TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

KTU ekonomistai: jei kainos didės, tai ne dėl euro, o dėl verslininkų

2014 02 10 11:20
Reuters/Scanpix nuotrauka

Pragyvenimas pabrangs, prarasime dalį savo nacionalinės tapatybės, o galiausiai euro zona žlugs. Šias lietuvių baimes dėl planuojamo iki 2015 m. įsivesti euro Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomistai vadina perdėtomis ir mato daugiau naudos nei žalos priklausyti didelei bendros valiutos zonai.

„Kainų augimas nėra tiesioginis euro „nuopelnas“. Prisidengę jo įvedimu nesąžiningi verslininkai gali nepagrįstai, pasinaudodami savo monopoline padėtimi rinkoje, padidinti kainas, tačiau, tikiu, jie bus pakankamai atsakingi, o vyriausybė sugebės suvaldyti šį procesą“, – viliasi KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Ekonomikos katedros profesorius Vytautas Snieška.

Jo kolegė profesorė Daiva Dumčiuvienė svarsto, kad nacionalinės valiutos suverenumo praradimas gali turėti neigiamų politinių ir psichologinių pasekmių, tačiau jas atsveria nauda, kurią Lietuva gaus įsivedus eurą: pigesnis pinigų pervedimas, verslo rizikos mažėjimas, kainų skaidrumas, monetarinė disciplina ir t.t.

KTU ekonomikos ekspertai dalinasi svarstymais ir įžvalgomis apie euro įvedimo Lietuvai keliamas grėsmes, naudą ir galimybes.

De facto eurą turime nuo 2002-ųjų

„Yra plaukiojančio ir stabilaus valiutos kurso sistemos. Iki 1993 m., kuomet buvo įvestas prie JAV dolerio „pririštas“ litas, Lietuvoje veikė plaukiojančio kurso sistema. Tuo metu cirkuliavę įvairių Lietuvos gyvūnų atvaizdais papuošti talonai pasižymėjo labai sparčia infliacija. Žmonėms svyruojantis kursas nepatiko, jie norėjo stabilesnio.

Kam lengviau užtikrinti stabilesnį kursą – mažai ekonomikai, ar tokiai didelei kaip Europos Sąjunga (ES)? Tai, žinoma, labiau retorinis klausimas“, – sako V.Snieška.

Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad Lietuva de facto eurą turi jau nuo 2002 m., kai litas buvo atsietas nuo dolerio ir susietas su euru stabiliu santykiu – 3,45 lito už eurą. Todėl lito pakeitimas euru – tik techninis klausimas, neturėsiantis jokios drastiškos įtakos įprastam šalies gyvenimui.

Atsirado politinis ryžtas

2004 m. įstodama į ES mūsų šalis įsipareigojo atitikti Mastrichto kriterijus ir įsivesti eurą. Iki šiol to padaryti nepavyko, tačiau specialistai tiki – netrukus Lietuva įžengs į euro zoną. Tokį pasiryžimą patvirtina premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas apie atsistatydinimą, jei šalis iki 2015 m. neįsives euro.

„Šį pareiškimą vertinu ne kaip politinį žingsnį siekiant pelnyti rinkėjų palankumą (juk toli gražu ne visas kairiųjų elektoratas yra už euro įvedimą), bet kaip politinį ryžtą, kurio pritrūko 2006 metais“, – teigia D.Dumčiuvienė.

Ji sutinka, kad įvedant bendrą valiutą, t.y. prarandant nacionalinės valiutos suverenumą, gali būti neigiamų politinių ir psichologinių padarinių, tačiau teigiamų – kur kas daugiau: greitesni ir pigesni pinigų pervedimai, verslo rizikos mažėjimas dėl valiutų kursų svyravimo nebuvimo, kainų skaidrumas, monetarinė disciplina (valdžios negalėjimas devalvuoti, spausdinti pinigų), finansinių rinkų susijungimas, didesnio svorio įgijimas tarptautinėse monetarinėse sistemose.

Pinigų sąjunga – ne tik ekonomika

Pasitelkus optimalios valiutų erdvės teoriją, už kurią vienas jos kūrėjų, euro tėvu vadinamas Robertas Mundellas 1998 m. gavo Nobelio premiją, galima svarstyti, ar euro zona atitinka šios teorijos kriterijus: intensyvi prekyba ir ekonominiai ryšiai tarp šalių, aukštas gamybos veiksnių (kapitalo, darbo jėgos) mobilumas, atlyginimų lankstumas, verslo ciklų ir gyvenimo standartų konvergavimas.

„Galime sutikti, kad darbo jėgos mobilumas ES nėra aukštas dėl lingvistinių, kultūrinių, socialinių priežasčių. Tačiau nacionalinės finansinės rinkos tampa geriau integruotomis esant eurui ir tai skatina prekybą Bendrijos viduje“, – teigia KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Ekonomikos katedros profesorė D.Dumčiuvienė.

Optimalios valiutos erdvės kriterijus atitinkančių sąlygų nebuvo 1999 m. įkuriant Europos pinigų sąjungą. Ir šiandien nevertėtų pamiršti, kad pinigų sąjunga yra ne tik ekonomika.

„Centrinės ir Rytų Europos šalys stodamos į Europos Sąjungą turėjo politinių, saugumo ir ekonominių priežasčių. Taigi gana jaunas demokratines sistemas turinčios šalys turėtų pasitelkti visas galimybes kuriant papildomus ryšius tarp ES piliečių“, – pabrėžia mokslininkė.

Devalvacija nėra išeitis

V.Snieškos teigimu, galimybė devalvuoti litą yra bene vienintelis svarus argumentas išsaugoti nacionalinę valiutą. Tokia galimybė aktuali krizės metu, kai nuvertinant pinigus siekiama išvengti tiesioginio atlyginimų mažinimo. Vyriausybės sprendimas staigiai sumažinti darbo užmokestį sukelia daug didesnį visuomenės pasipriešinimą nei laipsniškas atlyginimų mažinimas devalvuojant nacionalinę valiutą.

„Tačiau Lietuvai toks veiksmas visiškai nepriimtinas, nes daugelis žmonių yra pasiskolinę eurais, todėl jiems devalvacija smogtų dvigubai. Šia galimybe per krizę nepasinaudojo ir nacionalines valiutas išsaugojusios Danija, Švedija, Didžioji Britanija“, – sako ekonomistas.

Kol valstybės turi bent teorinę galimybę nuvertinti savo valiutą euro atžvilgiu, šią riziką ir komerciniai bankai įtraukia į paskolos kainą. Todėl įsivedus eurą paskolos ne tik, kad neturi priežasčių brangti, bet gali ir šiek tiek atpigti.

Per mažai finansinės drausmės

Nors „popieriuje“ euras atrodo labai patraukliai, pasaulinė ekonominė krizė gerokai pakirto pasitikėjimą juo, nes euro zona buvo atsidūrusi ties pavojinga žlugimo riba. Specialistai pripažįsta, kad krizė atskleidė pagrindinę bendros Europos valiutos problemą – kiekviena ES šalis narė turėjo per daug savarankiškumo spręsdama savo finansinius sunkumus.

„Kaip rodo istorija, JAV, kuri pagal gyventojų skaičių (306 mln. gyventojų) yra netgi mažesnė už ES (500 mln. gyv.), visada sugebėjo valdyti dolerio perkamąją galią. Europa dar tik vystosi šia linkme.

Vienas esminių skirtumų tarp Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos – ES narės yra išsaugojusios nemažą finansinį suverenitetą, t.y. turi daug teisių pačios spręsti apie išlaidų dydį. Tai ir lėmė didžiąją dalį per krizę ES ištikusių bėdų“, – aiškina V.Snieška.

Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad Graikijoje ilgą laiką viešojo sektoriaus išlaidos smarkiai viršijo pajamas, todėl valstybės įsiskolinimai pasiekė net 300 mlrd. eurų.

Piniginė ES sistema stabilizuota

„Progresas sprendžiant euro problemą yra akivaizdus. Daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, pasirašė finansinės drausmės įsipareigojimą, kuris sudaro rimtą pagrindą vieningos ES pinigų sistemos stabilizavimui.

Kitas svarbus žingsnis – Europos centrinis bankas įsipareigojo neribotai supirkinėti šalių, kurios pasižadėjo per daug neišlaidauti, skolos „obligacijas“. Tai reiškia, kad Graikijos situacija, kai ypač sunkmečiu nevaldomai pradeda didėti skolinimosi kaina, jau yra praeitis“, – tvirtina KTU ekonomikos profesorius.

Šie Europos Sąjungos veiksmai rodo euro sutvirtėjimą ir sėkmingą galimų jo žlugimo priežasčių šalinimą.

Ar didės kainos įvedus eurą?

Labiau nei ekonomistų ir politikų euro naudos argumentacija, gyventojams rūpi praktinė bendros ES valiutos įvedimo pusė – baiminamasi ženkliai didėsiančių produktų ir paslaugų kainų.

„Ne tiesiogiai euro įvedimas, o vietinių verslininkų nekorektiškumas ir vyriausybės negebėjimas kontroliuoti situacijos gali būti kainų didėjimo kaltininkas. Ne paslaptis, kad mažmeninės prekybos sistema Lietuvoje yra oligopolinė. Kas gali garantuoti, kad pasinaudojant euro įvedimu nebus nesąžiningų susitarimų tarp rinkoje dominuojančių žaidėjų?

Vyriausybė turėtų dėti dideles pastangas, kaip tą darė Estijos ir Latvijos valdžia, kad sukčiavimų prisidengiant euru nebūtų. Tikiu, kad politikai suvaldys procesą, o verslininkai elgsis padoriai“, – viliasi V.Snieška.

Jis taip pat perspėja saugotis sukčių, kurie, pavyzdžiui, siūlydami „patį geriausią valiutos keitimo kursą“, bandys apgauti patiklius gyventojus ir išvilioti jų pinigus. Dar viena kvailinimo forma – burbulų, panašių į jau praėjusį nekilnojamojo turto, pūtimas, t.y. visais būdais stengiamasi parodyti euro blogumą, iš anksto nuteikti žmones, kad viskas labai pabrangs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"