TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Krizės grėsmės nedingo, tik padidėjo

2015 12 31 6:00
Rimantas Rudzkis: "Padėtis iš tiesų nejauki. Nebūtinai krizė kils – sukaupta didelė jos prevencijos patirtis, tačiau yra akivaizdžių ženklų, kad finansų sistema gali neišlaikyti pusiausvyros". Alinos Ožič nuotrauka

Valstybės valdžios institucijos, bankų analitikai skelbia prognozes apie 2016 metais laukiamą nuosaikų Lietuvos ekonomikos augimą, pajamų, vartojimo didėjimą, optimistinius lūkesčius, bet pasigirsta ir perspėjimų, kad esama grėsmių vėl kristi į duobę. Ar tam esame pasirengę? Kalbamės su Vilniaus universiteto matematikos profesoriumi Rimantu Rudzkiu.

– Esate labai tiksliai nustatęs 2008 metų pabaigoje prasidėjusios ekonomikos ir finansų krizės grėsmes. Ekonomikos ir finansų autoritetai pripažįsta, kad panašūs reiškiniai kartojasi kas 7–8 metai. Būtent tokio laikotarpio ribos jau sulaukėme, tačiau apie recesijos galimybes dar vengiama kalbėti. Ar dabar įžvelgiate kokių nors grėsmių?

– Grėsmės niekur nedingo. 2008-aisiais buvo akivaizdžios visų Baltijos valstybių problemos. Matėme ir viso pasaulio grėsmes. Tada visas Baltijos regionas ėjo labai pavojingu keliu.

Šiuo metu grėsmių pačiose mūsų valstybėse mažiau, o daugiau jų išorėje. Ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Estijos ekonomika yra atvira, orientuota į pasaulinę prekybą. Visų mūsų ekonomika priklauso nuo to, kaip sekasi eksportuoti. Mūsų šalių rinkos yra mažytės, todėl didžiausią pelną gauna eksportuojantys verslai. Dabar esame gerokai labiau negu 2008-aisiais priklausomi nuo užsienio prekybos.

Didžiausia grėsmė – skolos

– Kokie požymiai turėtų kelti nerimą?

– Jie tikrai solidūs. Pirmiausia – išsipūtusios valstybių, regioninių valdžių, verslo, namų ūkių skolos. Pasaulinės finansų sistemos svoris ekonomikoje per didelis. Anksčiau bankų sistema buvo reikalinga daugiausia aptarnauti su infrastruktūra ir gamyba susijusius investicinius projektus ir sukaupti kapitalą//, o dabar ji, išsirutuliojusi įvairiausiais pavidalais, stovi ant netvirtų pamatų.

Yra daugybė išvestinių finansinių priemonių, vadinamųjų derivatyvų. Jų rinka baisiausiai išsipūtusi, ir griūtis gali prasidėti bet kada. Be to, analitikams didelį nerimą kelia padėtis didelio pelningumo „šiukšlinių“ obligacijų rinkoje. Pavyzdžiui, naftos gavybos kompanija išleidžia ir parduoda savo obligacijas. Vėliau naftos kainos krinta, ir obligacijų išleidėjas tampa nemokus, o jų pirkėjas patiria nuostolių. Panašių rizikingų vertybinių popierių pasaulyje dabar gausu ir jų rinkoje.

Pinigai šiuo metu nieko nekainuoja, jų galima beveik dykai prisiskolinti, todėl didėja rizikingų operacijų paskata. Didesnė rizika gali žadėti gražų pelną, tačiau nepasisekus ir nuostoliai didžiuliai. Šį sudėtingą finansinio pasaulio vaizdą pamatyti sunku, nes visi vengia atskleisti savo silpnybes.

Tokia sudėtinga finansų sistema gali normaliai funkcionuoti tik tol, kol ja pasitikima, o sugriauti pasitikėjimą gali ir smulkūs įvykiai. Antai 2008 metais visą grandininę reakciją sukėlė vieno banko griuvimas. Nuo didesnių bėdų JAV ir pasaulio ekonomikai pavyko išsigelbėti tik spausdinant milžiniškus kiekius pinigų – šiuos ryžtingus ir efektyvius veiksmus inicijavo tuometinis JAV Federalinės rezervų sistemos (FED) vadovas B. Bernanke. Sunku pasakyti, ar tokie „vaistai“ padėtų ir dabar, nes iš esmės visos monetarinės priemonės jau panaudotos, o susikaupusi masė skolų išaugo.

„Burbulas“, bet kitoks

– Vadinasi, jau kalbame ne apie nekilnojamojo turto, o pinigų „burbulą“?

– Tai iš tiesų jau „burbulas“. Kad jis toliau nesipūstų, pasaulio centriniams bankams reikėtų sukti priešinga kryptimi. Reikia pamažu didinti palūkanų normas; tai jau pradėjo FED. Vis dėlto kai finansų sistema nestabili, kai daugybė institucijų, bendrovių, gyventojų ir valstybių yra įklimpę į skolas, bazinių palūkanų didinimas skolininkus dar labiau gramzdins.

Padėtis iš tiesų nejauki. Nebūtinai krizė kils – sukaupta didelė jos prevencijos patirtis, bet yra akivaizdžių ženklų, kad finansų sistema gali neišlaikyti pusiausvyros. Be to, pasaulio ūkyje paklausa atsilieka nuo pasiūlos, ir tai sukėlė defliaciją, kuri dar labiau blogina skolininkų būklę. Apskritai padėtis panaši, kaip buvo JAV 1929 metais.

Pamokos neišmokė

– Bet gal šio to pamokė 2008–2009 metų recesija?

– Iš esmės situacija nepagerėjo. Valstybių skolų dar padidėjo. Tiesa, kai kurios šalys pagerino padėtį. Tarp jų yra Vokietija, bet ji nelabai ir nukentėjo. O štai Italijos, Portugalijos, Graikijos padėtis geresnė netapo, veikiau atvirkščiai.

– Europos Centrinio Banko pozicija atrodo irgi keistoka. Juk bazinių palūkanų mažinimas skatina skolinimą.

– Bėda, jog nelabai aišku, ką reikėtų daryti, kad ekonomika būtų išjudinta iš sąstingio. Į tokį klausimą man sunku atsakyti. Nesu „gilus“ ekonomistas, galiu išsakyti tik savo, kaip matematiko, nuomonę, bet ji nėra pakankamai kompetentinga. Manau, reikalingos skausmingos struktūrinės reformos, tačiau tam būtina politinė valia ir didžiųjų pasaulio valstybių suderinti veiksmai. Ypač finansų sistema yra pribrendusi reformai.

Nueita per toli. Per pastaruosius tris dešimtmečius pasaulio finansų sistema užsigrobė per didelę ekonomikos išteklių dalį realios ekonomikos, pirmiausia gamybos, sąskaita. Vakarų pasaulio politinis elitas turėtų sukurti pasaulinės finansų sistemos reformos planą ir jį ryžtingai įgyvendinti. Apie tai jau buvo kalbama 2008 metais, tačiau tos kalbos pamažu nutilo.

Kaltinti vien centrinius bankus nebūtų teisinga, nes jie vieni turi mažai galios. Savo įvaldytomis priemonėmis jie padėtį švelnina, bet negalima ekonomikos restruktūrizuoti vien monetarinėmis priemonėmis. Tam reikia detalių, visa apimančių sprendimų.

Jungtinėse Valstijose dabar didžiulė problema yra gyventojų pajamų nelygybė, ji kasmet tik didėja. Amerikos ekonomika nuo 2008 metų augo, tačiau didžiosios gyventojų dalies pajamos nedidėjo, augo tik viršūnių pajamos. Vadinasi, neauga ar net mažėja paklausa, vartojimas. Minėjau, tai primena 1929 metus, kai atsirado pasiūlos perteklius, o paklausa mažėjo.

Bandyta paklausą didinti dirbtinai, mažinant palūkanas. Mažai uždirbantis žmogus gali pigiai pasiskolinti, kad galėtų vartoti, bet anksčiau ar vėliau skolas reikia grąžinti.

Daug kalbama, kad JAV reikia iš esmės reformuoti savo ekonomikos struktūrą – tobulinti infrastruktūrą, daugiau investuoti į perspektyvias ekonomikos sritis, žmogaus kapitalą. Šios problemos yra būdingos ir daugeliui kitų Vakarų šalių.

Lauksime staigmenų

– Atrodo, kad formuojasi padėtis be išeities?

– Nežinia, ar krizė driokstelės, ar bus tik švelnus perbalansavimas. Juk 2008 metais nieko ypač skausmingo neįvyko. Valstybės spausdindamos pinigus gaisrą užgesino ganėtinai greitai. Jei dabar kiltų pasitikėjimo finansų sistema krizė, gal ją pavyks palyginti greitai įveikti, bet jei kartosis 1929-ųjų scenarijus, Vakarų ekonomika įklimps į kokių dešimties metų depresiją.

Kai kas panašaus jau vyksta. Juk Vakarų ekonomika auga labai iš lėto, nors esama didžiulio piniginio skatinimo. Jei skatinimo nebūtų, ekonomika visai sustotų. Skolinama dykai, o ES valstybių ekonomika per metus paauga vos procentu. Sunku įsivaizduoti, kas atsitiks, kai teks kelti palūkanų normas.

Lietuva labiau kentės

– Kaip tokie dalykai gali atsiliepti Lietuvai?

– Jei krizė kiltų, Lietuvai ji būtų daug skausmingesnė nei daugumai kitų šalių. Mat turime mažą vidaus rinką, o mūsų priklausomybė nuo eksporto, palyginti su 2008-aisiais, tapo dar didesnė. Jei staiga kristų pasaulio prekyba, kristų ir Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP). Antai 2009 metais, kai pasaulinė prekyba krito 30 proc., Lietuvos BVP sumažėjo apie 15 procentų. Labai skausmingai tokias netektis išgyventume ir per naują krizę.

Dabar mūsų padėtis yra geresnė tuo, kad įmonės ne tokios priklausomos nuo bankų kaip 2009-aisiais. Tada, sustabdžius kreditus, įmonės, neturėdamos apyvartos lėšų, išgyveno katastrofą. Dabar jos yra sukaupusios piniginių atsargų, mažiau prasiskolinę gyventojai, tačiau keleriopai išaugo valstybės skola. Juk 2008 metais valstybės skolos sudarė 16 proc. BVP, o dabar – jau per 40 procentų.

Taigi jei krizė bus panašaus dydžio kaip ankstesnė, į nuosmukį įklimpsime gal net dar labiau, kol bus atkurta pasaulinė prekyba. Kitaip nei Lenkija ar Vokietija, kurios daug ką pasigamina pačios, mūsų šalis yra maža, ir patys apsirūpinti dauguma prekių nepajėgiame, daug importuojame.

– Lietuvoje didinamos minimalios algos, pensijos tarsi turėtų skatinti vartojimą, bet juk to nėra.

– Vartojimas kyla, bet augimas per lėtas. Per 6–7 metus po krizės mūsų eksportas išaugo, o tai reiškia, kad padidėjo ir pinigų kiekis. Kai yra daugiau pinigų, didėja ir vartojimas. Investicijų šiemet buvo 9 proc. daugiau negu pernai, mažmeninė prekyba per metus padidėjo 5 proc., nors gyventojų sumažėjo, tačiau staigių šuolių nebuvo. Mūsų BVP 2015 metais paaugo 1–2 proc., bet tikrai ne taip, kaip Kinijos ar Indijos, kur šis rodiklis siekia 7–8 procentus.

Taigi grėsmių yra, bet nenoriu gąsdinti žmonių, nežinia, kuo viskas baigsis. Juk ir 1998–1999 metų krizės skausmingai nepajutome. Didelio poveikio gali nebūti ir šį kartą, nors padėtis yra gerokai sudėtingesnė, negu buvo prieš aštuonerius ar juolab penkiolika metų.

Mums bus blogai, jeigu kils didelė pasaulinė krizė, bet jei pavyks to išvengti, esame gerai įsiprojektavę į pasaulinę ekonomiką.

Negydomos bėdos

– Tai kur mūsų bėdos?

– Kylame per lėtai ir nespėjame užsiauginti lašinių, kurie padėtų ištverti sunkius laikotarpius. Vidutinis mūsų ūkio augimo tempas yra per menkas šaliai, kurios ekonomikos lygis keleriopai žemesnis negu išsivysčiusių ES valstybių. Esame maži, todėl turėtume augti daug sparčiau, o štai Airija auga keturgubai sparčiau nei mes.

Mūsų politinio elito dėmesys augimo skatinimui yra beveik nulinis. Valdantieji visų minėtų rizikų nemato, nesuvokia, kad galime patekti į naują krizę, o kai taip atsitiks, vėl krisime bent 10–15 proc., ir mūsų valstybės skola dar padidės. Ją tvarkyti bus labai brangu – pigiai pasiskolinti nuosmukio sąlygomis negausime.

Reikia investicijų skatinimo programos, švietimo ir mokslo sistemos reformos, būtina mažinti biurokratinį presą ir tuo palengvinti naštą verslui. Trumpai tariant, reikia kryptingos valstybės politikos, kurios tikslas būtų spartus ekonomikos augimas.

Kai ką panašaus jau anksčiau išgyveno Japonija, Pietų Korėja, Airija. Tai galime pasiekti tik tada, kai viršūnės suvoks, kad valstybė gyvena per skurdžiai ir reikia veržtis į turtingųjų gretas. Jei pavyktų per metus paaugti ne 1–2, o bent 5–6 proc., galėtume susikurti bent šiokį tokį rezervinį fondą. Estai tokį fondą 2008-aisiais turėjo, todėl ir krizę išgyveno lengviau. Jei augtume keleriopai sparčiau, iš Lietuvos nebėgtų jaunimas. Dabar jaunimas emigruoja, o valstybės skolos ir infrastruktūra lieka. Ją išretėjusiems vis sunkiau išlaikyti.

Būdami atviros ekonomikos valstybė, nesiimame jokių priemonių galimai griūčiai sušvelninti. Politikos elitas užsiima bala žino kuo, užuot rimtai apsvarstęs, kokių reikėtų ekonomiką skatinančių priemonių, kad Lietuva būtų patraukli ir vietinėms, ir užsienio investicijoms, ir mūsų augimas būtų kelis kartus spartesnis. Vakaruose jau turime gerą vardą, mūsų infrastruktūra kai kuriais atvejais yra išplėtota geriau negu užsienio šalyse: visos komunikacijos, sparčiausias internetas, valstybė visiškai elektrifikuota, dujofikuota, geri keliai, turime uostą, yra šiokių tokių bėdų tik dėl oro transporto, o apskritai atrodome puikiai, tačiau kaip visa tai išnaudoti, turėtų svarstyti tie, kurie priima sprendimus. Seniai reikėjo sumažinti biurokratinę naštą, reformuoti švietimo ir mokslo, mokesčių sistemą. Apie tokius dalykus kalbame mažiausiai dešimtmetį, bet niekas nesikeičia.

Jei pasaulį ištiks krizė, Lietuva nukentės gerokai ir bus pati kalta, kad nerodė pastangų tam pasirengti. Krizės nėra amžinos. Jas reikia iškentėti ir paskui vėl judėti į priekį. Tiesiog reikia sukaupti daugiau turto. Galima palyginti: mūsų privataus sektoriaus skolų santykis su BVP yra keleriopai mažesnis nei Danijos, bet danai yra skolingi vieni kitiems, o mes – užsieniui.

Vienintelė priemonė – turėti investicijas skatinančią politiką. Pasaulio organizacijų atliekami lyginamieji konkurencingumo tyrimai rodo mūsų silpnąsias vietas. Pavyzdžiui, pagal darbo santykių liberalumą esame uodegų uodegoje, todėl jų reforma yra būtina sąlyga, kad augtume sparčiau. Deja, viešojo sektoriaus ir verslo aplinkos pertvarkai politikai neturi laiko ir noro, nes kovoja dėl rinkėjų balsų, užuot kūrę strateginius planus, užtikrinančius šalies augimą.

Tikra tiksinti bomba – demografija. Greitai jau beveik neturėsime jaunų dirbančių žmonių, nes jie išvyksta, o nei gimstamumą iš esmės skatinančių priemonių, nei rūpinimosi valstybės ekonomikos sparčiu augimu nėra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"