TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Nualintas dirvožemis neįstengs išmaitinti

2016 04 14 6:00
Pasaulinio masto problema, kai dėl sunkios technikos naudojimo dirva suslegiama, todėl blogėja žemės struktūra, mažėja poringumas, sunkėja augalų šaknų augimas, sutrinka drėgmės režimas. LŽ archyvo nuotraukos

Dirvožemio tausojimas ir jo derlingumo didinimas – jau ne vienus metus esminė problema. Bloga žinia yra tai, kad nesiimant priemonių derlingojo žemės sluoksnio pasaulyje neva užteks tik maždaug pusei amžiaus. Nors Lietuvoje situacija nėra bloga, dirvožemio „sveikatai“ ūkininkai turėtų skirti daugiau dėmesio, juolab jog nuo to priklauso ir derliaus gausa.

Lietuvos specialistai pažymi, kad mūsų dirvožemis nėra tobulas. Jis stokoja kai kurių medžiagų ir susiduria su visai Europai būdingomis problemomis. Tačiau aliarmo specialistai neskelbia. Dirvožemio tyrimai ir tikslingas tręšimas gali subalansuoti medžiagas, pagausinti derlių.

Lietuvos žemė gerėja

Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI) Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas Virginijus Feiza teigė, jog ilguoju laikotarpiu dirvožemio derlingumas Lietuvoje gerėjo. Tai esą įrodo jo našumo balas. Vidurio Lietuvoje vidutinis našumo balas siekia 60 iš 100. Maksimaliu balu pasaulyje įvertintas tik Nilo upės žemupyje suplautas juodžemis – derlingos žemės etalonas.

Kad dirvožemio kokybė Lietuvoje gerėjo, anot V. Feizos, atspindi ir 5–6 kartus išaugęs augalų derlingumas. Antai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kauno gubernijoje žieminių kviečių buvo prikuliama 0,9 tonos iš hektaro (t/ha), žieminių rugių ir miežių – 0,8 t/ha. 2015 metais žieminių kviečių derlingumas jau siekė 5,7 t/ha, žieminių rugių – 2,8 t/ha, miežių – 4 t/ha.

Jei dirvožemis toliau degraduos dabartiniais tempais, derlingojo viršutinio žemės sluoksnio pakaks maždaug 60 metų.

„Derlingumas didėjo, nes gerėjo mūsų dirvožemis. Pirmiausia – dėl vis labiau subalansuoto žemės tręšimo. Štai ir kitas didėjantį derlingumą įrodantis faktas: 1928 metais Dotnuvos miestelyje ariamasis dirvožemio sluoksnis buvo tik 15 centimetrų storio, o šiandien – maždaug 35 centimetrai“, – sakė LŽI vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Tiesa, jis neatmetė, kad derlingumui turėjo įtakos ir augalų tręšimas. Pavyzdžiui, azotu tręšiami augalai išaugina ne tik didesnius stiebus, platesnius lapus, bet ir ilgesnes šaknis. Jos lieka dirvoje ir prisotina šią organinių medžiagų.

„Lietuvoje, jei vertintume dirvožemio kokybę ir ekologinę situaciją žemės ūkyje, problemų yra. Tačiau norėčiau paminėti vieną įdomų ir raminantį faktą: važiuodami per Lietuvą matome daug gandrų ir jų lizdų, o tai, pasirodo, byloja apie švarią, ekologinę aplinką. Nuvykite į Europą, kad ir į Daniją, ten išvysite vos vieną kitą gandrą. Taigi drįstu teigti, jog mūsų gamta, dirvožemis yra švarūs“, – kalbėjo V. Feiza.

Dirvožemiui trūksta medžiagų

Algimanto Stulginskio universiteto (ASU) Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius, habil. dr. Gvidas Šidlauskas žemės kokybę mūsų krašte vertino kiek nuosaikiau. „Lietuvos dirvožemis nėra pats blogiausias, tačiau, palyginti su Vakarų Europos šalimis, neturtingas nei fosforo, kalio, azoto, nei organinių medžiagų, – tvirtino jis. – Dirvožemis – nacionalinis turtas, kurį privalome ne tik tausoti, bet ir didinti jo našumą, gerinti fizinius bei cheminius parametrus, turtinti maisto ir organinėmis medžiagomis.“

Lietuvoje, anot pašnekovo, vyrauja vos iki 2 proc. humuso turinčios žemės. O būtent organinė medžiaga, arba humusas, – vienas svarbiausių gero dirvožemio elementų. Daugiausia humuso yra Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, Suvalkijoje, mažiausiai – Pietų ir Rytų Lietuvoje bei Žemaitijos aukštumose.

G. Šidlauskas paaiškino, kad organinės medžiagos dirvožemis pirmiausia gauna iš gyvulių mėšlo. Tačiau gyvulių šalyje katastrofiškai sumažėję, todėl reikia ieškoti kitų būdų, kaip papildyti dirvožemį humusu. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, efektyviai panaudojant šiaudus, ražienas, taip pat auginant augalus, kuriuos būtų galima užarti. Tam tinka įvairūs augalų mišiniai, rapsai, garstyčios ir kiti.

Mineralinės trąšos, anot pašnekovo, pagerina dirvožemio derlingumą, bet organinės medžiagos kiekiui žemėje beveik neturi jokios įtakos. Jos tik padeda užauginti daugiau žaliosios masės, kurią galima užarti. Kita vertus, mineralinės trąšos gali praturtinti žemę kitomis medžiagomis, kurių Lietuvoje taip pat stokojama. Mūsų šalyje, pasak G. Šidlausko, vyrauja mažai mineralinio azoto turinčios žemės. Jos sudaro apie 60 proc. viso Lietuvos dirvožemio. Dar maždaug 25 proc. žemių būdingas labai mažas kiekis azoto. Tik 10–15 proc. dirvožemio pasižymi vidutiniu ir didesniu kiekiu azoto.

Tuo metu fosforo stokoja 60–65 proc. Lietuvos laukų. Daugiau šių trąšų turi apie 35 proc. dirvožemio. Kalio rodikliai šiek tiek geresni. Mažai ir labai mažai jo esama 40–45 proc. dirvožemio, vidutiniškai – 55–60 proc. žemių.

Norint subalansuoti šių medžiagų kiekį dirvožemyje, trąšų reikia tiek, kad užtektų ir augalams, ir dar liktų žemėje. „Tačiau dirvožemiui sukultūrinti, praturtinti jį maisto medžiagų vienų ar penkerių metų nepakanka. Reikia daug metų investuoti, kad medžiagų pagausėtų. Be to, fosforo, kalio ir kitų medžiagų kiekį dirvoje lemia ir jos kilmė“, – dėstė G. Šidlaukas.

Šalyje – ir globalios problemos

V. Feizos įsitikinimu, Lietuvoje nėra grėsmės, jog ateityje dirvožemis bus nualintas. Pirmiausia dėl to, kad laikomasi mokslo rekomendacijų – šiaudai, rapsų stiebai neišvežami iš laukų, sugrįžta atgal į žemę. „Taip pat tręšiame augalus, o jų šaknys lieka dirvožemyje. Rūpinamės jo rūgštingumu, kalkiname, kad augalams būtų prieinamos visos medžiagos.“

Vis dėlto V. Feiza pripažino, jog Lietuvos dirvožemis nėra idealus. Pirma, jis pernelyg suslėgtas. Tai pasaulinio masto problema, kai dėl modernios ir našios, tačiau labai sunkios technikos naudojimo dirva suslegiama, todėl blogėja žemės struktūra, mažėja poringumas, sunkėja augalų šaknų augimas, sutrinka drėgmės režimas, vadinasi, prastėja derlius. Tai ypač aktualu Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvos šiauriniuose rajonuose. Šią problemą galima spręsti dirbant žemę, purenant podirvį, sudarant sėjomainą su ilgašakniais augalais.

Lietuvoje, anot V. Feizos, susiduriama ir su kita visai Europai būdinga bėda – vandens trūkumu dirvožemyje. Paprastai tariant, kuo daugiau žemėje yra organinių medžiagų, tuo jos struktūra geresnė ir gali daugiau sukaupti vandens. Kuo daugiau dirvožemis turi vandens, tuo didesnė gero derliaus tikimybė.

Skaičiuojama, kad nualinta žemė išlaiko vidutiniškai perpus mažiau vandens nei sveika toje pačioje vietoje. Tai aktualu, nes prognozuojamas klimato atšilimas ir galimas drėgmės trūkumas.

Lietuvos ūkiai specializuojasi augalininkystės ir gyvulininkystės srityse. Kadangi augalininkystės ūkiuose gyvulių neauginama, jų valdomas dirvožemis negauna organinių trąšų.

Tyrimai mažina investicijas

Kad dirvožemis turėtų reikiamų medžiagų, o derlius būtų gausesnis, ūkininkai raginami išsitirti savo laukus. Visų pirma, kaip pabrėžė V. Feiza, būtina žinoti dirvožemio agrochemines savybes – pagrindinių cheminių elementų (fosforo, kalio, azoto), kuriuos augalai naudoja kaip maisto medžiagas, kiekį, taip pat žemės rūgštingumą, o tiems, kurie augina rapsus, – sieros kiekį dirvoje. Azoto tyrimus, anot specialisto, derėtų atlikti kasmet, kalio ir fosforo – kas penkerius metus.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro laboratorija daug metų darė mineralinio azoto tyrimus ir skelbė ūkininkams, kiek jo yra dirvožemyje. Tačiau šiemet laboratorija negavo finansavimo, tad ūkininkai dėl tyrimų turėtų kreiptis patys. V. Feiza įspėjo, kad nepanaudojus dirvožemyje jau esamo azoto jis gali lengvai patekti į gruntinius vandenis.

Šiais laikais trąšų reguliavimą pagal dirvos savybes palengvina specialios programos. Jos, įvedus maisto medžiagų, humuso kiekį, dirvožemio granuliometrinę sudėtį, suskaičiuoja, kiek ir kokiomis medžiagomis reikėtų praturtinti žemę. Lietuvoje tokius tyrimus ir skaičiavimus atlieka Agrocheminių tyrimų laboratorija.

G. Šidlauskas atkreipė dėmesį, kad ūkininkai vis labiau skaičiuoja, kaip efektyviau, racionaliau naudoti trąšas, todėl daro dirvožemio tyrimus. Tad ypač sparčiai populiarėja skystosios trąšos LYDERIS, kurių asortimentą ir naudojimo technologijas priklausomai ir nuo dirvožemio sąlygų nuolat tobulina UAB „Agrochema“ kartu su mokslo institucijomis.

Tačiau mokslininkams norėtųsi, jog ūkininkai būtų dar pažangesni. Nes kol kas tik kai kurie jų trąšų rūšims ir normoms nustatyti jau naudoja ir šiuolaikines ryšio priemones. Pasitelkdami palydovinį ryšį sudaro laukų žemėlapius, o tręšiamosios, važiuodamos per laukus, automatiškai parenka reikiamą trąšų kiekį. Vis dėlto tokios naujovės dar nelabai paplitusios, nes tebėra brangios, bet būtina įvertinti ir racionalaus tręšimo naudą derliui.

Dirvožemis praranda gerąsias savybes

Dar 2012 metais Sidnėjaus universiteto profesorius Johnas Crawfordas, duodamas interviu žurnalui „Times“, perspėjo, kad po kelių dešimtmečių pasaulis gali susidurti su problemomis dėl dirvožemio erozijos ir degradacijos.

Apytikriais skaičiavimais, jei žemės derlingasis viršutinis sluoksnis prastės dabartiniais tempais, jo pakaks maždaug 60 metų. Šiandien net 40 proc. dirbamo dirvožemio vertinamas kaip nevisavertis arba smarkiai nualintas.

Dėl įvairių ūkininkavimo metodų žemė praranda savo gerąsias savybes ir reikalingas medžiagas 10–40 kartų greičiau, nei išgali natūraliai jų gauti. Europoje net gerai prižiūrimi laukai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo idiliški, nualinami pernelyg greitai.

Tai reiškia, kad per ateinančius 20–50 metų bus pagaminta 30 proc. mažiau maisto, kas, kaip žinoma, yra priešinga prognozuojamiems ateities poreikiams. Juk didėjant populiacijai ir pragyvenimo lygiui tokiose šalyse kaip Kinija, Indija maisto poreikis didės dvigubai.

Vidutinis augalų derlingumas Lietuvoje (t/ha)

Augalaiprieš Pirmąjį pasaulinį karą* Kauno gubernijoje2015 metais
Žieminiai kviečiai0,95,7
Žieminiai rugiai0,82,8
Miežiai0,84
Avižos 0,82,6
Bulvės5,917

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

* 1906–1910 m. Kauno gubernijoje (pagal J. Krikščiūną)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"