TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Litui kelią nutiesė ryžtas ir išmintis

2012 11 26 8:59
V.Terleckas: "Patyriau, kad esame slunkiai, nežinome visos savo istorijos." /Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuva savo nacionalinę valiutą sukūrė prieš 90 metų, kai įveikęs nepalankias aplinkybes apyvartoje pasirodė litas.

Apie lito istoriją ir jo reikšmę Lietuvai su LŽ kalbėjosi Kovo 11-osios Akto signataras, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, ekonomikos mokslų daktaras Vladas Terleckas, šiemet įvertintas prof. Vlado Jurgučio premija už mokslinį darbą "Bankininkystė Lietuvoje 1709-1915".

- Sveikiname Jus ir prašome patikslinti - kelis sykius pelnėte šią premiją?

- Šiais metais gauta premija yra trečioji. Pirmąsyk ją man skyrė Lietuvos banko valdyba 1992 m. už monografiją "Pinigai Lietuvoje 1915-1944" ir už darbus kuriant nepriklausomos Lietuvos bankų ir pinigų sistemos pagrindus.

- Kokį netikėčiausią atradimą padarėte tyrinėdamas bankininkystę carų laikais Lietuvoje?

- Patyriau, kad esame slunkiai, nežinome visos savo istorijos. Šimtmečiais archyvų lentynose dūla tūkstančiai bylų, prie kurių iki šiol neprisilietė tyrinėtojai. Šaltiniais paremtus darbus pakeitė vadinamasis naratyvas, dažnai virstantis blevyzgomis apie lietuvių neva padarytas skriaudas kitataučiams, patyčiomis iš Lietuvos praeities. Liūdna, kad beveik nėra Lietuvos bankininkystės ir pinigų istorijos tyrinėtojų, nuomonių įvairovės.

Džiaugsmo teikė, kad pavyko išsiaiškinti nacionalinio judėjimo poreiškį bankininkystės sektoriuje, žmonių sąmoningumą, verslumo plėtrą.

Nepalankios aplinkybės buvo įveiktos

- Pakalbėkime apie lito išleidimo, arba Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos sukūrimo 90 metų sukaktį. Nors Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d., litas apyvartoje pasirodė tik 1922 m. spalio 2 d. Kodėl taip nutiko?

- Trumpai negalėčiau atsakyti. Būta daug nacionalinių pinigų sistemai sukurti nepalankių aplinkybių ir priežasčių. Reiktų prisiminti, kad nepriklausoma Lietuva kūrėsi ant Pirmojo pasaulinio karo degėsių. Kaizerinės Vokietijos, bolševikų, bermontininkų kariuomenių buvo plėšta apiplėšta įvairiomis rekvizicijomis, konfiskavimu. Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo padaryti nuostoliai vertinami maždaug 4,5 mlrd. litų. Daugybė įmonių, visos kredito įstaigos ir jų tarnautojai buvo evakuoti į Rusiją, iki 1920 m. rudens vyko kovos su įvairiais okupantais ir t. t. Visas jėgas ir išteklius reikėjo panaudoti šalies laisvei apginti.

Nors sąlygos saviems pinigams įvesti buvo pačios nepalankiausios, jau nuo 1919 m. vasaros Lietuvos Vyriausybė tuo reikalu ėmėsi praktinių žingsnių: skyrė lėšų banknotų projektams sukurti, susitarė su Švedijos banku dėl jų spausdinimo, ieškota užsienio paskolų saviems pinigams padengti. Tačiau šalis, kurios ateitis atrodė miglota, negalėjo tikėtis paskolų. 1919 m. lapkričio 12 d. premjeras Ernestas Galvanauskas informavo ministrų kabinetą, kad Švedijos bankas atsisakė spausdinti lietuviškus banknotus. Pagal Antano Smetonos informaciją spaudoje, 1920 m. pradžioje buvo susitarta su grupe Anglijos finansininkų dėl Lietuvos pinigų išleidimo. Steigiamasis Seimas atmetė anglų pasiūlymą. Nieko neišėjo ir iš 1920 m. rugpjūčio 6 d. - rugsėjo 6 d. Rygoje vykusioje Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos konferencijoje pripažinto šių šalių pinigų unijos sukūrimo tikslingumo. Tokiam žingsniui žengti nebuvo nei politinių, nei ekonominių prielaidų.

Lietuvos padėtį sunkino po kaklu kabojusi girnapusė - 1918 m. gruodžio 30 d. su Rytų skolinamąja kasa (RSK) pasirašyta sutartimi dėl jos paskolos (100 mln. markių) mums pateiktas įpareigojimas teisėta mokėjimo priemone pripažinti ostpinigius. Faktiškai tai reiškė pinigų unijos su Vokietija sudarymą. Ta sutartimi RSK gavo nemokamą pinigų emisijos Lietuvai teisę.

Kas buvo tie ostpinigiai? Tai buvo Vokietijos kariuomenės užimtoms Rytų žemėms skirti kariniai pinigai tų kraštų materialiniams turtams išsiurbti. Iš pradžių jie buvo nominuoti rubliais, o 1918 m. - markėmis. Apibendrintai jie vadinti ostpinigiais, oberostais, ostais. Ostpinigių kursas priklausė nuo Vokietijos, o ne nuo Lietuvos ekonominės, finansinės padėties.

1919 m. vasarį norint įsivesti savus pinigus reikėjo su Vokietija suderinti abipusius finansinius įsipareigojimus, gauti jos "palaiminimą". Derybos prasidėjo 1922 m. vasario 22 dieną. Vokietijos delegacija įvairiomis dingstimis jas vilkino ir komplikavo, siekė išsaugoti Lietuvoje senąją pinigų sistemą, mėgino įtikinti mūsiškius jų naudingumu mūsų šaliai, baugino savų pinigų įvedimo pavojais, grasino atšaukti duotus pažadus suteikti paskolas.

Mūsų derybininkai buvo nepėsti: reikalavo iš Vokietijos sumokėti 220 mln. markių už naudojimąsi emisijos teise, atlyginti ostų infliacijos padarytus 5,2 mlrd. markių nuostolius. Pasaulinėje praktikoje tokio precedento nebuvo. Lietuvos valdžia apsisprendė nelaukti derybų pabaigos ir be Vokietijos sutikimo išleisti savus pinigus.

Skubinti savų pinigų įvedimą vertė ir artėjantys rinkimai į I Seimą.

- Kaip buvo kuriama lietuviškų pinigų sistema?

- Kai premjeru buvo paskirtas E.Galvanauskas, o konservatyvus finansų ministras pakeistas Vytautu Petruliu, veikta labai spėriai ir ryžtingai. Rengti reikalingų įstatymų projektus ėmėsi pats premjeras. Per tris savaites išstudijavęs daugelio šalių centrinių bankų įstatymus, jis parengė Piniginio vieneto ir Lietuvos banko įstatymų projektus. 1922 m. liepos 13 d. juos aprobavo ministrų kabinetas ir po kelių dienų įteikė Steigiamajam Seimui skubiai svarstyti ir priimti. Tų metų rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko, o rugpjūčio 11 d. - Piniginio vieneto įstatymus.

Buvo būtina įsteigti pinigų emisijos instituciją - Lietuvos banką (LB). Iki rugsėjo 27 d. išplatinamos LB akcijos (didumą jų įsigyja Vyriausybė), išrenkama jo valdyba. Po dienos prezidentas paskiria V.Jurgutį LB valdytoju, o Adomą Prūsą - jo pavaduotoju. Spalio 2 d. LB, turėdamas tik 5 techninius darbuotojus, pradeda veikti. Lietuva pirmąkart savo 700 metų valstybingumo istorijoje įkuria emisijos, arba centrinį banką.

O.Elsnerio spaustuvė Berlyne apsiėmė banknotus (mažo formato, dvispalvius, paprastos technologijos) pagaminti per 3 savaites. Ji darbus atliko savaite anksčiau, rugsėjo 19-20 dienomis. Dar šiltučiai banknotai 105 dėžėse buvo atgabenti į Kauną, į Finansų ministerijos patalpas. Rugsėjo 21-27 d. 200 žmonių banknotus (21,5 mln. litų vertės) suskaičiavo ir patikrino.

Spalio 2 d. lietuviškieji banknotai pasirodė apyvartoje, į juos keičiant auksinus. Juose buvo įrašas "Lietuvos banko laikinasis banknotas". Keitimo operacijas atliko iždinės, buvusios visų apskričių centruose. Lapkričio pabaigoje, sulaukus A.Hasės spaustuvės pagamintų didesnių ir spalvingesnių, geriau apsaugotų banknotų, laikinieji palengva pradėti išimti iš apyvartos. Nuo 1923 m. sausio 1 d. auksinai nebuvo keičiami į litus. Litas galutinai įsitvirtino apyvartoje.

Tik 3 raidės ir galūnė

- Kaip atsirado naujadaras "litas”?

- 1919 m. projektuose buvo numatyta nacionalinį piniginį vienetą vadinti "muštiniu". Steigiamojo Seimo atstovams atsirado proga pasireikšti, kilo emocingos "naujagimio" vardo rinktuvės. Teikti pasiūlymai vadinti nacionalinę valiutą kirptuku, lietu, kaltu, lyra, vytimi ir t. t. Gyvai diskutuota ir spaudoje, savo nuomonę išsakė rašytojai, kalbininkai. Steigiamojo Seimo Ekonomikos komisija pasiūlė "krikštyti" litu. Po diskusijų 32 balsais prieš 16 nugalėjo pavadinimas "litas".

Žodis "litas" sudarytas iš Lietuvos vardo užsienio kalbomis 3 pirmųjų raidžių, prie jų pridėjus galūnę. Panašiai pasielgė latviai, savo piniginiam vienetui suteikdami lato pavadinimą. Naujadaro "litas" autoriumi laikomas Vaclovas Vaidotas, dirbęs Steigiamojo Seimo Ekonomikos komisijos prezidiumo sekretoriumi.

- Kaip ilgai lauktą "naujagimį" - nacionalinį pinigą - sutiko gyventojai, verslininkai?

- Įvairiai. Daugelis džiaugėsi šiuo istoriniu įvykiu. Pakako ir nepasitikinčiųjų bei nepatenkintųjų, ypač tarp kitataučių smulkiųjų verslininkų. Bankų kontorų savininkai skleidė gandus apie neva greitą ir negarbingą lito galą, kad apyvartoje esantys banknotai yra netikri. Žmones galėjo klaidinti minėtas įrašas "laikinasis banknotas". Dalis prekybininkų ir ūkininkų nepardavinėjo prekių, žemės ūkio produkcijos už litus.

Kai kurie Vokietijos ir Rygos baltagvardiečiai, laikraščiai skelbė dezinformaciją apie neva nepavykusią pinigų reformą Lietuvoje ir jos ketinimą įsivesti markę. Berlyno biržoje buvo surengta ataka prieš litą, t. y. pateiktas griežtas reikalavimas litus iškeisti į dolerius. Tikėtasi, kad LB neįstengs to įvykdyti. Daryta užuominų, kad su šiuo veiksmu susijusios Vokietijos oficialios institucijos. Keičiant į litus surinkti auksinai Berlyno biržoje buvo parduodami už dolerius, o RSK jų neperduodavo mainais už beverčius Vokietijos vertybinius popierius.

Auksinai buvo keičiami į litus kintančiu santykiu, kuris priklausė nuo JAV dolerio kurso markėmis Berlyno biržoje. Visąlaik dolerio kursui kylant, mažėjo auksinų keitimo į litus santykis. 1922 m. spalio pradžioje 175 auksinai buvo keičiami į 1 litą, o metų pabaigoje 1 litas jau vertintas 850 auksinų. Taigi vėliau keitusieji patyrė nuostolių.

- Tai girdint kyla klausimas - kaip kaitinamos atmosferos sąlygomis litas atsilaikė. Kokios buvo pinigų reformos pasekmės?

- Į lito įvedimą prekybininkai reagavo didindami prekių kainas. Vyriausybės atsakas buvo operatyvus ir griežtas: uždrausta dirbtinai kelti kainas, nusižengusieji buvo išsiunčiami iš Kauno arba uždaromi į specialias stovyklas. Kovai su brangymečiu buvo pasitelkta spauda, visuomenė, Bažnyčia. Gyventojai buvo kviečiami boikotuoti dirbtinai kainas keliančias parduotuves. Visuomeninės organizacijos, kunigai raginami aiškinti žmonėms lito įvedimo svarbą ir kokių priemonių reikia imtis prieš brangintojus. Svarbiausia, kad atsigaunantis ūkis, didėjanti prekių pasiūla spaudė kainas žemyn.

LB sėkmingai stengėsi palaikyti aukštą lito padengimo auksu ir užsienio valiuta lygį, įgyvendino kreditavimo ribojimo bei brangaus skolinimo politiką. Vyriausybė muitais ribojo importą, kad neišsektų valiutos atsargos. Jas didino emigrantų perlaidos ir investicijos. Neįkainojamą pagalbą LB ir litui suteikė Jono ir Juozo Vailokaičių Ūkio bankas, paskelbęs neribotą litų keitimą į dolerius pagal oficialų kursą.

Pavyzdys ir Vakarų šalims

- Nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas pridarė daug rūpesčių. Tai gal reikėjo išlikti pinigų unijoje su Vokietija, išsiversti su auksinu? Ką davė lito įvedimas?

- Ką jūs! Jeigu tada nebūtų buvę spėta įvesti savų pinigų, juolab stabilių pinigų, Lietuvos žmonės būtų tapę elgetomis. Turiu omenyje tą faktą, kad iki 1923 m. Vokietijos markė nuvertėjo vieną trilijoną kartų! Paskui markę būtų nudardėjęs į bedugnę ir auksinas. Žmonių turėti auksinai būtų virtę paprasčiausia makulatūra. Už ją Vokietija būtų galėjusi ir toliau supirkinėti mūsų žemės ūkio gaminius. Ji būtų primetinėjusi Lietuvai savo ekonomikos politiką.

Litas reiškė, kad Lietuvoje atsirado daugiau Lietuvos, ji tapo visaverte valstybe. Palankiai apie lito išleidimą rašė ir kai kurie Vakarų laikraščiai. Romos dienraštis "Corriere d’Italia" jau 1922 m. spalio 22 d. išreiškė tikėjimą lito sėkme, o anglų "The Observer" rašė: "(...) malonu valiutų chaose rasti pastovią valiutą (...)"

- Kaip Lietuva savo pinigų reforma, jų stabilizavimo požiūriu atrodė Europos kontekste?

- Neįtikimai gerai. Nors Lietuva savus pinigus įsivedė vėliau nei Lenkija, porą mėnesių atsilikdama nuo Latvijos, ji pirmiau už daugelį valstybių stabilizavo pinigus. Chronologinė stabilizavimo seka atrodytų taip: 1922 m. infliaciją sutramdė Latvija, Lietuva, Austrija, Čekoslovakija, 1924-1925 m. - Anglija, Lenkija, Olandija, Švedija, Šveicarija, SSRS, Suomija, Vengrija, 1926 m. - Belgija, Prancūzija, 1927 m. - Italija, Estija, 1928-1931 m. - Balkanų valstybės, Portugalija.

Būtina turėti mintyje tai, kad naujai susikūrusios Latvijos ir Lietuvos valstybės sugebėjo stabilizuoti pinigus be užsienio finansinės pagalbos, kai daugelis kitų šalių (Austrija, Balkanų valstybės, Belgija, Čekoslovakija, Danija, Estija, Lenkija, Vengrija) - tik gavusios dideles Tautų Sąjungos ar privačių bankų paskolas. Tautų Sąjunga padiktavo joms griežtus reikalavimus, atsiuntė savo komisarus finansų ir pinigų politikai prižiūrėti. Taigi valstybės skolininkės turėjo atsisakyti dalies suvereniteto.

Tuometė Lietuvos banko vadovybė atsisakė Anglijos ir Vokietijos pasiūlymų atsiųsti savo konsultantus. V.Jurgučiui ir jo komandai tautinė savigarba neleido naudotis užsieniečių paslaugomis. Argi neturėtume didžiuotis anos Lietuvos sėkme?!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"