TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Nenori mokėti baudų – spaudžia keisti teisės aktus

2015 10 10 6:00
Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai Europos Sąjungoje ir Lietuvoje privalo finansuoti elektronikos atliekų surinkimą ir perdirbimą, visuomenės ir atliekų tvarkytojų švietimą ir informavimą. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gamintojų ir importuotojų organizacijoms Lietuvoje nesiseka tinkamai vykdyti valstybės nustatytų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų tvarkymo užduočių.

Už Vyriausybės nutarimu nustatytų normų neįvykdymą EEĮ gamintojams ir importuotojams gresia finansinės baudos, todėl baigiantis metams jie prašo keisti 2015 metų EEĮ atliekų surinkimo užduotis. Tačiau toks problemos sprendimo būdas priimtinas ne visiems.

Dvi galimybės: tvarkyti ar mokėti valstybei

Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai Europos Sąjungoje ir Lietuvoje privalo finansuoti EEĮ atliekų surinkimą ir perdirbimą, visuomenės ir atliekų tvarkytojų švietimą bei informavimą. Šias pareigas gamintojai ir importuotojai gali vykdyti dviem būdais – sumokėti valstybei arba susiburti į organizacijas (asociacijas), kurios pačios tvarko į rinką patenkančias atliekas. Iki šiol sistema veikė taip/, gamintojai ir importuotojai, užuot mokėję valstybei, buvo suinteresuoti tvarkyti atliekas patys.

Tačiau pastaruoju metu kai kurios EEĮ gamintojų ir importuotojų organizacijos, dėl įvairių priežasčių nepajėgiančios įvykdyti valstybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių, stengiasi paveikti politikus, kad šie keistų teisės aktus pagal šių organizacijų poreikius.

„Įstatymu įtvirtintas gamintojo ir importuotojo atsakomybės principas suponuoja pareigą organizuoti visų elektronikos įrenginių, kai jie tampa atliekomis, sutvarkymą aplinkai saugiu būdu: pradedant vartotojų švietimu, atliekų surinkimu, rūšiavimu, perdirbimu, paruošimu pakartotiniam naudojimui ir kt. Jei to padaryti neišeina (gamintojas nenori ar yra kitos aplinkybės), jam sudaryta galimybė susimokėti valstybei ir tokiu būdu pareigą tvarkyti elektronikos atliekas perleisti jai“, – LŽ aiškino Aplinkos ministerijos vyriausioji patarėja Vilma Karosienė.

Pasak jos, smulkieji gamintojai ir importuotojai, į rinką išleidžiantys nedidelį kiekį pakuočių, būtent taip ir elgiasi: valstybei kasmet sumoka beveik 3 mln. eurų taršos mokestį, o Aplinkos ministerija šiuos pinigus panaudoja atliekoms tvarkyti. Didžioji dalis šių lėšų pastaraisiais metais buvo skiriama rūšiavimo konteineriams savivaldybėse įsigyti.

Tuo metu į atliekų tvarkymo organizacijas susibūrusiems gamintojams ir importuotojams (GĮ) valstybė nustato tam tikrus reikalavimus. „Verslas turbūt skaičiuoja, kad mokestį mokėti yra brangiau, negu kartu susibūrus tvarkyti atliekas. Tačiau ir reikalavimus vykdyti privalu, pavyzdžiui, sudaryti sutartis su kiekviena savivaldybe ir organizuoti atliekų rūšiavimą“, – pažymėjo pašnekovė.

Šiuo metu pakuočių atliekų tvarkymą Lietuvoje organizuoja viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“, „Pakuočių tvarkymo organizacija“ ir „Gamtos ateitis“. EEĮ atliekų tvarkymą organizuoja asociacija EEPA, viešosios įstaigos Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija (EGIO) ir „Ekošviesa“.

„Jos turi organizuoti šių atliekų rūšiavimo, surinkimo ir perdirbimo sistemą, kad gyventojas, išrūšiavęs atliekas, kaip nustato savivaldybių taisyklės, papildomai nemokėtų, nes šios paslaugos kartą jau buvo įskaičiuotos į įsigyto daikto kainą“, – aiškino V. Karosienė.

Organizacijos, anot jos, turėtų veikti taip, kad atliekų kasmet būtų išrūšiuojama vis daugiau, o gyventojai įprastų rūšiuoti tiek panaudotas pakuotes, tiek nebetinkamus elektroninius gaminius.

Nesugeba įvykdyti valstybės užduoties

EEĮ gamintojams ir importuotojams įstatymu nustatyta pareiga kasmet organizuoti surinkimą ir perdirbimą tam tikro kieko elektronikos atliekų, skaičiuojant pagal tai, kiek elektronikos gaminių jie išleidžia į vidaus rinką.

2013–2015 metais Vyriausybės nutarimu patvirtintos 30–55 proc. apimties užduotys. Pagal teisės aktus įmonės turi organizuoti sutvarkymą bent nustatytą užduotį atitinkančio kiekio atliekų, suskirstytų į 10 kategorijų, pavyzdžiui, stambių ir smulkių namų apyvokos prietaisų ir kitų.

Gamintojai ar importuotojai šiemet privalo įvykdyti ne mažiau kaip 90 proc. nustatytos kiekybinės konkrečios kategorijos atliekų tvarkymo užduoties. Likusi užduoties dalis gali būti įvykdyta finansuojant kitos kategorijos EEĮ atliekų tvarkymą. Pavyzdžiui, vietoje 100 kg smulkių namų apyvokos prietaisų gamintojas ar importuotojas privalo sutvarkyti ne mažiau kaip 133 kg kompiuterių monitorių atliekų.

Smulkios buitinės technikos – televizorių, kompiuterių ir kitų IT prietaisų – surinkimą gamintojai ir importuotojai vykdo gana sėkmingai, tačiau nesiseka surinkti privalomo kiekio stambios buitinės technikos – nebenaudojamų skalbyklių, viryklių, šaldytuvų.

Organizatoriai teigia, kad šią techniką gyventojai kartais labiau linkę parduoti, o ne priduoti, todėl ją surinkti nemokamai sudėtinga.

Įtardama, kad šiemet valstybės nustatytos užduoties įvykdyti nepavyks ir bus priversta mokėti baudas, asociacija EEPA, kuriai sutvarkyti savo gaminių atliekas yra patikėjusios beveik 400 įmonių (tarp jų „Maxima“, „Senukų“ prekybos centras, „Avitelos prekyba“, „TC prekyba“, „Ermitažas“), spaudžia Aplinkos ministeriją leisti vienos rūšies atliekas, kurių surinkti nepavyksta, neribotai „dengti“ kitos kategorijos atliekomis.

Ministerija tokius prašymus vertina skeptiškai. „Aišku, kad atliekos neturi kojyčių ir pačios į rūšiavimo konteinerius neateis. Šitiek metų apie tai kalbama, gamintojams dėl to turėtų būti gėda. Jeigu gamintojai ir importuotojai prisiėmė atsakomybę, reikia tiesiog įdėti daugiau pastangų ir darbo, kad tokių atliekų būtų surenkama kasmet vis daugiau. Gal tai gyventojų nepakankamo informavimo pasekmė? O jeigu kiekvienais metais kaitaliosime užduotis pagal organizacijų pageidavimą ir esamos situacijos įteisinimą, atliekos savaime tikrai nepradės rinktis. Atliekas reikia rinkti, reikia šviesti gyventojus, juos motyvuoti ir visa tai yra gamintojų ir importuotojų organizacijos pareiga“, – sakė V. Karosienė.

Aplinkos ministerijos vyriausioji patarėja stebisi, kad organizacijos eina lengviausiu keliu – metų pabaigoje prašo keisti užduotis. „Įsivaizduokite situaciją. Man, importuotojui, kuris įveža 100 kg elektroninių žaislų, Vyriausybė nustatė užduotį šiemet surinkti 50 kg nebenaudojamų žaislų atliekų. Rudenį žiūriu – gyventojai „nesunešė“ tokio kiekio žaislų. Ką aš darau? Spaudžiu Vyriausybę, kad vietoj žaislų leistų surinkti 50 kg kompiuterių monitorių. Gavęs leidimą, „surenku“ 2 monitorius ar 1 šaldytuvą ir turiu reikiamus 50 kg“, – ironizavo pašnekovė.

V. Karosienė pažymi, kad smulki EEĮ, pavyzdžiui, barzdaskutės, plaukų džiovintuvai, dantų šepetėliai, dažnai lengva ranka išmetama į šiukšlių dėžę kartu su komunalinėmis atliekomis. „Leisdami tokias sunkiai surenkamas atliekas beatodairiškai dengti tomis, kurios susirenka savaime, niekada nepasieksime užsibrėžtų tikslų. Valstybei tai netinka“, – sakė ji.

Daug atliekų tvarkoma nelegaliai

Apie tai, kad atliekų surinkimo sektoriuje nelegali prekyba klesti visame pasaulyje, kalbėta šių metų birželio mėnesį vykusioje EEĮ nelegalios prekybos projekto (CWIT) konferencijoje Paryžiuje.

Interpolo sekretorius Timas Morrisas konferencijoje teigė, kad atliekos vežamos nelegaliai perdirbti ar pašalinti tiek ES, tiek už ES ribų. Vien 2012 metais buvo rasta apie 40 kompanijų, kurios nelegaliai tvarkė elektronines atliekas.

Interpolo duomenimis, tik apie 35 proc. surenkamų EEĮ atliekų sutvarkoma legaliai, tai yra nekeliant poveikio aplinkai, didžioji dalis tik nurodoma ataskaitose, apskaitos dokumentuose.

Daugiau kaip dvejus metus vykdyto ir EK finansuoto CWIT projekto metu nustatyta, kad 6 mln. tonų EEĮ atliekų išvežama nelegaliai. EEĮ atliekos, eksportuojamos į besivystančias šalis, turi pavojingų medžiagų, gyvsidabrio, kadmio, jos šalinamos sąvartynuose, taip neigiamai veikdamos aplinką. Išankstinėje projekto ataskaitoje teigiama, kad didžioji dauguma ES šalių nepasieks nustatytų atliekų tvarkymo tikslų iki 2020 metų. Tyrimas taip pat parodė, jog gyventojų įpročiai nesikeičia, nes į šiukšlių dėžes išmetama kasmet 10–15 proc. elektronikos.

Rytų Europoje neatitiktis tarp pateikimo į rinką, surinkimo ir sutvarkymo, palyginti su kita ES dalimi, yra didžiausia. Apytiksliai 30 proc. perdirbamų šaldytuvų nerandama kompresorių. Gali būti, kad nemaža jų dalis nelegaliai per Rytų Europą patenka į Afriką. Taip pat nustatyta, kad apie 1700 kilotonų EEĮ įrangos atliekų yra nedokumentuotos, jos lieka ES arba išvežamos į užsienį.

Valstybės visaip kovoja su nelegaliu EEĮ atliekų tvarkymu. Pavyzdžiui, Austrija sukūrė darbo grupę, kurioje yra savivaldybės, perdirbėjų, policijos atstovų, ir ši darbo grupė svarsto, kaip kovoti su nelegaliu EEĮ atliekų perdirbimu. Vokietijoje jau 10 metų dirba policininkai, turintys aplinkosaugos išsilavinimą.

Švedijos policijoje prieš 2 metus pradėjo dirbti žmonės, išmanantys aplinkosaugos ir konkrečiai atliekų tvarkymo sistemas. Šalyje veikia policijos aplinkosaugos tinklas. Prancūzijoje teisėjai ir tyrėjai specialiai mokomi aplinkosaugos klausimais, nes iki šiol aplinkosaugai buvo skiriama nepakankamai dėmesio dėl informacijos ir kompetencijos trūkumo.

Sudarė neformalią darbo grupę

Siekdama užtikrinti tinkamą EEĮ atliekų tvarkymą, stiprinti gamintojo ir importuotojo atsakomybę ir reaguodama į susiklosčiusią situaciją Aplinkos ministerija subūrė neformalią darbo grupę. „Turime užtikrinti, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekos būtų tvarkomos tinkamai“, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.

Ši darbo grupė, į kurią pakviesti Vyriausybės, Ūkio ministerijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Aplinkos apsaugos agentūros bei EEĮ įrangos gamintojų ir importuotojų atstovai, tarsis ir dėl to, ar vietoj atliekų, kurių nepavyksta surinkti, leisti „dengti“ kitų kategorijų atliekomis.

Vis dėlto ministerijos atstovai pažymi, kad vienos EEĮ gamintojus ir importuotojus vienijančios asociacijos siūlymas nėra priimtinas kitiems rinkos dalyviams.

Panaikino licenciją

Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) rugsėjo 9 d. panaikino EEPA licencijas, suteikiančias teisę organizuoti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą. Licencijų galiojimas panaikintas nustačius, kad EEPA 2015 metais tris kartus pažeidė Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytus reikalavimus ir jai buvo taikyti trys įspėjimai apie galimą licencijų galiojimo sustabdymą.

EEPA kelias savaites negalėjo užsiimti licencijuojama veikla ir vykdyti elektros ir elektroninės įrangos gamintojams ir importuotojams nustatytų pareigų. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas rugsėjo 25 d. EEPA prašymu laikinai AAA sprendimą sustabdė.

Parengta bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"