TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Korupcijos skandalai demoralizuoja visuomenę

2016 09 10 6:00
Aleksandras Dobryninas: "Ką mes darome? Skatiname žmones pulti į kovą su korupcija, o paskui stebime realybės šou apie tai, kaip pavienius drąsuolius sudoroja korumpuota sistema?" Alinos Ožič nuotrauka

Korupcija – tai organizuotas tinklas, todėl pavieniai demaskuoti korupcijos atvejai nėra laimėjimas, nors tokie skandalai yra gera proga praskaidrinti gyvenimą. Korupcijos apraiškos glaudžiai siejasi su vertybinėmis nuostatomis ir patirtimi – 79 proc. lietuvių mano, kad be kyšių reikalų nesutvarkysi. Tad jokios antikorupcijos priemonės nepadės, jeigu jos bus pavienės, o valdžia nekels visuomenei pasitikėjimo.

Taip apie korupcijos kilmę, jos mastą Lietuvoje ir priemones korupcijai pažaboti interviu „Lietuvos žinioms“ kalbėjo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dr. prof. kriminologas Aleksandras Dobryninas.

Neabejoja kyšio nauda

– 2014 metais lietuviai gavo itin nemalonų titulą – didžiausių kyšininkų. Tuometinė Europos Komisijos paskelbta kovos su korupcija ataskaita parodė: net 29 proc. apklaustųjų tvirtino per metus buvę bent kartą paprašyti kyšio. ES vidurkis – vos 4 procentai. Žinoma, kyšiai nėra vienintelė korupcijos forma; gal bendras korupcijos mastas Lietuvoje ne taip šokiruojamai atitrūkęs nuo Europos?

– Klausimas gana sudėtingas, nes korupcijos masto negalima matuoti vien sociologiniais tyrimais. Kai užduodame klausimą apie kyšininkavimo patirtį, visuomet turime suprasti, kad egzistuoja tam tikri kultūriniai filtrai. Pavyzdžiui, jei bendruomenėje egzistuoja norma būti skaidriam, tai jos atstovai nelinkę šiais klausimais kalbėti atvirai. Lietuviai tuo tarpu šia tema gana atviri – tai pamatėme dar prieš 15 metų, kai atlikome pirmąjį panašų tyrimą. Jau tada buvo matyti, kad kyšininkavimo apimtis institucijose yra gana didelė. Kai kurių institucijų, pavyzdžiui, kelių policijos, kyšio davimo indeksas tada siekė 0,5 ir toks išsilaikė ne vienus metus. Aišku, dabar situacija kur kas geresnė, tačiau problema išliko.

Deja, korupcija nėra tai, ką galime pačiupinėti. Sudarinėdami pirmąjį Lietuvos korupcijos žemėlapį turėjome aiškiai suprasti, ką matuojame. Pavyzdžiui, vienas respondentų, atsakiusių, jog davė kyšį – mergina, ji mokytojai davusi saldainių dėžutę, kad pagerintų savo pažymius. Teisiškai – tai joks kyšis, tačiau jai tai – kyšis. Tada išsigryninome, kad tiriame specifiniu rakursu – kaip visuomenėje suvokiamas šis socialinis neteisingumas, kai faktiškai vieni žmonės bando apgauti kitus. Yra toks senas ir beveik pamirštas žodis – svetimnaudis. Korupcija iš esmės ir yra svetimnaudiškumas; tiek ši mergina, tiek mokytoja savo naudai pakeitė žaidimo taisykles, ir visi, nežinoję apie šias naujas taisykles, liko kvailio vietoje.

Taigi kai kalbame apie korupciją ir jos lygį šalyje, veikiau kalbame ne apie užfiksuotų pažeidimų skaičių organizuojant viešuosius pirkimus, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir pan. – kalbame apie bendrą atmosferą, kaip žmogus sugeba žaisti pagal taisykles ir neapgaudinėti artimo. Ją gerai nusako du fundamentalūs klausimai: „Ar tu duotum kyšį, reikalui esant?“ ir „Ar kyšiai padeda tvarkyti reikalus?“

– Ir kokia, jūsų pastebėjimu, vyrauja atmosfera?

– Uždavėme šiuos klausimus dar sudarinėdami pirmąjį 2001 metų korupcijos žemėlapį. Rezultatai buvo iškalbingi: kad kyšį duotų, patvirtino 61 proc. respondentų, o kad kyšiai padeda tvarkyti reikalus – 72 procentai. 2014 metais – kyšį duotų jau 48 proc., tačiau manančiųjų, kad kyšiai padeda, padaugėjo iki 79 procentų. Vadinasi, jau yra susiformavusi vertybinė nuostata, kad kyšiai padeda ir be jų reikalų nesutvarkysi. Beje, galima pridurti, kad panašus rezultatus parodė ir verslininkų apklausa. Tik vėliau šie rezultatai, palyginti su gyventojų atsakymais, pradėjo gerėti. Pavyzdžiui, 2007 metais 42 proc. verslininkų sakė – neduotų kyšio, nors 78 proc. verslininkų manė, kad kyšiai padeda.

Padrikas požiūris

– Patys save kritikuojame, kad kartais bandome išrasti dviratį, kai jis jau išrastas. Galbūt iš užsienio galima pasisemti gerosios patirties, kaip kovoti su korupcija?

– Kai tik buvo kuriamos kovos su korupcija programos, institucijos, užsienio patirties analizių buvo apstu. Patarinėjo kas netingėjo. Pavyzdžių yra labai daug ir labai gerų, bet jie turi atsižvelgti į visuomenės kultūrines nuostatas. Nereikia pamiršti, kad mūsų valstybė turi istorinių tamsių dėmių. Visuomenė, iš kurios esame kilę, nebuvo pajėgi sukurti skaidraus, atsakingo ir pilietiško gyvenimo sąlygų. Taigi kovai su korupcija vienos universalios ar kelių stebuklingų priemonių nėra. Mano manymu, tokių pavienių priemonių net nereikia ieškoti – efektyvios yra ne priemonės, bet kompleksinė jų sistema.

Pavyzdžiui, galima tik sveikinti, kad kelių policija tvarko kyšių problemą ir bando atgrasinti kyšio davėjus. Tačiau pasukę galvas į kitą pusę – medicinos įstaigas – nepamatysime jokios panašios praktikos. Nesakau, kad už kyšio davimą būtinai reikia bausti, bet sunku pakeisti vertybes, kai vienur už jį baudžiama, o kitur jo nedavus gali blogai baigtis su sveikata.

Kita vertus, jei bausime pacientus ir gydytojus visiškai nepajudindami visos medicinos struktūros, jeigu gydytojams nepasiūlysime alternatyvų oriai gyventi, niekas nepasikeis. Taigi reikia turėti gana aiškią viziją. Svarbiausia – visuomenė turi matyti teigiamą pavyzdį. Jei, kaip raginama, pranešama apie kyšį, bet pranešimai kažkur dingsta, informacijos nepakanka pradėti ikiteisminį tyrimą ir pan., tuomet piliečiai mato, kad egzistuoja tam tikros neliečiamos grupės. Ir galime sukurti dar dešimt antikorupcinių programų, bet jos neveiks.

Pasitikėjimo galia

– Minėjote, kad aukštam korupcijos lygiui įtakos turėjo sovietmetis – klestėjo „blato“, kyšių ir piktnaudžiavimo padėtimi kultūra. Tačiau mokslininkai kaip palankias sąlygas korupcijai suklestėti išskiria ir perėjimą prie laisvosios rinkos. Ar tai reiškia, kad Lietuva gavo dvigubą smūgį?

– Akivaizdu, kad buvo dvigubas smūgis. Vadinamosios pokomunistinės valstybės ir yra specifinės tuo, kad per labai trumpą laikotarpį turėjo susitvarkyti su administravimo ir valdymo pokyčiais. O šios sritys yra viena esminių korupcijos problemų. Vadovėliuose korupcija siejama su viešųjų įstaigų, arba tarnybine, etika. Jei jums patikėta tvarkyti valstybės reikalus ar interesus, tai jais ir turite vadovautis – kiekvieną privatų interesą įsprausti į viešąjį interesą. Tuo tarpu tokios patirties išvis nebuvo – įžengus į laisvąją rinką buvo kuriami visiškai nauji santykiai. Jeigu verslininkas galėjo nupirkti tam tikrą prekę ar paslaugą iš kito verslininko, tai kodėl jam turėjo nešauti mintis ką nors privačiai nusipirkti ir iš valstybės institucijų?

Kita vertus, nenorėčiau pervertinti sovietinės patirties. Manau, teisintis ja, praėjus 25 metams ir jau trečiai kartai einant į viešąjį valdymą, būtų gėda. Deja, mentaliteto dalykus ne taip lengva apčiuopti ir išrauti. Klasikinis pavyzdys – vadinamasis vieno langelio principas. Angliškai jis vadinasi „one stop“ arba „one contact“ – vieno kontakto principas. Pagal kokį mentalitetą „one stop“ buvo išverstas į „vieną langelį“? Mes įsivaizduojame viešų paslaugų gavimo situaciją taip, lyg žmogus turi prieiti prie langelio, kažką paduoti viršininkui ar valdininkui ir gauti malonę. Tai nėra demokratinės valstybės principas – tai anos sistemos principas.

– Kai kurių mokslininkų manymu, jei žmonės patiria, kad neteisėtas elgesys yra plačiai paplitęs, ir padeda išspręsti problemas, jie labiau linkę taip elgtis. O įvairios apklausos rodo, jog lietuviai iš tiesų mano, kad korupcijos problema labai rimta ir plačiai paplitusi. Ar nepatenkame į paradoksalią situaciją: viena vertus, turime garsiai kalbėti apie korupcijos problemą, kita vertus, ją eskaluodami peršame mintį, kad elgdamasis sąžiningai būsi balta varna?

– Mokomasi ne iš žiniasklaidos, neigiamų pranešimų, o iš vadinamosios atmosferos – atmosferos įstaigose, šeimos ir draugų rate ir pan. Kadaise amerikiečių kriminologo Edwino Sutherlando parašytas bestseleris „Baltų apykaklių nusikaltimai“ parodė: jei normalus žmogus, turintis gerą išsilavinimas ir gerų manierų, patenka į nesąžiningą kompaniją, kur darbo principas yra apgaudinėti ir pažeidinėti įstatymus, jis visada turi tik dvi galimybes: arba pasitraukti, arba prisitaikyti.

Mes labai dažnai pagauname vieną ar kitą sukčiavusį veikėją ir trimituojame apie tai. Tačiau korupcija yra tinklas: jei yra vienas korumpuotas, vadinasi, iškart ieškok kitų. Čia kaip su grybais. (Juokiasi.) Vėl nematau kito kelio, kaip diegti ir įgyvendinti šiuolaikinius ir demokratinius administravimo bei vadybos principus. Taip pat turi būti stipri politinė lyderystė. Ne gera valia, o lyderystė: žinai problemą – panaudok resursus, sugebėjimus ir sutvarkyk. Jei nesugebi, tai geriau ir neprasidėk.

– Liaudies išmintis sako: nori pokyčių – pradėk nuo savęs. Tačiau šiuo atveju pokyčiai išskirtinai priklauso nuo aukščiausiųjų organizacijų vadovų atsakomybės ir jų diegiamų vertybių?

– Visiškai teisingai. Kai žmones skatiname pranešti apie korupciją, turime suprasti, kad tai efektyvu tik turint pilietiškumo skydą – demokratijos lyderius, kurie jaučia atsakomybę ir yra pasiruošę ginti tokius drąsius piliečius. Jeigu to nėra, tuomet ką darome? Skatiname žmones pulti į kovą su korupcija, o paskui stebime realybės šou apie tai, kaip pavienius drąsuolius sudoroja korumpuota sistema?

– Kalbant apie pasitikėjimą, kai kurie mokslininkai teigia, kad korupcijos mastas atspindi žmonių pasitikėjimą valdžia: kuo didesnis nepasitikėjimas, tuo labiau galima įtarti šalyje esant aukštesnį korupcijos laipsnį. Ar sutiktumėte su tuo?

– Taip, jeigu matai, kad valdžia yra ne tavo, o valdžia yra , tai situacija iš esmės keičiasi. Jei kas nors pradeda apgaudinėti savo artimą, tai jis nebėra artimas. Jeigu valstybės institucijos pradeda slėpti informaciją arba teikti ją neteisingą, tai yra aiški nepagarba piliečiams ir šių priežastis nepasitikėti. Buvusi Sovietų Sąjunga turėjo vieną fundamentalią neigiamą savybę – ji apgaudinėjo manydama, kad žmogus, kaip dabar sakoma, yra runkelis. Tai yra kasdienis žmonių įžeidinėjimas. Jokiai demokratinei valdžiai to nepatarčiau – kitaip ji praras savo piliečius.

– Vadinasi, šiandieninis korupcijos skandalų fonas tikrai nepadeda mažinti žmonių noro elgtis nesąžiningai?

– Tai, kad prieš rinkimus padaugėjo skandalų, yra natūralus procesas. Tai vienas iš politinės kovos elementų. Galime kritikuoti, neva mūsų kova su korupcija remiasi tik bandymu pašalinti konkurentus, tačiau čia įžvelgčiau daugiau teigiamų dalykų.

Visada sakiau, kad geriausia antikorupcinė priemonė yra politinė konkurencija. Tuomet sugebama koncentruotai pažvelgti į problemas ir tinkamai reaguoti. Man atrodo, šie skandalai yra labai gera proga praskaidrinti ir pagerinti mūsų gyvenimą.

– Ar kilus korupcijos skandalui pasigendate rimtesnių pasekmių už nesąžiningą elgesį? Galbūt didesnė atsakomybė padėtų efektyviau kovoti su korupcija?

– Jei viską matuosime per teisinę, arba bausmių, prizmę, nieko neišspręsime. Geriausiu atveju sukursime kokią nors „policinę valstybę“ kaip kad mūsų kaimynė. Todėl vėl grįžtu prie fundamentalių dalykų: turi būti ugdomas nepakantumas korupcijai, nesąžiningumui, svetimnaudiškumui. Ne griežtomis bausmėmis reikia švaistytis, bet visų pirma reikia pasirūpinti, kad iš mūsų gyvenimo neišnyktų tokie elementarūs, bet labai efektyvūs socialinės kontrolės mechanizmai, kaip, pavyzdžiui, gėdos jausmas, be kurio visos kalbos apie atsakomybę ir jos didinimą yra bergždžios. Kadaise aukštuomenėje galiojo labai gera taisyklė – demonstratyviai nepaduoti rankos tam, kuris elgėsi nesąžiningai.

Milijardinė žala

– Anksčiau apie korupciją daugiau kalbėta kultūros ar politikos terminais, o dabar vyrauja ekonominis požiūris į šį reiškinį. Kokiuose sektoriuose korupcija valstybei padaro daugiausia finansinės žalos?

– 2000 metų Pasaulio banko tyrimas „Kova su korupcija pereinamojo laikotarpio šalyse“ parodė, ką dėl korupcijos praranda valstybė. Pagal šį tyrimą Lietuva, pavyzdžiui, buvo identifikuota kaip valstybė su vidurine administracine korupcija ir vidurine politine (valstybės užvaldymo prasme) korupcija. Tokioms valstybėms, pagal Pasaulio banko klasifikaciją, būdingi glaudūs ryšiai tarp ekonominių interesų ir politinių institucijų, įsidarbinimas per pažintis ir interesų konfliktas skiriant į pareigas viešajame sektoriuje bei pan.

Taip pat tokioms valstybėms buvo siūlomos tam tikros rekomendacijos: tobulinti viešuosius finansus ir pirkimus, gerinti teismų sistemą, užtikrinti politinių partijų finansavimo skaidrumą, stiprinti ryšius su pilietine visuomene. Kaip matome, tai, kas buvo siūloma prieš 15 metų, tebėra aktualu ir šiandien.

2004 metais su savo kolegomis buvome išleidę knygą „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2001–2004“, joje bandėme įvertinti, kiek kainuoja korupcija (kyšiai) Lietuvos valstybei. Pasirodė, kad 2004 metais verslas kyšiams išleido apie 1,6 mlrd. litų.

„Transparency International“ kyšių mokėtojo indeksas, pastarąjį kartą sudarytas 2011 metais, rodo, kad pasaulyje daugiausia kyšininkavimo apraiškų versle yra viešųjų darbų ir statybų sektoriuje. Lietuva – ne išimtis, bet blogiausia, kad joms dingsta mūsų jautrumas, o Vilniuje tam turime „nuostabų“ paminklą – stadioną, kurio statybai skirti pinigai kažkur dingo, tačiau niekas apie tai nešneka ir neieško kaltųjų.

Kita visame pasaulyje, taip pat Lietuvoje, jautri sritis – energetika. Mes suprantame, kad tai strateginio pobūdžio reikalai, ir ne visada viską galime viešinti. Bet ar to nedarome tam, kad apie juos nesužinotų mūsų konkurentai, ar kad apie kai kuriuos mūsų valdžios atstovus nesužinotų piliečiai? Tai atviras klausimas, nes diskusijos kelia šiokį tokį nerimą. Ginklų prekyba taip pat labai specifinė ir svarbi sritis.

Vis dėlto manau, kad didžiausia korupcijos kaina yra visuomenės demoralizavimas. Įsivaizduokite, kad žaidžiate komandoje, ir teisėjas palaiko priešininkų pusę arba jūsų varžovai pažeidinėja taisykles. Malonu žaisti? Be abejo, ne. Galite laimėti, galite pralaimėti, bet jausmas bus nekoks. Toks pat jausmas ir gyvenant visuomenėje, kurioje jums nuo vaikystės aiškinama, kad visi turi gyventi teisingai, bet kažkas vyksta ne taip.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"