TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Kompanijos stebi ir tyko darbuotojų internete

2014 04 23 6:00
Jei dirbi rimtoje kompanijoje, o socialiniame tinkle demonstruoji nuotraukas, kaip šokinėji su parašiutu, jos vadovams gali nepatikti, kad rizikuoji savo gyvybe. LŽ archyvo nuotrauka

Gabiausius darbuotojus medžiojančios kompanijos ateityje bus priverstos ne tik skaityti kandidatų atsiųstus gyvenimo aprašymus, bet ir sekti interneto erdvėje jų paliktus pėdsakus. Šie gali atskleisti kandidatų asmenines savybes ir net tai, ar darbuotojas išties ketina keisti darbą.

„Kam bučiuoti dvidešimt varlių spėliojant, kuri jų pavirs geru darbuotoju?“ - retoriškai klausia Michaelis Beygelmanas, kompanijos „Joberate“ vadovas. Ši įdarbinimo kompanija renka viešą informaciją apie potencialius darbuotojus ir būsimiems jų darbdaviams padeda išsiaiškinti, kuris kandidatas būtų tinkamiausias pareigoms, ir net nurodo, kurią dieną geidžiamo darbuotojo medžioklė būtų sėkminga. Kai kas tai laiko kone žmonių šnipinėjimu, kiti sako, kad patys žmonės neslėpdami palieka viešus įrašus apie save internete.

LŽ pašnekovas įsitikinęs, kad norėdamos pritraukti geriausių darbuotojų kompanijos ateityje neišvengiamai turės būti dėmesingesnės jų asmeninėms savybėms.

- Šiais interneto laikais turbūt visi darbdaviai peržvelgia „Google“ pateiktą informaciją apie savo būsimus ir esamus darbuotojus. Ar jūs galite surinkti ir pateikti jiems daugiau informacijos?

- Taip, neabejotinai. Paieškos sistema „Google“ yra labai išmani, nes numato kontekstą – ji pateikia rezultatus, paremtus duomenų atitiktimi. Tačiau „Google“ duomenys rodo tik tai, kas nutiko, kur nutiko ir kada nutiko, – suteikia informacijos apie praeitį. Ši sistema nenurodo, kas nutiks ateityje, ir būtent tai suteikia galimybę žmogiškųjų išteklių technologijoms.

- Apie kokias galimybes kalbate?

- Kai kompanijos nori nusamdyti žmogų, nuolat daro vieną klaidą: jos mano, kad gerą CV turintis arba gerą mokyklą lankęs žmogus bus geras darbuotojas. Tai netiesa. Kai žmogus, pavyzdžiui, kreipiasi į banką dėl kredito kortelės išdavimo, bankas įvertina individualų to kliento mokumo indeksą, kuris leidžia numanyti jo elgesį apmokant sąskaitas. Žmogiškųjų išteklių srityje taip pat nėra bendro elgesio modelio.

Mūsų kompanija, rinkdama konkretaus žmogaus paliekamus skaitmeninius pėdsakus, gali pasakyti, kad šis žmogus ieško darbo, nors apie tai jis net nepaskelbė socialiniuose tinkluose. Mes net galime nurodyti, kokiai kompanijai jis labiausiai norėtų dirbti.

- Kas leidžia daryti prielaidas apie tokius žmogaus ketinimus?

- Pasitelkiame technologiją, kuri analizuoja daugybę interneto šaltinių, įskaitant socialinę žiniasklaidą ir kitus viešai prieinamus skaitmeninius pėdsakus, ir sudarome individualius žmogaus elgesio algoritmus. Tuomet kompanijoms teikiame kiekvieno asmens ar darbuotojų grupės analizę. Jeigu kompanija domisi specialistu, kuris nuolat sulaukia darbo pasiūlymų, ji nori sužinoti, kada yra tinkamiausias laikas šiam specialistui paskambinti. Pagal elgesio algoritmą galime nustatyti, kada žmogus svarsto galimybę keisti darbą. Pavyzdžiui, jei Maikas per socialinį tinklą „Twitter“ parašo „Aš nekenčiu savo darbo“, tai nereiškia, kad jis pasiryžęs keisti darbą - juk Maikas visuomet piktas ir nuolat skundžiasi. Bet jei taip pareiškia žmogus, kuris visuomet pozityvus ir mėgaujasi savo veikla, gauname signalą.

Michaelis Beygelmanas /Alinos Ožič nuotrauka

- Kompanijos renka viešą informaciją ir apie savo esamus darbuotojus. Kam jos tai daro?

- Kai vidinius žmogiškųjų išteklių duomenis (vardą ir pavardę, adresą, telefono numerį ir pan.) kompanijos perkelia į analizės platformą, sudarome tam tikrą kompanijos žemėlapį: skirtingomis spalvomis pažymėti indeksai rodo, koks procentas visų kompanijos darbuotojų ieško kito darbo. Tai svarbu žinoti, nes darbuotojų nubyrėjimas kompanijoms kainuoja 350 mlrd. dolerių per metus.

Turėdamos šį žemėlapį kompanijos gali analizuoti problemą. Antai tarptautinė kompanija pastebi, jog Vokietijos padaliniuose darbuotojų pasitraukimo iš darbo rizika siekia net 40 procentų. Paaiškėja, kad dėl to kaltas vos vienas Berlyne veikiantis departamentas, kuriame darbuotojų kaita yra 50 procentų. Tad kompanija su to departamento vadovu gali ištirti situaciją. Pasitelkdamos tokią informaciją kompanijos taip pat numato, kiek žmonių išeis, skaičiuoja, kiek darbuotojų reikės ir kiek yra rinkoje tinkamų specialistų. Tai išmanus būdas planuoti darbo jėgos srautus.

- Ar susiduriate su darbdavių stereotipu, kad jie ir patys gali surinkti reikiamą informaciją apie darbuotojus?

- Stereotipai neišvengiami. Aišku, kad dalis kompanijų versis pačios, ir gerai, juk ne visi esame pažengę vienodai. Tačiau visuomenė sparčiai keičiasi. Naujos pažangesnės kompanijos pokyčius priima greičiau ir nebūtinai klausia, ko nori žmonės. Ne veltui automobilio išradėjas Henry Fordas juokavo: „Jei būčiau klausęs klientų, ko jie nori, jie būtų atsakę "greitesnių arklių". Atsigręžę atgal iš daug ko juokiamės. Todėl turiu keistą mintį, kad šiuo metu vykstančios diskusijos apie privatumą ir etiką po 30 metų taip pat bus juokingos. Juk kuo atviresni esame, tuo daugiau galimybių turime.

- Vis dėlto faktas, jog kompanijos seka darbuotojus, verčia jaustis nejaukiai.

- Tam tikru požiūriu žmogaus paliekamų skaitmeninių pėdsakų sekimas skamba kraupiai. O iš tiesų tai yra abipusiškai naudingas dalykas. Pavyzdžiui, mano šešiolikmetis sūnus dalyvavo verslo klubo konkurse: išklausė pamokas, puikiai atliko testus, tačiau susikirto per atrankos pokalbį. Taigi jis verkė, o aš galvojau, kaip įmanoma susikirsti, kai tėvas dirba įdarbinimo srityje! Pasirodo, visi dalyviai per interviu pasirodė prastai, taigi ėmiau klausinėti, kas nutiko. „Jie nieko nepaklausė apie mane, ir aš tiesiog susinervinau“, - atsakė man sūnus. Paaiškėjo, kad organizacijai visai nerūpėjo individas – tik tai, ką šis padarys dėl jos.

Visuomenė keičiasi, ir kompanijos turi būti atidesnės žmonėms. Šiandien jos įsitikinusios, kad tai darbuotojai turi būti jomis susidomėję. Tačiau duomenys rodo, kad rasti gerų darbuotojų didelėms kompanijoms tampa vis sudėtingiau, nes geri specialistai nori, jog ir pačios kompanijos rodytų susidomėjimą. Viešai surinkta informacija leidžia kompanijoms daug geriau suprasti paties kandidato asmenybę.

- Ar manote, kad informacijos rinkimas apie darbuotojus yra įdarbinimo, žmogiškųjų išteklių planavimo ateitis?

- Neabejotinai. Šiuo metu šios technologijos pasiekė tik pradinį lygmenį: yra keli pionieriai, kurie merkia pirštus į šaltą vandenį. Kol kas niekas nėra tikras dėl moralės ir etikos. Tačiau ši naujovė labai greitai įtraukia kompanijas, todėl per porą metų turėtume pasiekti novatorių stadiją. Šiuo metu 80 proc. visų žmogiškųjų išteklių technologijų naudojama Šiaurės Amerikoje, taigi JAV anksčiausiai pritaikys naujoves. Bet daugiatautės kompanijos labai greitai pateiks šias technologijas visam pasauliui.

- O kaip šias technologijas priims Lietuva ir vietinės kompanijos?

- Dar prieš penkerius metus būdai siekti informacijos labai skyrėsi nuo dabartinių galimybių. Teisinis žmogiškųjų išteklių technologijų pagrindas buvo labai griežtas ir nelankstus, o ir kompanijoms buvo būdinga hierarchija, biurokratija. Kai senos kompanijos miršta ir gimsta naujos, kuriasi naujas pasaulis, kuriame pastebimas didesnis naujovių poreikis. Manau, kad tokios šalys kaip Lietuva greičiau pritaiko naująsias technologijas, nes joms nereikia laužyti ir taisyti senų infrastruktūrų – jos turi galimybę kurti naujas. Todėl manau, kad Lietuva šiomis technologijomis ims naudotis greitai - galbūt net greičiau nei kitos šalys.

- Tad kaip elgtis žmonėms interneto erdvėje, kad paliktų teigiamus pėdsakus?

- Pirma, stenkis nepamiršti, kad interneto erdvėje palieki skaitmeninius pėdsakus. Antra, nepainiok profesinio gyvenimo su socialiniu, nebent tavo verslas yra nuo to neatsiejamas. Pavyzdžiui, jei dirbi kompanijoje, kuri organizuoja turus į Himalajų kalnus, nuotraukos iš išvykų gali sudominti žmones užsiimti alpinizmu. Bet jei dirbi rimtoje kompanijoje, o socialiniame tinkle demonstruoji nuotraukas, kaip šokinėji iš lėktuvo su parašiutu, jos vadovams gali nepatikti, kad rizikuoji savo gyvybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"