TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Nelengvas pasjansas su finansais

2012 03 13 6:00

Prieš keletą metų Europoje ir JAV įsiplieskęs ginčas, kaip elgtis vyriausybėms krizės metu - pilti valdžios skolinamus pinigus į ekonomiką ir taip stabdyti jos smukimą ar kirpti valdžios išlaidas ir taip mažinti skolinimąsi, antraip ilgam užguls skolos administravimo išlaidos, - Europoje išspręstas.

Kovo 1 dieną pasirašyta Sutartimi dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje 25 Europos Sąjungos (ES) šalys narės įsipareigojo grąžinti į pusiausvyrą viešuosius finansus, laipsniškai mažinti vyriausybių skolą ir taip leisti palyginti greičiau atsigauti ekonomikoms, kurios tokiu atveju bus mažiau slegiamos mokesčių (juos reikėtų kelti, administruojant išaugusią skolą) ir daugiau maitinamos vyriausybės išlaidomis savai ekonomikai (nes mažiau tų išlaidų teks saviems ir užsienio kreditoriams maitinti).

Europos ir JAV abėcėlės skirtingos

Kitaip tariant, Europoje nutarta - pirmiausia viešųjų finansų subalansavimas, o jau paskui ekonomikos augimas (jei atsiribosime nuo tuščios retorikos apie augimo skatinimą; ES institucijos niekada neatsisakys deramos dozės tuščio skalambijimo bei populistinės demagogijos savo teikiamoje informacijoje).

Priešingai nei JAV, kur Benas Bernanke, šalies centrinio banko vadovas, Senate prieš porą savaičių paskelbė: pirmiausia skatinkime augimą, o deficito imsimės paskui.

Dar trumpiau kalbant, Europos ekonominėje abėcėlėje pirma raidė yra A, antra - B. Tuo tarpu JAV raidyne pirma yra europietiškos abėcėlės B, o tada - A. Kita ten abėcėlė.

Pažymėkime, kad abiem atvejais daromas racionalus ir, ko gero, optimalus sprendimas, kadangi sąlygos JAV ir Europoje skirtingos. Nevienodą strategiją lemia ne ekonominės filosofijos specifika ar skirtingos vertybių sistemos, nors ir to rasime. Specifiką nulemia trys dalykai: skirtingas euro ir dolerio vaidmuo pasaulio ekonomikoje, visiškai skirtingos JAV ir euro zonos centrinių bankų galimybės bei išvis nepalyginimas politinių sprendimų priėmimo kelias ten ir čia.

Juk JAV savo didelį prekybos su Kinija deficitą apmoka doleriais. Ir kai JAV reikia pasaulyje skolintis pinigų, ji dažniausiai skolinasi ne eurus ar jenas, o ... dolerius.

Net Lietuva skolina Amerikai vieną kitą šimtą milijonų dolerių (įsigydama JAV vyriausybės vertybinių popierių ir vadindama tai, visai pagrįstai, valstybės valiutinių atsargų investavimu). Jei atidėsime į šalį politinį korektiškumą, galime drąsiai vadinti dolerį pasaulio valiuta. Su viena rimta pastaba - tą valiutą pasauliui leidžia tik JAV.

ECB slapukauja eidamas aplinkiniu keliu

Atsižvelkime dar ir į finansų, kaip ūkio sektoriaus, ypatingumą, jų valdymo įmantrybes. Štai Europos centrinis bankas (ECB), siekdamas kompensuoti vis dar nedrąsių bankų nenorą drąsiau skolinti verslui, 2011 metų pabaigoje suteikė ES šalių komerciniams bankams trejų metų trukmės paskolų už beveik 500 mlrd. eurų, o vasario pabaigoje - dar per pusę trilijono eurų. Metinės palūkanos už tas paskolas - vienas procentas.

Bankai mielai pasinaudojo proga - viena vertus, jiems labai reikia pataisyti pačių likvidumą, išsibalansavus kredito srautams, kita vertus - susidarė puiki galimybė uždirbti. Bankai suprato ECB "užuominą" ir iškart puolė pirkti kredito ištroškusių ES šalių vyriausybių leidžiamas obligacijas (pirmiausia tas iš jų, kurias vyriausybės išpirks anksčiau, nei pačiam bankui sueis tas trejų metų terminas, kai reikės grąžinti paskolas ECB).

Obligacijų teikiamos palūkanos tris keturis kartus didesnės nei ECB paskolos palūkanos. Taigi, pakanka, kad skirtumas sudarytų du procentus, ir jau bankai turi 10 mlrd. eurų per metus (darome prielaidą, kad taip bankai panaudos pusę tų pinigų).

Kodėl, paklausite, negalėtų ECB pats tas obligacijas pirkti? Todėl, kad nors ECB turi rūpintis deramos apimties pinigų pasiūla euro zonoje, padėti prasiskolinusioms valstybėms jis negali - tai draudžia jo nuostatai. Šitaip net tokia rimta institucija kaip ECB turi pati sau vaizduoti kažkokį antrininką, kuris neskolina vyriausybėms, tačiau mato reikalą teikti joms kreditus, todėl randa kelią aplinkui (kainuojantį 10 ar daugiau mlrd. eurų per metus).

Šitaip lyg ir pagrįsta ECB nuostata - neteikti pagalbos per daug prasiskolinusioms euro zonos vyriausybėms - virsta dogma, sukeliančia grėsmę, galima sakyti, visų euro šalių ekonomikai ir galop priverčiančia patį ECB vaizduoti darant viena, kai jis iš tikrųjų daro kita.

Realaus produkto ar sveiko proto ieškojimas?

Dar vienas pavyzdys. Lenkijoje, kaip ir mūsų krašte, pensijų srityje veikia individualių kaupiamųjų sąskaitų sistema. Socialinio draudimo institucija renka pensijoms skirtas įmokas, dalį jų perveda į pensijų fondus, į juose laikomas individualias būsimųjų pensininkų sąskaitas.

Pensijų fondai stambią dalį tų lėšų skiria valstybės obligacijoms pirkti. Ir saugu, ir pelninga.

Lenkų analitikai pasišaipė: sunku rasti beprasmiškesnį viešųjų finansų tvarkymo būdą - kai tie valdžios surinkti pinigai pervedami privatiems fondams, kurie vėliau skolina juos... atgal valstybei.

Valstybė brenda į skolas, nes reikia pervesti lėšas į pensijų fondus, o pensijų fondai skolina tas lėšas atgal valstybei, kad ši turėtų iš ko vėl pervesti pinigų į fondus. Belieka, perfrazuojant Billą Clintoną ("This is economy, stupid"), pasakyti: "Kvailuti, čia gi finansai..."

Gal dėl to finansų įmantrumo mūsų padangėje atsirado lyg ir trečias būdas traktuoti viešuosius finansus, skolinimą ir skolinimąsi. Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho neseniai paskelbta nuomone, produkcija, sukurta skolintais ar dovanotais pinigais, išvis neturi būti laikoma realia! Skaičiuodamas šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) tokios "nerealios" produkcijos p. V.Uspaskichas randa 2011 metais buvus apie 10 mlrd. (tai ES struktūrinių fondų išmokos bei Vyriausybės paimti kreditai; kažkodėl skaičiavimų autorius ignoruoja privataus verslo kreditus). Taigi jis sako, neva pernykštis Lietuvos realus BVP buvo ne 106 mlrd., o tik 96 mlrd. litų. Neva dabartinė valdžia mulkina šalies gyventojus ištisa dešimtimi mistinių milijardų. Minėtos partijos lyderis, matyt, neturėjo laiko pratęsti savo ultraoriginalios įžvalgos. Juk ir privataus verslo ženkli veiklos dalis finansuojama skolintais pinigais - taigi, tektų nubraukti dar 20-30 mlrd. litų iš valstybės realiojo BVP. Ne ką geriau yra tada, jei produkcija gaminama užsienio kapitalui priklausančiose įmonėse - tokia produkcija irgi nėra šalies "realus produktas", nes įmonė pirkta ar pastatyta net ne už skolintus pinigus, o išvis nepriklauso Lietuvos gyventojams! Suprantama, tokių minčių autorius pajuokavo. Tik jis sąmoningai neparašė, kad juokauja. Partijos lyderis šiuo originaliu testu, matyt, tikrina, kiek sveiko proto liko rinkėjams.

Tuo tarpu vykdomajai valdžiai turi būti aišku - fiskalinio stabilumo sutarties įgyvendinimu užsiimti ir apskritai dorotis su finansinėmis valstybės problemomis reikės atsitraukus ne mažiau nei per patrankos šūvį nuo Darbo partijos lyderio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"