TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Naujas butas - komunikacijų dykumoje

2014 11 29 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Brangi investicija į naują būstą turi būti apgalvota laiku ir iki smulkmenų, nes vėliau neapdairumas naujakuriams gali kainuoti didelius nepatogumus, kurių priežastis gali būti ir gyvenviečių plėtra, didmiesčių tankinimas arba tobulintini infrastruktūrą reglamentuojantys įstatymai.

Prieš mėnesį į naują kotedžą prestižiniame mikrorajone šalia Vilniaus centro įsikėlusios šešios jaunos šeimos buvo nemaloniai nustebintos: namo statyba užbaigta - yra elektra, centralizuotas šildymas, gamtinės dujos, vanduo ir kt. Trūksta "menkniekio" - ryšių komunikacijų ir nėra jokių techninių galimybių įsivesti laidinį telefoną, šviesolaidinį internetą, kabelinę arba išmaniąją televiziją. Be abejo, egzistuoja mobilusis ryšys, satelitas, tačiau visa tai gerokai brangiau, pagaliau svarbu - pasirinkimo galimybė.

Pasirodo, tokie nepatogumai įmanomi centrinėje sostinės dalyje, naujame name, kuris įsiterpė tarp dešimtmečius čia stovinčių kitų daugiabučių, kuriuose yra visos ryšio komunikacijos. Mat paslaugų teikėjams per brangu nuo artimiausio ryšių mazgo tiesti 50–100 metrų ilgio kabelį dėl kelių potencialių vartotojų. Pagal infrastruktūros normatyvus, toks mazgas turi būti ne toliau kaip už 150 metrų nuo pastato, o čia už pusšimčio metrų nuo naujoko stovi senos statybos daugiabutis.

Ir pirkėjo interesas

„Be reikalo manoma, kad įsikūrus miesto centre didelių problemų dėl ryšių neturėtų kilti, – tokią padėtį LŽ komentavo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius. – Komunikacijos turėtų būti ne tik projekto plėtotojo, paslaugų teikėjų problema, bet ir laiku sulaukti būsto pirkėjo dėmesio - todėl tokius dalykus derėtų aptarti dar pastatą projektuojant.“

Jis priminė, kad keičiasi ir visuomenė, ir technologijos, todėl būsimieji naujakuriai gal nedažnai ir teiraujasi, ar bus įvestas laidinis telefonas. Tačiau sparčiai plinta ir išmanusis paslaugų valdymas, įrengiamos saugos, stebėjimo sistemos. Vadinasi, jei ne dabar, tai vėliau ryšio kabelio namui tikrai reikės, ir tai plėtotojas, projektuotojas turėtų numatyti iš anksto, nes paskui bus daug brangiau vėl kasti, griauti, užuot visa tai padarius įrengiant visas komunikacijas. „Kelių ar kelių dešimčių tūkstančių litų investicija į reikalingus dalykus sukuria papildomą vertę ilgam laikotarpiui“, – sakė LNTPA vadovas. Jo tvirtinimu, tai, kad nėra ryšio kabelio, - ne tik plėtotojo, bet ir paslaugų teikėjo problema, nes paslaugos visada generuoja ilgalaikes pajamas paslaugų teikėjui, todėl šis yra suinteresuotas plėsti infrastruktūrą.

Apie minėtą namą AB TEO LT pranešė radusi išeitį, kaip aprūpinti naujakurius ryšiu. „Minimoje gatvėje šiuo metu TEO rengia tinklo plėtros planą, bendraujame ir su gyventojais, ir su projekto plėtotojais, tad jau artimiausiu metu ketiname šioje sostinės vietoje teikti savo paslaugas“, – žinią LŽ atsiuntė TEO LT korporatyvinių reikalų vadovas Antanas Bubnelis.

Jis taip pat informavo, kad šviesolaidinio interneto ryšiu dabar gali naudotis du trečdaliai Lietuvos ir 95 proc. didmiesčių gyventojų. Šis tinklas išplėtotas daugelyje daugiabučių kvartalų, plėtojamas ir naujuose daugiabučių ar individualių namų kvartaluose.

A. Bubnelio tvirtinimu, įprastai TEO specialistai patys kreipiasi į tokių kvartalų plėtotojus ir pasiūlo įrengti TEO tinklus. Kviečiami ir patys plėtotojai ar individualius namus statantys asmenys kreiptis į TEO dėl galimos tinklo plėtros. „Tokius darbus kur kas paprasčiau ir pigiau daryti statybų metu, kai dar nėra įrengti keliai, sudėtos trinkelės, užsėtos vejos ir pan.“, – pabrėžė A. Bubnelis.

Tai, kas būtina

Vis dėlto ryšio kabelis – tai papildoma paslauga, kurios būsimieji būsto pirkėjai gali ir atsisakyti. O štai elektros, vandens, šilumos, gamtinių dujų tiekimas yra nekilnojamojo turto plėtotojų prievolė. Pasak M. Statulevičiaus, tai padaryti ne visada paprasta, nors vieni projektai plėtojami miestų centruose, vidinėse teritorijose, o kiti – plečiant miesto ribas. Ir vieniems, ir kitiems kartais nėra efektyvu įvesti visas komunikacijas, todėl siūlomi alternatyvūs sprendimai, kurie neturėtų pabloginti žmonėms įprastų gyvenimo sąlygų.

Pasak asociacijos vadovo, dujų, elektros komunikacijas visada yra efektyviau plėtoti miesto centre, nes čia tinklai yra platesni, galingesni arba iki jų nėra toli prisijungti. Plėtojant projektus užmiestyje, plyname lauke, tinklais tenka ne tik pasirūpinti pačiam plėtotojui, bet ir vėliau juos neatlygintinai perduoti elektros, šilumos tinklų arba vandens tiekimo bendrovei. Šiuo atveju reikalingas sumas tenka surinkti iš vartotojų, tai brangina parduodamo pastato plotą.

Esama įvairių modelių, kaip tokių komunikacijų įrengimą finansuoti. Pavyzdžiui, prieš pastatus prijungiant prie dujotakio, AB „Lietuvos dujos“ apskaičiuoja, kiek kainuos nutiesti vamzdį iki sklypo, gauna plėtotojo pinigus ir tuo visi plėtotojo rūpesčiai baigiasi. Panašiai, dalimis prisidėdamos, elgiasi ir elektros skirstomųjų tinklų bendrovės. Mat kai yra numatomas būsimas vartotojų skaičius, dujininkai ir energetikai ir patys suinteresuoti plėsti tinklus.

Vandens tiekimui viską turi įrengti statybos plėtotojas. Be to, jis privalo nutiesti tokio pajėgumo vamzdį, kokio reikės ne tik jam, bet ir jo kaimynams, o visa tai neatlygintinai perduodama vandens tiekėjui, kuris vėliau vamzdyną eksploatuoja ir prižiūri. Susigrąžinti šių investuotų lėšų plėtotojas neturi jokių galimybių. Kai tokios investicijos pasirodo per didelės, plėtotojas ieško alternatyvių variantų. Pasak LNTPA komunikacijos vadovės Justinos Baršytės, yra buvę, kad į 130 gyventojų skirtų gyvenamųjų namų kvartalą buvo per brangu tiesti vandentiekio atšaką, todėl plėtotojas pats organizavosi artezinius gręžinius gyvenvietės teritorijoje.

Pasak M. Statulevičiaus, jau yra parengtas Infrastruktūros plėtros įstatymo projektas, kuris, kaip tikimasi, bus priimtas Seimo pavasario sesijoje. Jame numatyta, kad plėtotojas galėtų atsiimti dalį lėšų, investuotų į inžinerines infrastruktūras, kurias sukūrė ne savoms, o ateities vartotojų reikmėms. „Šis įstatymas turėtų daug ką sudėlioti į vietas. Tai būtų didžiulis palengvinimas plėtotojams ir suteiktų galimybes nustatyti palankesnes būsto kainas pirkėjams, kurie dabar ir sumoka infrastruktūros sukūrimo kainą. „Dabar, kai sužinai, kokią kvadratinio metro kainos dalį sudaro žemės kaina, investicijos į infrastruktūrą, pačios statybos kaina neatrodo didelė“, – sakė LNTPA vadovas.

Parkavimas riboja

Pasak M. Statulevičiaus, komunikacijų tinklai dar yra lengvai išsprendžiama problema, palyginti su tuo, kas laukia projektuojant automobilių statymą. Tankinamoje miesto dalyje dėl to smarkiai išauga naujos statybos nekilnojamojo turto kainos. Mat pagal normatyvus vienam butui privalo būti skirta 0,8 parkavimo vietos, o statant komercinius pastatus privalu numatyti po vieną parkavimo vietą 25 kvadratiniams metrams. Atviroje aikštelėje įrengti parkavimo vietą kainuoja 6–8 tūkst. litų, tačiau mieste sklypų plotas ribotas, todėl tenka įrenginėti požeminius garažus, o čia vietos įrengimo savikaina siekia 20–25 tūkst. litų. Šiuos pinigus vienkartiniu mokesčiu sumoka būsto pirkėjas.

Tokie reikalavimai, anot pašnekovo, labai apriboja projekto plėtros galimybes. Būtent dėl to ne visada pavyksta įrengti tiek butų, kiek norėtųsi, tokie projektai tampa brangesni ir sukuria mažesnę grąžą.

Gyvenimo investicija

Pasak M. Statulevičiaus, visiškai neatsakingi gyventojai, kurie naują būstą perka tarsi katę maiše. „Juk vidutinis Lietuvos gyventojas būstą perka 1–2 kartus per gyvenimą, jam tai kainuoja didelę turto dalį“, – priminė LNTPA vadovas. Galutiniam vartotojui, prieš apsisprendžiant nusipirkti butą naujame name, jis patartų iš anksto domėtis vieta, į kurią nori įkelti koją. „Reikia iš anksto žinoti, kur einama, konsultuotis. Be abejo, tam yra profesionalūs ekspertai, teisininkai, kurių sąskaita siūlyčiau netaupyti kelių šimtų litų. Juk perkant turtą, pasirašant sutartį su projekto valdytoju reikėtų žinoti, kas yra dabar, ko reikėtų laukti jau įsikėlus. Reikėtų pasidomėti ir kas numatyta aplinkui bendrajame miesto ar gyvenvietės plane: kur iškils daugiau statinių, ar numatyta statyti vaikų darželį, mokyklą, prekybos centrą. Be to, jei šiandien gali grožėtis vaizdu į mišką ar upę, gal po penkerių metų pro langą matysi tik gretimo namo betoną“, – konstatavo pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"