TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Lietuvos ekologiniai ūkiai ties išnykimo riba

2013 07 04 5:50
Lietuvoje beveik neįmanoma rasti daržovių, kurios turėtų ekologiško produkto sertifikatą. Kazio Kazakevičiaus (LŽ) nuotrauka

Ekologiškai ūkininkauti Lietuvoje tampa nebepatrauklu, todėl ekologiškų ūkių smarkiai mažėja. Mat ne tik žemės ūkio, bet ir kitas prekes kaip ekologiškas Lietuvoje parduoda gausus būrys apsimetėlių. Pasak ūkininkų, ekologiška daržininkystė, uogininkystė, sodininkystė Lietuvoje jau mirusi. Vargiai gyvuoja tik pienininkystė ir galvijininkystė.

Kaip ekologiški produktai Lietuvoje siūlomos kosmetikos ir higienos prekės, net statybinės medžiagos. Ekologijos idėjų skleidimo Lietuvoje pradininkas Almontas Gutkauskas abejoja, ar tai sąžininga. „Jei kokia viena sudėtinė žaliavos dalis yra ekologiška, dar nereiškia, kad ir visas gaminys – ekologiškas, nors tai stengiamasi visokiais būdais pabrėžti“, - sakė jis. A.Gutkausko tvirtinimu, iš beveik 3 tūkstančių Lietuvoje esančių ekologinių ūkių galutinius produktus mažais kiekiais gamina tik kelios dešimtys. Kiti ūkininkai gamina ir parduoda vadinamuosius kaimiškus gaminius, kurie su ekologija neturi nieko bendra.

Tik dangstosi ekologija

Ekologinio ūkininkavimo idėjos pradėjo plisti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pasak buvusio ilgamečio VšĮ „Tatulos programa“ direktoriaus ir tarybos pirmininko A.Gutkausko, Lietuva, kaip išplėtoto žemės ūkio šalis, galėjo tapti ekologinio ūkininkavimo kraštu. Tam buvo labai palankios sąlygos – iširus kolūkiams ir žemės ūkio bendrovėms, kaime atsirado daug smulkių ūkininkų. Jie neskubėjo naudoti gausybės cheminių produktų, kad gautų kuo didesnį derlių ar kad kuo skubiau užaugintų jaučius ir kiaules. Taigi tikėtasi, jog ekologinio ūkininkavimo idėja bus gana konstruktyviai rutuliojama. Prie to prisidėjo ir VšĮ „Tatulos programa“, įkurta beveik prieš porą dešimtmečių. „Reikėjo stengtis, kad Lietuvoje 5 proc. ūkių ūkininkautų ekologiškai. Tikėjomės, jog plėtra, pasiekus šį lūžio tašką, bus sąžininga ir dora. Tačiau taip neatsitiko“, - kalbėjo A.Gutkauskas.

Anot jo, plėtojant ekologijos idėją niekam nė į galvą nešovė mintis, kad šiomis idėjomis bus pasinaudota visai kitais tikslais, kad ekologija taps mada, o ne gyvenimo principu. A.Gutkauskas įsitikinęs - ekologinė gamyba turi būti grįsta ekologinės gamybos reglamentu, tam tikromis taisyklėmis, sertifikavimu. Būtent taip yra visuose sąžininguose kraštuose. Tai būtina, kad niekas kitas negalėtų savintis ekologiškų gaminių vardo, tik tie, kas iš tikrųjų gamina sertifikuotus ekologiškus produktus.

„Dabar maisto produktų sistemoje jau lyg ir yra tvarka – patvirtintos taisyklės ir kriterijai, kurie leidžia nustatyti, ar produktas tikrai vertas ekologiško produkto vardo. Panašios taisyklės, remiantis ES priimtu reglamentu, galioja visose šalyse. Vienur jos griežtesnės, kitur – liberalesnės. Tačiau situacija ne maisto produktų gamybos srityje visiškai kitokia. Čia dar net nėra sertifikavimo įstaigos“, - LŽ aiškino A.Gutkauskas.

Jis pabrėžė, kad didžiausia maišatis vyrauja higienos ir kosmetikos prekių sektoriuje. O neseniai jau net statybines medžiagas kai kas pradėjo vadinti ekologiškomis. A.Gutkauskas abejoja, ar jomis prekiaujančios firmos turi kokius nors tai patvirtinančius ir Lietuvoje galiojančius sertifikatus, vargu ar gali įrodyti, kad toks vardas iš tiesų yra pateisinamas.

Ne viskas, kas kaimiška, ekologiška

A.Gutkauskas LŽ teigė pastebintis dar vieną problemą. Esą apsukrūs verslininkai, dangstydamiesi ekologijos šūkiais, vilioja pirkėjus ir randa būdų, kaip neekologišką produktą pateikti kaip ekologišką. „Gamintojai mausto žmones. Jei kokia viena sudėtinė žaliavos dalis yra ekologiška, dar nereiškia, kad ir visas gaminys – ekologiškas, nors tai stengiamasi visokiais būdais pabrėžti“, - sakė ekologijos idėjų skleidimo Lietuvoje pradininkas.

Tačiau, anot jo, ne tik gamybininkai stengiasi mulkinti žmones, bet ir kai kurių verslo projektų organizatoriai. Kaip pavyzdį A.Gutkauskas paminėjo miestuose paplitusius ir populiarius ūkininkų turgelius. Iš pradžių jie buvo pristatomi kaip ekologiškų prekių turgeliai, nors realiai įsigyti ten kokių nors ekologiškų produktų, turinčių patvirtinimo sertifikatus, sunkiai įmanoma. Mat iš beveik 3 tūkstančių Lietuvoje esančių ekologinių ūkių galutinius produktus gamina tik kelios dešimtys, ir tai – labai mažais kiekiais.

A.Gutkauskas pažymėjo, kad visi kiti ūkininkai gamina ir parduoda kaimiškus gaminius, bet vadinti jų ekologiškais niekaip neišeina. Kai kur šalia dar įsitaiso ir perpardavėjai ar suktesni ūkininkai, superkantys produkciją iš kitų ūkininkų ir prekiaujantys ja kaip sava. „Tokia tvarka diskreditavo pačią ekologijos sampratą. Pirkėjai jau net ekologiškomis prekėmis ne visuomet pasitiki. Dėl to ekologiniai ūkiai patyrė nuostolių. Žmonės turėtų atskirti, kas yra ekologiška, o kas pagaminta pagal kaimo gamybos tradicijas“, - svarstė pašnekovas.

Užleidžia pozicijas

A.Gutkauskas pabrėžė, kad dalis buvusių ekologinių ūkių perėjo į tausojamąją žemdirbystę, kuriai taikomi šiek tiek „lengvesni“ reikalavimai nei ekologiškiems ūkiams. Todėl ekologinių ūkių šalyje mažėja.

Tą patį LŽ tvirtino ir prieš trejus metus įkurtos Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis. „Ekologiško ūkininkavimo sąlygos Lietuvoje - diskriminacinės. Keliami labai dideli reikalavimai, už jų pažeidimus taikomos griežtos sankcijos, tuo metu ekologinių ūkių rėmimas – labai menkas. Be to, tarp ūkininkų, Žemės ūkio ministerijos, gausybės tikrintojų jau ne pirmus metus tvyro įtampa. Todėl ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai jaučiasi įsprausti į kampą“, - tikino S.Daniulis.

Tokia padėtis, pasak jo, atgraso ūkininkus plėtoti ekologinius ūkius. Nerimą kelia ir tai, kad nauju septynerių metų ES finansiniu laikotarpiu, kuris prasidės nuo 2014-ųjų, žemės ūkio priemonių finansavimas bus menkesnis. Taigi neadekvačiai mažai paramos gaunantys ekologinių ūkių šeimininkai sulauks jos dar mažiau. Ekologiška daržininkystė, uogininkystė, sodininkystė Lietuvoje jau beveik mirusi, gyvuoja tik pienininkystė ir galvijininkystė. Tačiau ir ekologiškas pienas keliauja pas perdirbėjus supiltas į tas pačias talpyklas kaip ir neekologiškas, panašiai daroma ir su skerdiena. Todėl ekologiškų pieno ar mėsos produktų Lietuvoje beveik niekas, išskyrus pačius ūkininkus, negamina. O ir jų - vos keli.

„Gyvename kaip ežiukai rūke. Greitai ekologinio ūkininkavimo sektoriui bus galima dėti gedulo vainiką“, - neabejojo Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas S.Daniulis. Jis neslėpė, kad dėl nežinios kai kurie ūkininkai meta ekologinį ūkininkavimą ir pereina prie tausojamosios žemdirbystės - taip ūkininkaujant galima tikėtis didesnių išmokų ir pajamų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"