TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Lietuviško kaimo turizmas: užburta sodyba

2008 03 17 0:00
"Esu šiek tiek ragana", - prisipažįsta kaimo sodybos savininkė ir vikriai įsiropščia į medį.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Šiaulietė Vida Stankūnienė prieš keletą metų metė pedagogiką ir su vyru nusipirko seną sodybą - ėmėsi kaimo turizmo verslo. Dabar po "Žemaitiškos trobos" stogu vyksta ne tik verslo, bet ir visuomeniniai renginiai.

"Po truputėlį, bet į priekį", - taip dabartinę kasdienybę apibūdina moteris, kaimo turizmą suvokianti gerokai lietuviškiau nei dauguma kitų panašių verslininkų.

Čia nėra kotedžų, baseinų ar prabangių vasarnamių. Tik sena žemaitiška troba, molinis ūkinis pastatas, pirtis su kubilu, klėtis - kaip tikrame Lietuvos kaime. Prie tvoros pasitinka pulkas mielų šunelių ir katinas.

"Šiandien bobvakaris", - praneša verslininkė V.Stankūnienė. Tarptautinės moters dienos proga į pirtį renkasi moterys. Daugelis jų jau priklauso "Žemaitiškoje troboje" registruotai organizacijai "Žemaitiška pastogė". Ši "pastogė" skirta veiklioms moterims, kurios nori dalį savo laiko skirti visuotinai prasmingiems dalykams: padėti skriaudžiamoms moterims, organizuoti nekomercines visuomenės švietimo akcijas.

V.Stankūnienė savo verslą įsivaizduoja šiek tiek kitaip nei dauguma kaimo turizmo atstovų. Moteris kuria tokią sodybą, kurioje kvepėtų tikru lietuvišku kaimu. Siekia, kad būtų veiklos ne tik poilsiautojui ar vestuvininkams, bet ir visai moksleivių ekskursijai. Vida tikisi, jog labai patogioje vietoje jos įsigytas hektaras žemės kada nors bus suskirstytas į daugybę erdvių. Ten vyks senovinių amatų mokymai, skambės liaudies dainos, o šalia pirties įsikurs ištisas netradicinės liaudies medicinos punktas.

Kaip turi atrodyti lietuviško kaimo turizmo sodyba? Tai verslininkė sužinojo ne iš karto: "Tik nuolat gyvendama kaime supratau jo alsavimą. Ilgainiui ėmiau suvokti, kurios detalės sodybai tinka, o kurios - viską gadinantis kičas. Gal ne kiekvienas pastebi, bet dėl sodybos formavimo jau turiu sau priekaištų. Tačiau iš klaidų stengiuosi pasimokyti. Kaimo turizmas, kaip ir pats gyvenimas kaime, susijęs su kasdieniu sunkiu darbu. Čia lyg avilyje turi nuolat kažkas gyventi ir prižiūrėti visus kampus."

Šimtametė sodyba

V.Stankūnienė aprodo sodybą, kuriai jau beveik šimtas metų. Moteris ją nusipirko gana apleistą. Verslininkė dažnai prisimena užplūdusias juodas mintis, nes nebuvo lengva iš pagrindų pakeisti gyvenimo.

Sodybos žūtbūt norėjo ir dėl vyro, kuris, išmanydamas daugybę meistrystės sričių, mieste tiesiog geso - reikėjo erdvės ir priemonių žinioms išreikšti. Tačiau dabar moteris gali drąsiai pasakyti, kad keisti gyvenimą niekada nevėlu. O ir verta buvo: "Protas sakė, jog pražūsiu, bet siela ramino - viskas bus gerai."

Kai pirmą kartą atėjo į šią sodybą, moteris įmetė į tvenkinį saują monetų. "Esu šiek tiek ragana. Užbūriau, kad sodyba atitektų man. Taip ir buvo - suderėjome, nors sūnus, šiuo metu studijuojantis turizmo administravimą Anglijoje, sakė nieku gyvu čia negyvensiąs", - prisimena pašnekovė.

Kad įsigytų sodybą, teko parduoti butą ir dar pridėti. Kartu su apleistais kampais Vida su vyru Vincu nusipirko ir seno lietuviško kaimo dvasią bei daugybę veiklos. Vincas - puikus meistras. Netrukus vyriškis kiekviename sodybos pastate sumūrijo židinius ir apkalė juos geležiniais žalčiukais, moliniame ūkiniame pastate įkūrė pobūvių salę. "Sudėjome lubas - mažiau skersvėjai traukia", - pasakoja Vincas.

Iš molinio pastato pasukame vyno rūsio link. Anksčiau jame buvo laikomos daržovės - bulvės ir kopūstai, o dabar įrengta jauki vėsi akmeninė patalpa, kurioje yra židinys, stovi kaljanas. Vynas dar laukia savo eilės čia įsikurti. Šaltas sienas sušvelnina žvakių ir žibintų šviesa.

Šiek tiek toliau - klėtis, kurioje galima ramiai išgerti arbatos. Vida tikisi šią erdvę, taip pat daržinę paversti senovinių ūkio rakandų muziejumi. Jau dabar jų visur pilna. Dar daugybė laukia Vinco rankų prisilietimo - laikas jiems nebuvo maloningas.

Visai šalia klėtelės - ąžuolas ir dubenėtasis akmuo. Po ąžuolu priesaikas rėžia ne tik jaunavedžiai, bet ir mokyklų absolventai. "Jei nebūčiau ragana, taip nedaryčiau, - nusišypso Vida ir vikriai įlipa į ąžuolą - tarp jo šakų įrengtas staliukas. - Čia galima gerti arbatą ir kartu medituoti."

Akmens "dubenyje" visada yra vandens, kuriuo gali apsiprausti įvairių apeigų dalyviai, ir delno dydžio akmuo. "Šis akmuo turi daug geležies, todėl nudažo vandenį rudai", - paaiškina Vida, su meile paimdama į rankas riedulį.

Prie pirties įrengtas kubilas. Vanduo jame pašildomas apačioje rusenančia ugnimi, o pasukus rankenėlę dar pradeda ir burbuliuoti - lyg tikrame sveikatingumo centre. Pirties zoną šeimininkai jau aptvėrė lentomis. Norintieji išsiperia pirtyje, pamirksta kubile, apsipila šaltu vandeniu.

Nuo nulio iki...

Kol kas Vidos "Žemaitiška troba" gyva iš pavienių užsakymų ir šiek tiek iš įvairių edukacinių programų. Dabar moteris skuba tvarkyti dokumentus, kad spėtų gauti Europos Sąjungos fondų paramos.

Ši verslo dalis Vidai nėra pati įdomiausia. Pinigų ieškojimas neteikia tokio džiaugsmo, kaip jausmas, kai darai ką nors prasminga: "Galėčiau greitai investuoti - pristatyti motelių su plastikiniais langais, viską suremontuoti pagal naujausią madą, tačiau tai daro visi. Noriu, kad viskas būtų daroma natūraliai."

Ne nuo lubų Vida kabina šiuos žodžius. Pas ją ne kartą viešėję užsieniečiai aikčiojo ne dėl kaimynystėje matytų didžiulių priemiesčio namų, o daržinėje pastebėtų voratinklių, čia pat pjaunamų malkų, šimtamečių medžių. "Natur", - šį žodį su nuostaba vis kartoja užsieniečiai, jau atsikandę sintetinio kaimo.

"Mano sodybą lyg priešistorinę žemę laiko keturi kertiniai akmenys, - pasakoja Vida. - Pirmas akmuo - tradicinės šventės. Antras - edukacinė programa vaikams apie liaudies kultūrą. Trečia veiklos sritis - sveikatinimas: pirtis, kubilas, o ateityje - ir gydomasis masažas. Ketvirtas akmuo - proginės šventės: gimtadieniai, krikštynos, vardinės ar vestuvės."

Moteris tvirtina, jog organizuoti šventes - tai net tik užleisti "plotą" tam tikram laikui. "Noriu, kad mano svečiai pajustų šventę. Jie mielai leidžia įsikišti - tik ne per daug. Natūralu, juk šventes organizuojantis žmogus visada turi daugiau sumanymų negu švenčiantieji. Visiems praverčia dar negirdėtos krikštynų ar vestuvių idėjos", - aiškina sodybos šeimininkė.

Vida ir Vincas mažiausiai orientuojasi į išleistuves švenčiančius abiturientus. Šie dažniausiai nori tik gerai paūžti. Tačiau sodyboje ir moksleiviai šiek tiek surimtėja. Jiems pasidaro įdomu paliesti senovinius daiktus, šį tą sužinoti apie tikrą lietuvišką kaimą.

"Jei nekurčiau, o tik verslą sukčiau, tikriausiai išprotėčiau, - tvirtina Vida, save ir Vincą vadinanti kūrybos žmonėmis. - Pradėjome nuo nulio, todėl iškart pelno nesitikime. Tačiau kiekvieną dieną, sunkiai dirbdami, bent po žingsnelį judame į priekį."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"