokėti priedą už tai, kad turime teorinę galimybę litą devalvuoti? Tas priedas, priklausomai nuo ekonominės situacijos, vis tiek yra. Šiandien jis yra labai mažas, nes niekas nesitiki tokio įvykio. Bet 2008–2009 m., jei kas nors atsimena, jis buvo labai didelis. Vien už tai, kad turėjome galimybę padaryti tai, ko niekada nepadarėme, turėjome mokėti didžiulius palūkanų priedus.

– Kam apskritai buvo sukurta euro zona ir kiek ji pasiteisino? Ar šiandien jau galima apibendrinti?

– Išties tai yra labai ilga istorija [...]. Buvo siekiama vis gilesnės ES valstybių integracijos. Iš pradžių visa tai prasidėjo nuo laisvos prekybos zonos, vėliau integracija gilėjo. Na, ir tokia integracijos karūna būtų bendra valiuta ir valiutos sąjunga. Be jokios abejonės, ši valiutos sąjunga, euro zona, kur pinigų politika yra centralizuota, o biudžeto, struktūrinės politikos yra savarankiškos, kiekvienoje šalyje turi savo trūkumų, ir bet kuris ekonomistas tą pasakytų, nes valiutų sąjunga išties nėra optimali. Tačiau reikia suprasti truputėlį kitą pagreitį, kuris yra ES, t. y. būtent gilesnės integracijos, stipresnio branduolio kūrimosi [pagreitį]. Todėl būtent politiniai tikslai, be jokios abejonės, euro zoną, kaip projektą, lydi.

– Euroskeptikai dažnai mini Lenkijos pavyzdį. Štai lenkai neturi euro, nežada jo įsivesti. Kuo skiriasi Lenkijos ekonominė situacija, kad jai euro nereikia?

– [...] Turime grįžti prie to, apie ką kalbėjau pradžioje – Lenkijos pinigų politika yra visiškai kitokia negu Lietuvos pinigų politika. Zlotas yra laisvai plaukiojanti valiuta, zloto kainą kiekvieną dieną, paprastai kalbant, nustato rinka. Kai mes kalbame apie tai, kaip sėkmingai Lenkija išgyveno 2009 m. krizę, [...] tarsi be nuostolių, turėtume prisiminti, kad į kaimyninę šalį daug kas buvo pamėgęs važiuoti apsipirkti. Ir tikrai ne dėl mažesnio PVM, o dėl to, kad zlotas buvo atpigęs euro ir atitinkamai lito atžvilgiu (pačiame žemiausiame taške – turbūt apie 40 proc.) Tokie pokyčiai nėra be nuostolių. Kažkas nuostolius visuomenėje vis tiek patiria: ar žmonės, pasiėmę paskolas valiuta, ar turintieji santaupų. Bet Lenkijos ekonomikai tokie svyravimai buvo naudingi, nes pabrango importas, atpigo eksportas. Tokiu būdu Lenkijai pavyko padėtį suvaldyti.

Bet Lenkija yra didelė ir gana uždara ekonomika, todėl jos skaičiavimai tokiu atveju yra kitokie, negu Lietuvos, kuri yra maža, atvira ekonomika, kurią veikia importo ir eksporto vėjai, kuriai importo ir eksporto kainų stabilumo užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių ir svarbiausių dalykų. Ir mes tai pasiekėme su Valiutų valdyba. Jei mes būtume neturėję Valiutų valdybos, nė kiek neabejoju, 2008–2009 m. litas turbūt būtų atpigęs ne 40 proc., o daug daugiau. Apie tai gali pagalvoti žmonės, kurie turi santaupų, kurie turi paskolas, tarkime, eurais – kaip jie tuo metu būtų jautęsi? Taigi kiekvienas skaičiavimas šioje situacijoje yra kitoks. Ir Lenkijos skaičiavimai, be abejo, yra kitokie.

Bet į ką norėčiau atkreipti dėmesį – šį pavasarį, kuomet susidūrėme su padėtimi Rytų Europoje – hibridiniais karais, agresijos pavyzdžiais, net ir Lenkijos politikų ir Centrinio banko retorikoje galima matyti pokyčių ir atviresnių kalbų. Prezidentas B. Komorowskis, prieš keletą dienų kalbėdamas, rodos, su vyriausybe, taip pat bandė užsiminti, kad Lenkija, kaip didelė ES žaidėja, norinti būti reikšminga ES, turbūt sunkiai galės pasiekti šį tikslą, nebūdama euro zonoje, nes euro zona vis dėlto yra ES branduolys.

– Lenkija – ne vienintelė, kuri neturi euro. Jungtinė Karalystė – dar vienas pavyzdys. Ar galėtumėte jį pakomentuoti?

– Žinoma. Jungtinės Karalystės santykis su ES – ypač šiuo metu – apskritai yra gerokai komplikuotas. Manau, kad euro klausimas yra jau visiškai antraeilis. Girdime apie referendumą, kurį ketina inicijuoti konservatorių vyriausybė, apie tai, kad apskritai norima persvarstyti santykius su ES ir iš to išpešti didesnės naudos sau. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis ta diskusija, kad galbūt šalis svarstytų prisijungimą prie euro zonos (juoba kad Jungtinė Karalystė nuo pat įstojimo turi išlygas stojimo sutartyje ir tokios pareigos, skirtingai nuo naujai įstojusių šalių, neturi), be jokios abejonės, turbūt yra visiškai utopinė diskusija, kuri šiuo metu neturi didelės prasmės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"