TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Lietuvą išgelbėtų smulkūs ūkiai

2013 01 11 7:53
Evaldo Pabrinkio nuotrauka/Profesorius A.Svirskis siūlo revoliuciją Lietuvos kaime.

Taip tvirtina Dotnuvos Akademijoje gyvenantis ir daug metų sojas bei kitus žemės ūkio augalus tyrinėjantis selekcininkas profesorius Antanas Svirskis.

Dotnuvos Akademija, derlingų lygumų kraštas ir Lietuvos aukštojo žemdirbystės mokslo židinys, garsėja mokslininkais. Vietos žmonės pasakoja legendas apie čia prieš kelis dešimtmečius gyvenusį ir dirbusį profesorių Viktorą Ruokį, kuris buvo ne tik agrochemikas, dirvožemininkas, bet ir sveikuolis. Arba lietuviškosios žemdirbystės mokslo pradininkas - profesorius Petras Vasinauskas, drįsęs sovietmečiu ginčytis ne tik su Maskvos akademikais, bet net ir su SSRS vadovu Nikita Chruščiovu dėl jo primestos kukurūzų auginimo kampanijos. Jis laikomas ir kaimo turizmo idėjos sumanytoju.

O dabartiniai dotnuviečiai daug įdomaus galėtų papasakoti apie profesorių A.Svirskį, kuris augina sojas ir ragina ūkininkus gyvulių pašarus, kuriuose gausu importinių genetiškai modifikuotų (GMO) sojų, keisti mūsiškėmis, lietuviškomis sojomis be GMO. Be to, mokslininkas įsitikinęs, kad Lietuvos ateitis - maži ūkiai.

Maži - lankstesni

- Turtingas ir tvarkingas kaimas buvo vienas žemės reformos tikslų 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai buvo nutarta privatizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių turtą. Bet dabar daug kas teigia, kad iki šiol pasiekta nedaug.

- Todėl, kad pridaryta daug klaidų: žemės paveldėtojai išplėsti iki vaikaičių, leista žemę paversti kilnojamuoju turtu, skubiai išskaidyti, išdraskyti ir "prichvatizuoti" gamybiniai, ypač mechanizacijos centrai, nekontroliuojama žemės rinka ir prekyba pesticidais, didžiausia Europos bei valstybės paramos dalis atitenka stambiems, turtingiems ūkininkams ir kt.

Dabar Lietuvoje garbinami stambūs ūkiai. Daugelio pasaulio šalių patirtis byloja, kad smulkūs, ypač mišrūs (augalininkystės ir gyvulininkystės) ūkiai daug greičiau negu stambūs prisitaiko prie rinkos ir aplinkos pokyčių, sukuria daug darbo vietų ne tik savo šeimos nariams, bet ir kitiems žmonėms.

- Tačiau didelių ūkių savininkai tikina, kad perspektyvūs gali būti tik bent keleto tūkstančių hektarų ūkiai.

- Teoriškai stambūs ūkiai iš tiesų ekonomiškai ir technologiškai perspektyvesni bei racionalesni negu smulkūs, tačiau praktiškai mūsų šalyje jie neišsprendžia nei ekonominių, nei socialinių ir ekologinių problemų. Taip yra todėl, kad beveik visų dabartinių mūsų stambių ūkių tikslas - tik intensyvi gamyba ir pelnas.

Tačiau dideli jų laukai ir monokultūros sudaro geras sąlygas dirvožemio erozijai, augalų ligų sukėlėjams ir kenkėjams plisti. Todėl tenka naudoti vis daugiau pesticidų, o tai mažina bioįvairovę, blogina daugelio naudingų gyvūnų gyvenimo ir dauginimosi sąlygas. Jau turime atsparių pesticidams ligų sukėlėjų, kenkėjų ir piktžolių. Tad ateityje bus naudojami dar stipresni ir pavojingesni pesticidai, tai duos dar daugiau neigiamų pasekmių.

Ar daug kam teko matyti, kad stambūs dabartiniai ūkininkai prisidėtų prie kaimo infrastruktūros kūrimo, sodintų parkus, apsaugines laukų juostas, paisytų optimalių lauko dydžių, plėtotų mišrų ūkį ir verslą?

Net sudėtingame XIX amžiuje gyvenę stambūs žemvaldžiai paliko Lietuvoje gausybę dvarų ir parkų. Dalis jų, nepaisant įvairiausių reformų ir vandalų siautėjimo, išliko iki šių dienų.

Ką tokio gero paliks ainiams dabartiniai stambūs ūkininkai?

Lietuvos žemės ūkis ir kaimas nuvargintas ilgai užtrukusių biurokratinių reformų. Tačiau ir po jų šalyje dar liko per 100 tūkst. smulkių (šeimos) ūkių ir beveik tiek pat kolektyvinių sodų savininkų. Tai didžiulis rezervas saugiems maisto produktams gaminti, nedarbui mažinti, kaimams ir gamtai saugoti.

Gal tie smulkūs ūkiai ir neklestėtų, tačiau bent patys žmonės apsirūpintų sveikais maisto produktais, o dalį jų parduotų ir taip prisidurtų prie nedidelių pajamų ar pensijų.

Taip yra kaimynėje Lenkijoje, kur sudarytos geros sąlygos ūkininkauti ir plėtoti smulkųjį verslą, o pigia lenkų produkcija užversti šalių kaimynių, taip pat ir Lietuvos, prekystaliai.

Net klestinčiose Švedijoje ar Šveicarijoje yra daugybė smulkių ūkių ir miškų savininkų, kurie sugeba išlaikyti šeimos ūkius, nes ten labai išvystyta kooperacija (kiekvienas ūkininkas yra kelių kooperatyvų narys), o agroserviso stotys išdėstytos kas 30-40 kilometrų.

"Išvirkščia kooperacija"

- Vis dėlto Lietuvoje esama gražiai ir pelningai besitvarkančių nedidelių šeimos ūkių.

- Bet nedaug. Nes nėra agroserviso, kooperacijos. Esant dabartinėms technikos kainoms retas smulkus ūkininkas gali nusipirkti (o ir neapsimoka jam to daryti) net ir nenaujos technikos.

Jei taip bus toliau, greitai pirksime pieną, mėsą ir kitus maisto produktus, pagamintus užsienyje, o ne Lietuvoje. Be to, toliau stiprinsime emigraciją, vaistų bei alkoholio pramonę ir dar sparčiau mažinsime šalies gyventojų skaičių.

Kita vertus, negerai sureguliuoti darbdavių ir samdinių santykiai: grįžo prieškariniai "ponai" ir "kumečiai". Gal ir dėl to dabar daugelyje kaimo parduotuvių perkamiausia prekė - pigus alus.

- Ne veltui sakoma: išsivaikščiojanti ir prasigerianti Lietuva...

- Nes viename poliuje formuojasi stambūs ūkiai (latifundijos), kurių savininkai - pralobę verslininkai, už grašius žemės ūkio bendrovių pajus supirkę jų vadovai ar apsukrūs "berniukai", taip pat maža kaina superkantys mūsų žemes užsieniečiai. Kitame poliuje - smulkūs ir vidutiniai sodybiniai bei ūkininkų ūkiai, kuriems nesudarytos lygios ekonominės veiklos sąlygos.

Lėtai plėtojamas kooperatinis judėjimas. Jis mūsų šalyje įgavo "išvirkščios kooperacijos" bruožų. Vakarų šalyse kooperuoti žaliavos gamintojai turi perdirbamosios pramonės ir prekybos įmones, o Lietuvoje priešingai: pastarosios valdo kooperatyvus, gaminančius ir tiekiančius jiems žaliavas.

Taršios žemės ūkio produktų gamybos įmonės (pirmiausia kiaulininkystės) iš ES šalių senbuvių perkeliamos į Lietuvą, nes čia pigi darbo jėga ir menki ekologiniai reikalavimai. Todėl kyla ekologinių avarijų, nyksta kaimo patrauklumas.

ES ir Lietuvos nacionalinė parama pirmiausia teikiama stambiam žemės ūkio verslui. Šitaip baigiama nušluoti ne tik smulkiuosius gamintojus, bet ir daug vidutinių ūkininkų šeimos ūkių.

Šias ir daug kitų blogybių dažniausiai sukelia ES reglamentų dogmatiškas taikymas, neįvertinant Lietuvos sąlygų, pinigams pasišventusių mūsų valstybės politikų ir pareigūnų veiksmai. Visa tai tęsiasi nepaisant to, kokie politikai kurią kadenciją valdo Lietuvą, nes visi jie nesugeba (arba nenori) padaryti tvarkos šalies kaimuose ir žemės ūkyje.

Mokslininko receptas

- Profesoriau, tai ką daryti?

- Būtina surengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, nes kartą pardavę jos nebesusigrąžinsime.

Visiems žemės ūkio subjektams reikėtų nustatyti vienodą privačios žemės sutelkimo maksimalią ribą. Ji neturėtų viršyti 300 ha (nuomojamos žemės plotas neturėtų būti ribojamas).

Būtina pripažinti ūkininko šeimos ūkius prioritetine ūkininkavimo forma žemės ūkyje ir parengti šių ūkių pripažinimo ir paramos tvarką.

Parduodant valstybinę žemę reikėtų sudaryti palankias ekonomines sąlygas ją įsigyti ūkininko šeimos nariams, nepaisant ūkininko amžiaus.

Subsidijomis dera sudaryti finansinę galimybę visiems žemdirbiams bei ūkininkams, ne tik stambiesiems ir turtingiesiems, gauti aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojų, konsultantų paslaugų.

Būtina riboti vienam žemės ūkio subjektui tenkančios investicinės paramos dydį, nustatant bendrą didžiausią sumą penkerių metų laikotarpiui.

Prioritetą teikti agroserviso ir kooperacijos plėtrai. Agroservisą ir kooperaciją remti pirmiausia tose srityse, kurios didina ūkininkų produkcijos kokybę, pardavimą, produkcijos perdirbimą vartoti, prisideda prie ūkio ekologizavimo.

Agroserviso įmonės turėtų būti įkurtos visuose rajonuose, gal būt ir didesnėse seniūnijose. Šioms įmonėms reikėtų teikti visokeriopą paramą ir bent penkerius metus atleisti jas nuo mokesčių.

Pagrįsti Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis priimtiną gyvulių skaičių gyvulininkystės įmonėse ir sugriežtinti gamtosaugos bei sanitarijos reikalavimus jiems steigti ir eksploatuoti.

Įvairinti kaimo žmonių veiklą: kurti smulkųjį verslą, kaimo turizmą ir ekoturizmą, diegti kurortinės, gamtinės, ekologinės, biodinaminės žemdirbystės sistemas, plėtoti bitininkystę.

2011 metais vykusiame 5-ajame Europos organinės žemdirbystės kongrese nutarta, kad 2020-aisiais ES šalyse ekologinė žemdirbystė turi apimti bent 20 proc. visų žemės ūkio naudmenų ploto. Tai būtų paskutinis ir bene vienintelis barjeras prieš nežabotą žemės ūkio chemizaciją, genetiškai modifikuotų augalų bei organizmų invaziją į mūsų laukus ir skrandžius.

Bet neįsivaizduoju, kaip, esant dabartiniam Lietuvos žemės ūkiui, tai padarysime.

Faktai

Stambūs ūkiai Lietuvoje sudaro tik 2 proc. visų ūkių, tačiau jie valdo apie 40 proc. žemės ūkio naudmenų ir naudojasi didžiąja dalimi visos ES skiriamos paramos.

Kasmet vis mažiau kaimo žmonių augina daržoves, gyvulius ir ūkininkauja. Vien 2011 metais net 9 tūkst. smulkių ūkių savininkų likvidavo daugiau kaip 10 tūkst. karvių.

Daugybė kaimiečių emigravo ir skina braškes Skandinavijos šalyse ar apelsinus Ispanijoje, tad Lietuvos kaimuose gyvena jau tik apie milijoną žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"