TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Konkurencijos ypatumai Lietuvos šilumos ūkyje

2012 07 20 7:41
LŽ archyvo nuotrauka/V.Lukoševičius: "Veiksmingos konkurencijos tikslas - kuo greičiau gamtines dujas pakeisti pigiu ir vietiniu kuru".

Vyriausybės atstovai pastaruoju metu nuolat akcentuoja, kad kovojant su monopolijomis šilumos ūkyje būtina sudaryti sąlygas konkurencijai atsirasti. Tai esą viena galimų priemonių mažinti kainas vartotojams. Tuo tarpu energetikos ekspertai tvirtina, jog siūlomi konkurencijos modeliai centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje dėl nacionalinių ypatumų pridarytų daugiau problemų negu duotų naudos.

Apie konkurenciją šilumos ūkyje kalbamės su žinomu ekspertu, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentu, KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentu dr. Valdu Lukoševičiumi.

Dujos ar biokuras?

- Koks, jūsų nuomone, turėtų būti konkurencijos tikslas šilumos ūkyje?

- Europos Sąjungos (ES) šalys, turinčios išplėtotos centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemas, sparčiai atsisako gamtinių dujų naudojimo, keičia jas prastesnės kokybės, tačiau pigesniu ir nepriklausomu nuo globalių procesų vietiniu kuru, kurį efektyviai galima naudoti tik didelėse katilinėse ir elektrinėse, panaudojant didžiulį CŠT sistemų pranašumą.

Europoje vis ryškiau matoma energetikos vystymosi tendencija: šiaurinės šalys, kurioms reikia daug šiluminės energijos, plečia bei stambina CŠT sistemas ir jose gamina šilumą bei elektrą kogeneracijos būdu iš nekaloringo kuro. Tuo tarpu pietinės didžiosios ES valstybės dėl mažo šilumos poreikio gamina elektrą atskirai, o šilumą - daugiausia iš gamtinių dujų, vietinėse katilinėse. Didžiuliams šių valstybių poreikiams skiriamas gamtinių dujų tiekėjų dėmesys ir investicijos, jos lemia dujų kuro kainas Europoje ir visame pasaulyje.

Nedidelės valstybės, tokios kaip Lietuva, kurių energetikos poreikiai daug mažesni negu didžiųjų, skuba iš viso atsisakyti iškastinio importuojamo kuro ir nepriklausyti nuo pasaulinėse kuro rinkose vykstančių procesų. Šiuo keliu ryžtingai eina mūsų kaimynės Šiaurės šalys, kur vietinis neiškastinis kuras jau neretai sudaro 40-60 proc. bendro šilumos balanso.

Sparčiai auga ir elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie įrenginiai brangesni negu tradicinės energetikos objektai, tačiau padengus investicijų lėšas jie gamins energiją naudodami beveik nemokamus išteklius. Tad skubama sparčiai investuoti į atsinaujinančią energetiką, kuri ne tik užtikrina energetinę nepriklausomybę, bet ir ilgainiui taps pigios elektros generatoriais. Tas pats pasakytina ir apie kogeneracines elektrines, naudojančias visų rūšių biomasę. Atsipirkus investicijoms šie objektai dirbs naudodami 2-3 kartus pigesnį kurą negu nafta ar dujos.

Lietuva deklaruoja, kad siekia plačiau naudoti biokurą. Kita vertus, milijardinės investicijos planuojamos į gamtinių dujų terminalą, jungtis, požemines saugyklas ir t. t., o tai verčia manyti, kad dar ilgai liksime "dujine" valstybe, nes kas gi jei ne dujų (šilumos) vartotojai apmokės visas šias investicijas. Tokių nelogiškumų Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje yra ir daugiau.

Energetikos specialistai, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) ir dalis politikų ragina Lietuvos valstybės institucijas spartinti gamtinių dujų keitimą į 2-3 kartus pigesnį biokurą, kurio ir ištekliai yra pakankami ir kurio kainas gali lemti pati Lietuvos valstybė. Atrodo, ir Lietuvos valdininkai suskubo ieškoti būdų (arba imituoja), kaip paspartinti gamtinių dujų keitimą biokuru. "Atrastas" išganingas ir universalus metodas - konkurencija. Tai turi išspręsti šias ir kitas šilumos ūkio problemas.

Čia pravartu prisiminti praėjusio šimtmečio pabaigoje eskaluotą tezę: duokite daugiabučių gyventojams nuosavybę ir laisvę, o privati nuosavybė ir konkurencija išspręs visas pastatų problemas. Kuo pasibaigė šios viltys, irgi matome - valstybei tenka grįžti į daugiabučius.

Energetikos ministerija labai gilinasi į šilumos ūkio problemas ir, matyt, atrado, kad šilumos tiekėjai nenori atsisakyti gamtinių dujų ir lėtai investuoja į biokuro įrenginius. Iš esmės biokuras dominuoja tik miestuose, kuriuose nėra gamtinių dujų tiekimo, ir mažiausiose savivaldybėse. Tuo tarpu didžiųjų miestų CŠT sistemos, nepriklausomai nuo to, ar jas valdo nuomininkai, ar savivaldybių įmonės, iki šiol yra "dujinės". Biokuro dalis Lietuvos CŠT balanse 2011 metais tik šiek tiek viršijo 20 procentų. Užuot išsiaiškinus realias tokių procesų priežastis ir pašalinus kliūtis, Vyriausybės paskelbtos šilumos ūkio pertvarkos gairės numato, kad reikia tiesiog atimti iš šilumos tiekėjų šilumos gamybos šaltinius, ir jie dėl konkurencijos sparčiai "pažaliuos". Ar viskas taip paprasta, ar šilumos tiekėjai nenori, o gal negali plačiau naudoti vietinio ir pigaus biokuro? Kur problemų tikrosios priežastys ir sprendimai?  

Nacionaliniai konkurencijos ypatumai

- Kokia gali būti veiksminga konkurencija Lietuvos šilumos ūkyje?

- Šių metų liepos 12 dieną įvykusiame posėdyje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - Komisija) dauguma balsų priėmė nutarimą, kuriuo nepriklausomą šilumos gamintoją UAB "GECO Kaunas" pripažino nereguliuojama nepriklausoma šilumos gamintoja, iki 2017 metų rugsėjo 30 dienos netaikant privalomos šilumos gamybos kainodaros AB "Kauno energija" aptarnaujamos Kauno miesto teritorijos atžvilgiu". Tai reiškia, kad ši bendrovė iki 2017 metų visą savo gaminamą šilumą į Kauno miesto šilumos tinklus galės tiekti už kainą, ne didesnę kaip bendrovės "Kauno energija" nuosavuose šaltiniuose gaminamos šilumos palyginamoji kaina (šiuo metu, LŠTA duomenimis, tai būtų 18,87 ct/kWh,). O kiek iš tikrųjų kainuos pagaminti šilumą šitoje katilinėje ir ar tai tikrai geriausias būdas atpiginti šilumą Kaune? Bendrovė "GECO Kaunas" stato 20 MW galios biokurą naudojančią katilinę, kurios sąmatinė vertė, kaip skelbiama - apie 26 mln. litų. Tai reiškia, kad 1 MW įrengtosios galios kainuos apie 1,3 mln. litų. Bendrovė planuoja gaminti 110 000 MWh per metus šilumos iš biokuro. Įvertinę biokuro kainas Lietuvos rinkoje ir katilinės eksploatacijos išlaidas gautume, kad tikėtina šilumos gamybos savikaina naujoje katilinėje siektų apie 12 ct/kWh, o jeigu bus skirta prašoma Europos Sąjungos parama, šilumos savikaina bus dar mažesnė. Kadangi ši bendrovė Komisijos buvo pripažinta kaip nereguliuojama, ji turi teisę dabartinėmis kainomis į Kauno miesto tinklus šilumą tiekti iš esmės po 18 ct/kWh. Taigi dėl suteikto bendrovei nereguliuojamo statuso Kauno miesto vartotojai už šilumą penkerius metus mokės apie 7 mln. litų kasmet daugiau, negu mokėtų, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas būtų reguliuojamas. Žinoma, dėl to šiluma Kauno gyventojams nepabrangs, bet ir neatpigs. Komisija mano, kad tai nereikšminga Kauno miestui. Ar verslininkai praleis progą užsidirbti maksimalų pelną, ar darys dideles nuolaidas Kauno miestui? Greičiausiai, kad ne. Akivaizdu, jog Kauno mieste greitai niekas nepasikeis, tad "nepriklausomi" šilumos gamintojai veržiasi kuo greičiau investuoti, kol pati AB "Kauno energija" neturi biokuro įrenginių ir mieste palaikoma labai aukšta "dujinė" palyginamoji šilumos kaina. Apmaudu, jog taip atsiranda ir palaikomas interesas, kad tokia situacija liktų kuo ilgiau, kad išoriniai šilumos gamintojai galėtų ilgiau ir daugiau užsidirbti. Žinoma neblogai, kad dabar mokama "dujinė" kaina atiduodama nacionaliniams investuotojams, bet tai iš esmės nemažina šilumos kainų galutiniams vartotojams. Tai ir yra lietuviškos konkurencijos vienas nacionalinių ypatumų.

Skaidymas - ne išeitis

- Kodėl patys didžiųjų miestų šilumos tiekėjai neinvestuoja į galingus biokurą naudojančius įrenginius ir reikšmingai nesumažina šilumos kainų?

- Pirmiausia, licenciją turintis šilumos tiekėjas yra atsakingas ne tik už šilumos gamybos šaltinius, bet ir už šilumos perdavimo tinklus, įvadinius skaitiklius, o dažnai ir už visą pastatų vidaus šildymo įrangą. Visas šis ūkis reikalauja nuolatinių investicijų ir eksploatacijos sąnaudų.

Antra, didžioji dalis šilumos tiekėjų naudojamo turto, skirtingai nei kituose energetikos sektoriuose, nėra perkainotas, vadinasi, į šilumos kainą įeina labai maža amortizacinių atskaitymų dalis, kuri turėtų būti investicijų finansavimo šaltiniu. Norminis pelnas, kuris siejamas taip pat su menkos vertės turtu, yra nereikšmingas, o realiai jis yra neigiamas arba minimalus dažniausiai dėl reguliavimo niuansų ir akcininkų elgesio. Todėl bent kiek didesnės investicijos šilumos ūkyje iš esmės daromos skolintais pinigais. Šilumininkams svarbiausias prioritetas yra šilumos tiekimo patikimumas, todėl lėšų susidėvėjusiems vamzdynams pakeisti (o tokios investicijos atsiperka tik per 15-30 metų) reikia skolintis, dažnai tam tikslui užstatant šilumos šaltiniuose esantį turtą. Tuomet nebelieka galimybių pačius šaltinius pervesti į biokurą, ir čia gelbsti tik Europos Sąjungos parama arba kai kurių savivaldybių subsidijos. Tačiau tiek vieni, tiek kiti šaltiniai dažniausiai menki (iki 5 mln. litų) ir padeda tik epizodiškai spręsti problemas, dažniausiai tik mažose savivaldybėse. Didieji miestai iš esmės iki šiol neturi (ir esant dabartinei energetikos politikai, matyt, greitai ir neturės) didelės galios biokurą naudojančių įrenginių, kurie sudarytų tikrai veiksmingą konkurenciją šilumos ūkyje.

Kita priežastis - Energetikos ministerija per metus neparengė "žaliosios" elektros aukcionų organizavimo tvarkos. Juk didžiuosiuose miestuose ir ne energetikui aišku, kad turi būti statomos termofikacinės elektrinės, o ne šildymo katilai. Tačiau delsiama, matyt, sąmoningai, nes tokia situacija palanki mažas biokuro katilines statantiems investuotojams, kurie prisidengdami gražiais konkurencijos lozungais siekia užsidirbti. Tad nekeičiant dabartinės padėties, deja, tokia "veiksminga" konkurencija realios naudos šilumos vartotojams neduoda. Beje, šilumos tiekėjai biokuro katilus esamose katilinėse vidutiniškai įrengia už 0,7 mln. Lt/MW. Tai yra perpus pigiau negu plyno lauko investicijos, daromos nepriklausomų šilumos gamintojų. Ar tai yra "veiksminga" konkurencija - statyti dvigubai brangesnius objektus ir taip dar labiau padidinti esamą katilų perteklių CŠT sistemose?

Planuojamas šilumos ūkio išskaidymas reiškia, kad susidėvėję šilumos perdavimo tinklai ir neatsiperkančios investicijos į juos bus šilumos vartotojų ir valstybės galvos skausmas, o nereguliuojama "konkurencinė" veikla šilumos gamybos šaltiniuose bus puikus pasipelnymo šaltinis - juk nesunku susitarti kelioms biokuro katilinėms atskirame mieste ir palaikyti aukštesnes "nereguliuojamos" šilumos kainas. Kas gi tą įrodys, esant išganingajai konkurencijai.

Išeitis - biokuras

- Kaip turėtų atrodyti konkurencija šilumos ūkyje Lietuvos sąlygomis?

- Natūralu, kad nepriklausomi šilumos gamintojai, kaip pelno siekiantys subjektai, planuoja už tiekiamą šilumą gauti maksimalią leistiną kainą. Siekiant šio tikslo reikia tapti nereguliuojamam, o mieste, kuriame statoma katilinė, reikia išlaikyti kaip galima ilgiau didelę "dujinę" šilumos kainą. Tai turi gerai suprasti energetikos reguliuotojai bei administratoriai ir gerai išnagrinėti, kas yra ta veiksminga konkurencija ir ko iš tikrųjų trūksta, kad ji duotų realių vaisių. Veiksmingos konkurencijos tikslas - kuo greičiau gamtines dujas pakeisti pigiu ir vietiniu kuru. Tam reikia šių objektų statybai maksimaliai panaudoti esamus šilumos ūkyje objektus ir infrastruktūrą, o tai užtikrintų minimalias investicijas ir didžiausius tokio proceso tempus.

Biokurą naudojantys įrenginiai turėtų atsirasti konkurso tvarka. Tai parodytų mažiausias investicijas. Tuo tarpu investicijų grąžai gauti turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos. Atsinaujinančių išteklių įstatymas įpareigojo, kad kiekviena savivaldybė turi parengti atsinaujinančių išteklių plėtros planus, kurių pagrindu galėtų būti organizuojami tokie konkursai. Deja, sąmoningai ar ne, įstatymo įgyvendinimą daugiausia stabdo Energetikos ministerija.

Taigi investuotojų skirstymas į reguliuojamus ir nereguliuojamus, sudarant skirtingas investicijų grąžos sąlygas, "nureguliuotos" investicinės galimybės, nuolatinis taisyklių kaitaliojimas, neaiški ir nestabili valstybės politika, po kiekvienos žiemos pradedamos šilumos ūkio reformos ir panašūs veiksmai tikrai nepadeda sukurti "veiksmingos " konkurencijos ir spręsti įsisenėjusių šilumos vartotojų problemų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"