TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Lietuva nepranyko Vakaruose

2014 07 21 6:00
Prof. Jonas Čičinskas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Nors įstojusi į Europos Sąjungą (ES) Lietuva prarado galią visiškai savarankiškai tvarkyti savo šalies ekonomiką, prof. Jonas Čičinskas įsitikinęs, kad priklausomybė nuo stipriųjų globalios rinkos žaidėjų yra neišvengiama.

Tai, kaip dažnai Briuselyje Lietuvos pozicija nesutampa su senųjų ES valstybių narių nuomone, tik įrodo, kad dar nedidelę patirtį sukaupusiai, istoriškai jautriai šaliai lyderių formuojamos taisyklės padeda išvengti klaidų.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. habil. dr. Jonas Čičinskas LŽ pasakojo, kaip atsigręžusi į Vakarus Lietuva keitėsi bei su kokiais atsivėrusios rinkos iššūkiais susidūrė.

- Nuo 1990 metų, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, praėjo maždaug tiek pat metų, kiek nuo 1918 metų iki okupacijos gyvavo tarpukario Lietuvos Nepriklausomybė. Abiem šiais tarpsniais reikėjo kurti naujus valstybės, ekonomikos pagrindus. Kuo jie skyrėsi?

- Per abu laikotarpius nacionalinė ekonomika pasikeitė labai smarkiai. Tarpukario Lietuvos dvidešimtmečiu struktūrizavosi žemės ūkis, o tai buvo reikšmingas žingsnis, mat dažnoje Europos valstybėje tai buvo svarbi ekonomikos dalis. Nuo mišraus ūkio, kuriame auginta įvairiausia produkcija, pasukta gyvulininkystės link. Reikėtų paminėti didžiulius to meto Vyriausybės nuopelnus kuriant pieno ūkį: valdžia skyrė lėšų veislinėms karvėms pirkti, Belvederio miestelyje įkūrė pienininkystės mokyklą, išplėtė pieno supirkimo punktus, suformavo kokybės reikalavimus.

Pasiekimai buvo akivaizdūs – sviestą Lietuva eksportavo dideliais mastais. Taip pat iš lėto persitvarkė pramonė, nes ji Lietuvoje, palyginti su Latvijos ir Estijos didmiesčiais Rusijos imperijos sudėtyje, buvo menka. Tiesa, pramonė iš stagnacijos pajudėjo labai nežymiai – daugiausia atsigavo maisto produktų gamyba. Dėl menkos pramonės kentėjo žemės ūkis: mokesčiai ūkininkams buvo santykinai dideli, todėl pragyvenimo lygis kaime buvo gerokai per žemas. Didele dalimi kaimas, žemės ūkis prisidėjo kuriantis valstybės aparatui, administracijai: ministerijoms, valdininkams, teismams, policijai, kariuomenei ir pan.

Po 1990 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo struktūrinių pertvarkų būta mažiau. Tačiau vyko labai didelė ūkio modernizacija ir perorientavimas. Tai buvo neišvengiama, nes buvo nukirsti ryšiai beveik su visais Sovietų Sąjungos šalių tiekėjais bei pirkėjais. Tik vėliau prekyba su Rusija buvo atgaivinta. Teko plėtoti ryšius su Vakarų Europos rinkomis ir ši reorientacija buvo fundamentali. Paradoksalu, tačiau Rusija 1998 metų krizės metais netyčia paspartino Lietuvos modernizaciją. Sunkmečiu Lietuvos eksportas į Rusiją sustojo ir Lietuvai reikėjo sparčiai ieškoti partnerių Vakaruose. Tai, kad mes atsigręžėme į turtingesnes, perspektyvesnes rinkas bei sugebėjome atkreipti jų dėmesį, tapo papildomu užsienio investuotojų argumentu investuoti į Lietuvą.

- Taigi partnerystė su Vakarais, atkūrus Nepriklausomybę, leido Lietuvai pasiekti didesnių ekonomikos pasiekimų nei tarpukario metais?

-Taip, persiorientavimas į Vakarus labiau paspartino ekonomikos augimą, nes turėjome pakelti kokybės lygį, keisti produkcijos asortimentą. Kai tai padarėme, atsirado visai nemenkos galimybės plėstis. Didelės rinkos, ypač įstojus į Europos Sąjungą, tapo prieinamos be didelių kliūčių.

Žinoma, tuometinis persiorientavimas verslo žmonėms buvo didelis išbandymas, tačiau dabar galime pasidžiaugti, kad visos pramonės šakos Lietuvoje atitinka ES standartus ir tų rinkų, į kurias eksportuojame produkciją, reikalavimus. Eksportuoja praktiškai visos pramonės šakos, dauguma jų produkciją gamina daugiausia užsienio rinkoms.

- Vis dėlto ES neretai kritikuojama dėl to, kad skirtingoms valstybėms primeta vienodas sąlygas ir taip tam tikra prasme apriboja valstybių galimybes savo ekonomikas tvarkyti savarankiškai, atsižvelgiant į geografinę padėtį, mentalitetą, praeitį ir pan. Galbūt Lietuva dėl šios narystės prarado potencialą kurioje nors srityje?

- Kitaip nei prieš karą, kai valstietiška, agrarinė Lietuva vertėsi labai mažai importuodama, šiais globalizacijos laikais jokia valstybė negali gyvuoti be prekybinių ryšių, kapitalo judėjimo, investicijų. Jei nori pažangos, turi eksportuoti ir iš to gautus pinigus investuoti į procesų mechanizavimą, naujų įrenginių, mašinų pirkimą. ES yra būdas suvaldyti stichišką globalizaciją, kai investuotojams tiesiami raudoni kilimai, kad tik šie kastų, pirktų, eksploatuotų, darbo vietas kurtų. Pažiūrėkite, kaip šalys lankstosi dėl užsienio investuotojų.

Greičiausiai būtų galima teigti priešingai - įstoję į ES sugebėjome šiek tiek atgaivinti žemės ūkį, kurį 1990 metais paveldėjome išpūstą, bet visiškai nekonkurencingą, gyvavusį tik dėl pigių pašarų ir kuro. Sovietų Sąjunga tuo metu už naftą pirko pigius grūdus iš Brazilijos, Argentinos, Amerikos, kuriais užsitikrino Baltijos šalyse išplėtotą pieno ir mėsos gamybą. Kai visa tai žlugo, paaiškėjo, kaip sunku žemės ūkiui konkurencinėje aplinkoje. Įstojus į ES, žemės ūkis sutvirtėjo. Didžiulės ES išmokos ūkininkams, kaimo plėtros programos, investiciniai projektai padėjo kilstelėti žemės ūkį, nors Lietuva vis dar atsilieka pagal investicijas į jo infrastruktūrą.

Taip pat buvo atverta rinka žemės ūkio produktams, o praėjusiame dešimtmetyje mokėtos eksporto subsidijos padėjo atsigauti ir pieno perdirbimo, visai maisto produktų pramonei. Ji buvo modernizuota ir ėmė veržtis į užsienio rinkas.

- Bet ar įvairios subsidijos, programos nenukreipia valstybių ES diktuojama kryptimi, ar visa tai nepriverčia mažų nacionalinių ekonomikų veikti pagal didžiųjų sukurtą modelį?

- Žinoma, priverčia. Dabar ūkio struktūra formuojasi atsitiktinai, nepriklausomai nuo mūsų valios – mes prie šio proceso prisidedame tik užtikrindami modernias komunikacijas, plačiajuostį ryšį, kelius, susisiekimą vandeniu ir oru, aprūpinimą energija ir t.t. O visa kita – ar gaminsime baldus, ar automobilius, ar tekstilę, ar mobiliuosius telefonus – priklauso ne nuo mūsų, o nuo investuotojų, kuriuos skatiname ir kviečiame ateiti.

Niekas teoriškai negalėjo iš anksto pasakyti, kad, pavyzdžiui, bendrovė „Philip Morris International“ gamins cigaretes būtent Lietuvoje ir iš čia platins jas po visą regioną, ar kad pasaulinė korporacija „Mars, Incorporated“ naminių gyvūnų maistą gamins Gargžduose, o ne, tarkime, Poznanėje.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad Lietuva nestojo į ES. Jai būtų sunku ar neįmanoma Vakarų Europoje parduoti daugelio produktų, būtų daugiau sunkumų verslui, politikų ginčų ir erzelio visuomenėje. Tikrai būtume skurdesnė ir nestabilesnė valstybė.

Taip, Lietuva daug savo nacionalinių prerogatyvų, susijusių su buvimu suvienytoje ES rinkoje, perdavė Briuselio institucijoms. Ir klausimų, kuriuos sprendžiame ne mes patys, o visos ES valstybės narės kartu, gausėja. Taip, susiliejimas, konsolidavimasis su kitais gali būti traktuojamas kaip savarankiškumo praradimas. Tačiau – paradoksalu – Lietuva tampa tik reikšmingesnė.

- Kuo pasireiškia Lietuvos reikšmės stiprėjimas?

- Priimant sprendimus mes galime išreikšti savo poziciją. Tiesa, jei Briuselyje pasisakome kaip mažuma, sprendimai priimami prieš mūsų valią. Galime dėl to pykti, bet, manau, labai verta pasvarstyti, kodėl vieną ar kitą problemą matome kitaip nei Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Austrija ar Olandija.

Mes esame maža, jautri tauta, per dažnai pasitelkianti istorinius pavyzdžius – prisimename, kas mus nuskriaudė, arba kokie didvyriai buvome. Į istoriją per dažnai atsisukame dėl to, kad nesugebame brandžiai spręsti šiuolaikinių klausimų šiuolaikinėmis priemonėmis šiuolaikinėje aplinkoje. Mes neįsisąmoniname, kad aplinka, kurioje gyvename, pasikeitė, ir taip yra ne dėl per menkų mūsų proto pajėgumų, o dėl palikto istorijos pėdsako. 50 metų lindėjome uždaroje „stovykloje“, kur mus maitino, kur lovys visada buvo pilnas, kur nebuvo nedarbo, kur nurodydavo, ką skaityti ir ką galvoti. Tokia tvarka pasiglemžė dvi kartas – nenuostabu, kad neišmokome gyventi kaip visas likęs pasaulis, nepatyręs komunistinės santvarkos. Todėl dabar tenka gyventi taip, kaip gyvena lyderiai - pasaulyje madas diktuoja didžiosios valstybės. Kita vertus, mes tikrai galime reikšti savo nuomonę ir ieškoti jai šalininkų bet kuriame ES forume – intensyvus bendradarbiavimas su kitomis ES šalimis narėmis ir yra mūsų valstybės reikšmės didinimo laidas.

- Kaip minėjote, narystė ES atvėrė prekybinius kelius. Tačiau ji taip pat atvėrė kelius Europos gyventojams. Viena vertus, dabar jie gali lengvai migruoti ir ieškoti geresnių sąlygų, antra vertus, ištrynus valstybių sienas laimi stipriosios šalys - jos „susiurbia“ darbo jėgą. Kokią įtaką Lietuvos ekonomikai turi emigracija?

- Situacija galbūt nėra katastrofiška, nes mes ir prieš karą esame patyrę didžiulių emigracijos srautų. Be to, skaičiai, rodantys emigracijos mastą, nėra tikslūs. Kartais kalbama, jog emigravo net apie 700 tūkst. lietuvių, nes tiek sumažėję šalies gyventojų. Tačiau pamirštama, kad gimstamumo rodikliai nuo 1990 metų mažėjo ir pradėjo atsilikti nuo mirtingumo rodiklių.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad emigracijos problema yra rimta - ypač dėl to, kad išvažiuoja labai daug jaunimo, kai kurie jų išvyksta su šeimomis arba ten sukuria šeimas. Jų vaikai auga užsienyje, prisijaukina tuos kraštus, pradeda lankyti mokyklas ir grįžti tampa sudėtingiau.

Deja, emigracija yra natūralus reiškinys - žmonės yra protingi ir visada ieško geresnių sąlygų. Dėl to jiems negalima priekaištauti, o tuo labiau jiems trukdyti. ES suteikia puikių galimybių: viešbučiuose ar fabrikuose užsienyje lietuviai uždirba 3-4 kartus daugiau nei Lietuvoje dirbdami tą patį darbą, didesnį atlyginimą gauna ir išsilavinimą įgiję kvalifikuoti specialistai. Jie įsidarbina didelėse bendrovėse, kokių Lietuvoje nėra, kurios veikia daugelyje šalių ir dėl to gali pasiūlyti didesnes karjeros galimybes, pasaulinę patirtį.

- Tad kaip reikėtų spręsti šią problemą?

- Pagrindinis būdas – plėtoti ekonomiką. Tačiau emigracija kuria demografinę problemą – deformuoja gyventojų struktūrą pagal amžių ir graso tautos mažėjimu. Išeitis Lietuvai - siūlyti tą patį, t.y. aukštesnius atlyginimus, tačiau žvalgytis į skurdesnes šalis, turinčias gyventojų perteklių. Tačiau problema tik paaštrėja dėl to, kad mes, kitaip nei kitos šalys, kuriose gyventojų taip pat natūraliai mažėja, beveik nepriimame kitataučių ir nesiruošiame to daryti. Mūsų nusiteikimas prieš juos yra senovinis blogis. Mes nepasitikime savimi, nesame tikri, kad sugebėsime integruoti, pavyzdžiui, ukrainiečius ar afganistaniečius.

Nedžiugina ir tai, kad Lietuvoje norėtų gyventi tik menkai kvalifikuoti darbuotojai – tie, kurių gyvenimo sąlygos gimtosiose šalyje dar prastesnės. Žinoma, iš šių šalių galėtume pritraukti ir aukštesnę kvalifikaciją turinčių žmonių. Pavyzdžiui, mūsų universitetuose mediciną studijuoja nemažai studentų iš arabų šalių. Tačiau tokia idėja dar maža kam patinka. Ko gero, kitų kultūrų žmonėms kol kas čia lengviau integruotis, nei mums juos priimti. O kai nėra sėkmingos integracijos, kuriasi uždaros etninės bendruomenės, po truputį formuojasi priešiškumas.

- Sąlygas įdarbinti darbuotoją iš trečiųjų šalių valdžia po truputį švelnina, tačiau patys darbdaviai pripažįsta, kad naujosios sąlygos pernelyg nemotyvuoja. Ar valstybė apskritai imasi realių priemonių emigracijos mastams mažinti?

- Valstybė gali imtis tik nedidelių specifinių priemonių. Pavyzdžiui, vyko sėkminga jaunųjų mokslininkų sugrąžinimo programa, kurios metu buvo kuriamos ir tobulinamos laboratorijos, reikalingos jų darbui. Programa į Lietuvą sugebėjo pritraukti 20-30 gabių mokslininkų. Tačiau verslo taip nepaskatinsi ir nepastumsi.

Norint stabdyti emigraciją, reikia stengtis kelti ekonomiką Lietuvoje, kad ji teiktų naujas geresnes darbo vietas. Tai reiškia, ekonomika turi būti modernizuojama, kad darbo rinkoje būtų darbo ne tik sunkvežimių vairuotojams, bet ir programuotojams, biomokslininkams ir pan. Jeigu tokie sektoriai bus plėtojami, ekonomika pagyvės, gyventojai neišvažiuos, o išvykusieji – sugrįš.

- Valdžia nuolat šneka apie tai, kaip surinkti biudžetą, kokius mokesčius padidinti ar įvesti, kad sumažėtų biudžeto deficitas. Kai kurie specialistai pastebi: biudžeto surinkimas turėtų būti rezultatas, o ne tikslas. Tikslas – tai priimti sprendimus, kurie palengvintų sąlygas verslui, spartintų ekonomikos augimą ir tokiu būdu mažintų biudžeto deficitą. Ar, stebint šešiolikos Vyriausybių darbą, matyti, kad būtų laikomasi ilgalaikės strategijos?

- Valstybės tarnautojai yra priruošę įvairių strateginių dokumentų, tačiau dalis jų nugula į stalčius kaip bene septintas energetikos strategijos variantas, nes visi jie paaiškėjo esantys nelabai tinkami. Apskritai Vyriausybė pirmiausia sudaro savo ketverių metų planą, o ir tą galop pamiršta, nes ją pradeda spausti naujos problemos.

Aišku, negalima sakyti, kad nėra jokio strateginio mąstymo – kiekviena Vyriausybė žino, kokios Lietuvoje glūdi problemos, ką ankstesni valdžios atstovai nuveikė.

Kiekviena iš šešiolikos Vyriausybių laikėsi paveldėtos ekonomikos struktūros, kiekviena siekė palengvinti verslui sąlygas, sprendė socialinius klausimus – kitaip tariant, vykdė savo uždavinius. Žvelgiant arčiau, galbūt išskirčiau penkioliktąją Vyriausybę, kuriai vadovavo Andrius Kubilius, nes ji, stebėdama kitų valstybių plėtrą, labai koncentruotai ėmėsi priemonių greta gan stiprios tradicinės pramonės plėtoti bei stiprinti informacinių technologijų ir kitų modernių paslaugų sektorių Lietuvoje. Būtent šios Vyriausybės darbo metais į Lietuvą atėjo „Western Union“, „Barclays“ ir kiti stambesni investuotojai.

Šiuo metu šioje srityje reikalai nurimo – šešioliktoji Vyriausybė daugiau kompleksiškai sprendė energetikos klausimus. Už tai jai taip pat galiu skirti pagiriamąjį žodį - turint omenyje, kad mūsų energetika yra geriausias mūsų valdžios strateginio mąstymo stokos įrodymas. Juk jau prieš dvidešimt metų buvo įsipareigota uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvai gaminančią 95 proc. elektros energijos. Tačiau nauja energetikos infrastruktūra pradėta kurti vos prieš keletą metų.

- O kaip vertintumėte verslo sąlygas Lietuvoje?

- Verslui jau dabar sudarytos geros sąlygas, tačiau jis visada sakys, kad jam reikia geresnių. Tebeegzistuoja priešiškumas mokesčiams. Kiekvienas mokestis verslui yra tarsi nuostolis – toks mąstymas ypač būdingas sovietinėje santvarkoje gyvenusiems žmonėms. Centralizuotoje sovietinėje ekonomikoje mokesčiai buvo veikiau „dėl mados“ - valdžia pati viena nustatinėjo ir žmonių pajamas, ir prekių kainas. Valstybė buvo žmonių priešas – ją apgauti ūkinėje veikloje buvo šiokia tokia išnaudojimo kompensacija. Tokia nuostata užsiliko mūsų sąmonėje.

Dėl šios priežasties ir dabar su valdžia gražiai nesugyvename. Išlieka požiūris, kad iš valstybės atsakymų nesulauksi, jos veiksmams įtakos neturėsi. Todėl lengvesnis kelias yra tiesiog ją apeiti, pavyzdžiui, atlyginimus mokėti vokeliuose, neapskaityti visos apyvartos ir pan. Toks matymas, kad mokesčiais surinktos lėšos yra atimtos iš žmonių bei verslo ir jau amžiams kažkur prapuola, – vakarykštis požiūris, bet pas mus dar gan paplitęs. Kita vertus, jį pakursto neskaidrumas bei lėšų švaistymas valstybės institucijų sprendimuose. Todėl gerinti verslo sąlygas galima – valdžios veiklos skaidrumo didinimu, sąlygų konkurencijai stiprinti gerinimu, griežtesne įstatymų vykdymo priežiūra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"