TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Net mažiausia kibirkštėlė miškui gali būti lemtinga

2014 08 12 6:00
Pamačius virš miško kylantį nors mažiausią dūmelį, prašoma kuo greičiau apie tai pranešti artimiausios miškų urėdijos budėtojui, vietos priešgaisrinei tarnybai ar tiesiog skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Vieni įspūdingiausių Lietuvoje - Nemenčinės krašto miškai, kurie traukia ir poilsiautojus, gamtos mėgėjus. Didžiausias rūpestis vasarą - miško gaisrai, kurie, be materialinių nuostolių, neatitaisomai pakenkia miško biologinei įvairovei, sunaikina retas buveines.

Žiloje senovėje Nemenčinės ir Bezdonių miškai buvo net Lietuvos kunigaikščių medžioklės vieta... Ir tai nestebina – tarp lieknų pušų kamienų raibuliuoja 69 ežerai, prateka 15 upių ir upelių.

Siekiant išsaugoti gamtinę ir geografinę įvairovę, dalis Nemenčinės urėdijos miškų įtraukti į Asvejos ir Labanoro regioninių parkų ribas, įsteigti Algirdėnų, Aukštagirio, Baltasamanės, Buivydžių, Dvarčionių, Eituniškių, Girijos, Maldžiūnų, Perūno, Pravalo, Skersabalių, Tapelių, Taurijos, Veržuvos, Verdeikių ir Žeimenos draustiniai. Be jų, urėdijos teritorijoje yra savivaldybių įsteigti Tapelių kraštovaizdžio bei Aukštagirio ir Veržuvos hidrografiniai draustiniai. Nemažai čia lankytinų istorinių ir geografinių vietų - Verkianti uola, seni ąžuolai, Baliulių, Prienų, Abejučių, Nemenčinės, Sužionių, Bernotų piliakalniai.

Suprantama, visa tai pritraukia į miškus gausybę lankytojų, tačiau karštomis vasaromis sunku pasakyti - džiaugtis tuo ar ne. Didžiausias rūpestis vasarą - miško gaisrai, kurie ne tik pridaro daug materialinių nuostolių, bet ir neatitaisomai pakenkia miško biologinei įvairovei, sunaikina retas buveines.

Sausra visada pavojinga

Gaisrai Nemenčinės miškuose – vieni dažniausių Lietuvoje, nes šiame krašte vyrauja pušynai, kurie greičiau užsiliepsnoja. Apžvelgę vien 2014 metų duomenis matome, kad daugiausia, daugiau nei po 10, miško gaisrų kilo Vilniaus, Nemenčinės, Druskininkų, Šalčininkų urėdijų miškuose, kuriuose vyrauja pušynai. Taigi pušynai, kad ir kokie gražūs jie būtų, sausuoju metų laikotarpiu sukelia daugiau rūpesčių nei kiti medynai, dėl to karštymečiu jie Lietuvoje ypač stebimi, vykdomos prevencijos priemonės.

Įvairios prevencijos priemonės sausuoju metų laiku kasmet vykdomos ir kituose Lietuvos miškuose. Senovėje jų būta net labai drastiškų, tačiau jas diktuoja gyvenimas ir laikas... Pavyzdžiui, 1423 metais Jogailos išleistame Statute už miško padegimą buvo numatyta net mirties bausmė!

Ganėtinai drastiškas buvo miškininkų paskelbtas draudimas gyventojams lankytis miške sausringą 1992 metų vasarą. Tuomet sukruto verslininkai, kurie vertėsi uogų ir grybų supirkimu. Jie vis dėlto įtikino miškininkus, kad žmonės, renkantys miško gėrybes ir gyvenantys iš pajamų, gautų už jas, tikrai miško nepadegs.

Kur kas efektyvesnė priemonė buvo aplinkosaugininkų inicijuotas Žemės ūkio ministerijos sprendimas nemokėti tiesioginių išmokų už išdegusius pievų plotus – iš karto sumažėjo išdegusių pievų, o kartu ir miško gaisrų pavasarį.

Tačiau supraskime, kad miško gaisrų kyla ne tik pavasarį, o degančios pievos – tai ne vienintelis pavojus miškams. Miško gaisrų pavojų didina rekreaciniai objektai, kolektyviniai sodai. Gaisras miške gali kilti taip pat nuo iškylautojų laužo ar per automobilio langą išmestos nuorūkos. Gaisrą gali sukelti net išgaubta stiklinio butelio šukė.

Šie metai miško gaisrų atžvilgiu miškininkams itin nepalankūs. Žiema buvo besniegė, žemė neįmirkusi, todėl, vos tik pradžiūvus, ėmė liepsnoti apleisti pernykštės žolės plotai - Nemenčinės miškų urėdijai priklausančios Sužionių girininkijos miškuose pirmasis gaisras kilo jau kovo 14 dieną. Laimei, tąsyk buvo sureaguota operatyviai ir teišdegė 0,11 ha miško.

Atėjus karštymečiui, įtampa dar padidėjo, tačiau dėl racionalaus miškų valdymo ir tinkamų prevencijos priemonių Nemenčinės miškininkai šį klausimą sprendžia ganėtinai sėkmingai. Nors urėdijos administruojamuose plotuose nuo metų pradžios jau kilo 21 gaisras, visuose juose teišdegė 2,51 ha miškų.

Į gaisravietes vyko jau 850 kartų

Sausuoju metų laikotarpiu įtampa padidėja ir kituose šalies miškuose, todėl šalies miškai visą parą stebimi, o budinčios miškų urėdijų priešgaisrinės komandos kiekvienu momentu pasiruošusios gesinti vos pradėjusį rusenti mišką. Pagal gautus pranešimus apie pastebėtą kad ir menką dūmelį ugniagesių automobiliai skuba jo link – vien šiais metais budrios miškų urėdijų priešgaisrinės komandos į gaisravietes buvo išvykusios daugiau nei 850 kartų.

Miškų urėdijų ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos duomenimis ( www.gmu.lt ), nuo metų pradžios iki š. m. rugpjūčio 7 dienos Lietuvoje užregistruoti 142 miško gaisrai, siautėję 160,7 ha miškų plotuose. Palyginimui - 2013 metais per tą patį laikotarpį šalyje buvo užregistruoti 98 miško gaisrai, išdegė 22,4 ha miško.

Šiandien į miško apsaugą jau žiūrime truputį kitaip nei prieš kokių porą dešimčių metų. Nors verslo sluoksniai ir kai kurie politikai dar akcentuoja ekonominę naudą, tačiau vis labiau atsižvelgiama ir į labai svarbią visuomenei - miško egzistencinę vertę. Juk daugeliui mūsų miškas brangus jau vien dėl to, kad jis yra, kad turime galimybę į jį nuvykti, pailsėti.

Tai iš dalies pateisina ir daug kainuojančias šiuolaikines prevencijos priemones - gaisrų gesinimo jau neįsivaizduojame be galingos šiuolaikinės gaisro gesinimo technikos: nebe tie laikai, kai vienas traktorius tempdavo į miško gaisravietę cisterną su vandeniu, o kitas iš paskos - gaisrinę mašiną...

Taip pat nemažą reikšmę miško gaisrų prevencijai turi daugelio urėdijų miškuose įdiegtos antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos (AAMGSS). Tokią sistemą turi ir Nemenčinės miškų urėdija. Iki šiol miškui nuolat stebėti buvo įrengti priešgaisrinio stebėjimo bokštai, į kuriuos nuo ankstyvo pavasario iki pat rugsėjo kopdavo budėtojai. Tai buvo pagrindinis miško stebėjimo būdas. Tačiau išbūti tokiame bokšte visą pamainą – nelengvas darbas: karštą dieną budėtojas turėdavo iškęsti kepinančius saulės spindulius, o jei dar stiprus vėjas – jausdavo ir bokšto svyravimą. Visą dieną tvyrančią įtampą, stebint tolimiausias apylinkes, dar padidindavo problema patenkinti fiziologinius poreikius. Juk bokštai ganėtinai aukšti - siekia daugiau nei 30 metrų aukščio, o į juos lipama vertikaliomis kopėčiomis. Tad nepalaipiosi į tokį aukštį kas porą valandų, o ir paslysti, susižeisti kopiant didelė rizika, ypač darbo pabaigoje, kai budėtojas jau pavargęs.

Kita vertus, dėl ilgo ir įtempto darbo žmogaus akys pavargsta ir budėtojas gali pavėluotai pastebėti ar ne visai tiksliai nustatyti gaisro židinį. Ypač tai aktualu Nemenčinės miškų urėdijai, kurios miškai driekiasi ir Neries krantų skardžiais, kalvomis bei kloniais: bokštai per žemi, kad iš jų pastebėtum dūmus klonyje, o gyventojų pranešimai ne visada būna labai tikslūs. Dabar, įdiegus AAMGSS, vietoj jų miškus stebi elektroninės „akys“ – detektoriai. Šie detektoriai yra sumontuoti ant GSM bokštų, kurie aukštesni nei įprasti stebėjimo bokštai, o miškai stebėjimo detektoriais gali būti stebimi visą parą.

Tiesa, nežinančiojo akimis AAMGSS kaina suprantama labai tiesmukiškai, atseit perkamos labai brangios kameros. Iš tiesų, patys detektoriai ir jų įrengimas tesudaro nedidelę dalį investicijų, o visa kita - kompiuteriai, serveriai, programinė įranga ir kitos su sistema susijusios išlaidos. Reikia įvertinti ir tai, kad urėdijoms sumažėjo stebėjimo bokštų eksploatacijos išlaidos, o sumažėjus darbuotojų etatų sutaupoma dalis darbo užmokesčio fondo.

Detektorius, sukdamasis aplink savo ašį, analizuoja stebėjimo zonoje saugomos teritorijos vaizdus, o „atpažinęs“ dūmus į centrinį pultą atsiunčia aliarmo signalus. Šie Vokietijoje pagaminti aukščiausios kokybės detektoriai labai jautriai reaguoja į dūmus: mažiausias „matymo“ atstumas yra apie 10 km, o didžiausias, esant palankiausioms oro sąlygoms, – net iki 40 kilometrų. Pranašumas yra ir tai, kad prie centrinio pulto budinčiam stebėtojui nebūtina sėdėti įsmeigus į jį akis - apie gaisrą jam praneša garso signalas. Kas keturias minutes urėdijų priešgaisrinės tarnybos centruose budintys specialistai viename kompiuterio monitoriuje mato iš 3 stebėjimo detektorių atsiųstas gaisro pavojaus židinių nuotraukas, o kitame monitoriuje - žemėlapyje rodomos galimo gaisro vietos koordinatės ir atstumas iki jos.

Rūpintis turime visi kartu

Tačiau reikia pažymėti, kad miškų išsaugojimas kol kas gula vien ant valstybinių miškų urėdijų miškininkų pečių. Iš tiesų - rūpintis miškais yra kiekvieno mūsų pilietinė pareiga, todėl miškininkai prašo kiekvieną šalies pilietį mylėti ir tausoti gamtą, poilsiui pasirinkti tik specialiai tam įrengtas aikšteles ar stovyklavietes, sausuoju laikotarpiu susilaikyti nuo laužų kūrenimo, o rūkalius - susilaikyti nuo rūkymo miške. Taip pat prašoma grybautojų ir uogautojų karštomis vasaros dienomis kuo mažiau lankytis miške - net mažiausia kibirkštėlė miškui gali būti lemtinga...

Miškininkai džiaugiasi, kad į prevencinį darbą jau įsitraukė Vilniaus, Švenčionių ir kitų rajonų savivaldybių administracijos, išleidusios įsakymus dėl fizinių asmenų lankymosi miške sausringuoju metų laiku apribojimo, o iš viso lankymąsi fiziniams asmenims savo administruojamų teritorijų miškuose uždraudė arba apribojo jau pusė šalies savivaldybių. Miškininkai ir toliau prašo visų žmonių, ypač tų, kurie mėgsta iškylauti miške ar gyvena netoli miško, pagalbos - nuolat stebėti, ar nepasirodys tolumoje juodas dūmas, atimantis iš mūsų didžiausią Lietuvos visuomenės turtą – miškus.

Todėl prašome, pamačius virš miško kylantį nors mažiausią dūmelį, kuo greičiau apie tai pranešti artimiausios miškų urėdijos budėtojui, vietos priešgaisrinei tarnybai arba tiesiog skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Kartu reikėtų prisiminti, kad už priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų nesilaikymą numatytos ir nemažos baudos. Tiesa, mirties bausme už miškų padegimą šiais laikais jau nebaudžiama, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 77 straipsnyje nurodyta, kad priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 100 iki 200 litų, o pareigūnams – nuo 300 iki 600 litų. Dar griežtesnės baudos numatytos už miško naikinimą arba žalojimą jį padegant arba nerūpestingai elgiantis su ugnimi. Priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimas, sukėlęs miško gaisrą arba jo išplitimą, užtraukia baudą piliečiams nuo 2000 iki 4000 litų, o pareigūnams – nuo 4000 iki 8000 litų.

Autorius yra VĮ Nemenčinės miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"