TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Pakinkyti vėją ir upes trukdoma iš godumo

2008 11 24 0:00
Artėjant IAE uždarymui ir elektros badui, atsirandantiems naujiems elektros gamintojams patekti į elektros skirstomuosius tinklus sudaromos didžiausios kliūtys.
Andriaus DELTUVOS piešinys

Elektros energijos gamyba užtikrina techninę pažangą visose gamybos srityse, palengvina žmonių buitį. Mūsų šalyje jai gaminti iki šiol naudojama atvežtinė žaliava - nafta, dujos, branduolinis kuras sudaro net 98 proc., todėl ir elektros energijos kaina yra didelė. Deja, ją kelia ir nevaržomas monopolininkų godumas.

Vis dar veikiant Ignalinos atominei elektrinei (IAE), dėl daugybės tarpininkų veiklos, o gal net dėl įvairiausių machinacijų, apie kurias jau ne kartą rašė LŽ, elektros kaina Lietuvos vartotojams išaugo iki 33 ct už kilovatvalandę (kWh).

Ir tai, kaip teigia nacionalinis investuotojas "LEO LT", dar ne riba. Elektros kaina didinama 6-8 ct už kWh neva skirstymo išlaidoms padengti.

Lietuvoje per metus 8 mlrd. kWh elektros sunaudojantiems vartotojams tai papildomai kainuos apie 700 mln. litų, kuriuos energetikai gaus be jokių papildomų išlaidų. Taigi jau vien šis pavyzdys rodo, kaip nesunkiai galima uždirbti, kai elektros energijos skirstymas ir realizacija yra dominuojančių energetikų rankose.

Tuo metu naujiems elektros gamintojams patekti į elektros skirstomuosius tinklus daromos didžiausios kliūtys. Buvęs Seimas irgi prie to prisidėjo, įpareigojęs elektros gamintojus mokėti 3,72 ct už kiekvieną pagamintą kWh įdomiai pavadintą - visuomenės intereso - mokestį. Įkūrus nacionalinį investuotoją "Leo LT", Lietuvoje dar labiau sukoncentruotas elektros energijos valdymas, nepaisant Europos Komisijos reikalavimų atskirti elektros gamybą ir skirstymą, kad vartotojai turėtų galimybę rinktis, iš ko jiems naudingiau pirkti energiją.

Lietuvos energetika turėtų būti plėtojama kompleksiškai, panaudojant visas turimas žaliavas ir šalies gamtines sąlygas. Pagal Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją, 2010 metais pirminės energijos balanse atsinaujinančios energijos dalis jau turėtų sudaryti 12 proc., o iki 2025 metų - 20 procentų.

Europos Sąjunga, matydama, kad mūsų šalis turi pakankamą atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) potencialą, pastarąją užduotį padidino iki 23 proc. ir paankstino jos įgyvendinimo laiką - iki 2020 metų. Už jos neįvykdymą šaliai grės bauda.

Šiuo metu Lietuvoje iš AEŠ pagaminama vos 3,6 proc. elektros energijos, o įsipareigota iki 2010 metų pasiekti 7 procentus. Mūsų šalyje nusikalstamai nenaudojama ir vėjo energija, miško bei medienos atliekos, šiaudai, biodujos. Jie galėtų sudaryti nemažą dalį šalyje naudojamos energijos.

Ir laivybos, ir hidroenergetikos poreikiai

Hidroenergetika plačiai naudojama daugelyje šalių. Jos dalis bendrame elektros gamybos balanse, pavyzdžiui, Prancūzijoje siekia 14, Suomijoje - 16, Švedijoje - 47, Norvegijoje - 99 procentus. Panašias gamtines sąlygas kaip ir mes turinčioje Latvijoje hidroenergijos dalis jos balanse sudaro net 70 procentų.

Lietuvoje, specialistų vertinimu, hidroenergija galėtų padengti apie 15 proc. dabartinės elektros energijos sąnaudų. Lietuvos mokslų akademijos Vandens problemų taryba šių metų pradžioje svarstė hidroenergetikos perspektyvas ir pasiūlė į Nacionalinės strategijos įgyvendinimo dėl IAE uždarymo planą kaip pirmaeiles statybas Nemuno vidurupyje įtraukti Birštono ir Alytaus hidroelektrines (HE). Jos būtų pačios efektyviausios iš visų galimų pastatyti didelių HE Lietuvoje. Techniniai ekonominiai rodikliai būtų panašūs į jau 40 metų veikiančią Kauno HE, atsipirkusią mažiausiai tris kartus.

Hidroenergetika - tai ne tik elektros gamyba. HE vandens saugyklos sukuria puikiausią infrastruktūrą kitiems vandens ūkio sektoriams ir alternatyviems su tvenkinio aplinka susijusiems verslams plėtoti, leidžia padidinti upių vandeningumą sausuoju metu, saugo nuo potvynių, plėtoja rekreacines galimybes. Didžiausias ekonominis, socialinis ir aplinkosaugos efektas pasiekiamas tada, kai upės vandens ištekliai naudojami ne vieno, o kelių vandens ūkio sektorių poreikiams tenkinti.

Įrodyta, kad energijos gamyba yra viena efektyviausių pelno atžvilgiu ir sudaro puikią infrastruktūrą plėtotis kitiems sektoriams, pavyzdžiui, laivybai Nemune ir Neryje. Parengus gilų vandens kelią, kuriam būtini patvankos statiniai, ir sudarius sąlygas krovininei laivybai, Nemune galėtų plaukioti upė-jūra tipo laivai, laivybos rinka taptų atvira Vakarų šalims.

Šio projekto komerciniam patrauklumui padidinti užtvankos turėtų tarnauti energetinėms reikmėms. Tai būtų neaukšti patvankos statiniai su laivybos šliuzu, žuvitakiu ir kompaktiška hidroelektrine. Be minėtų patvankos statinių šis projektas yra techniškai neįgyvendinamas. Kai užtvankų aukščiai sąlyginai maži - 3-5 m, o užliejimai saikingi (vanduo neišsilieja iš upės krantų), vien tik iki Kauno būtų galima generuoti per 0,5 mlrd. kWh elektros energijos per metus. Ir svarbiausia - į šiuos projektus valstybė neivestuotų, tai būtų koncesijos objektai - būtų investuojamas privatus kapitalas.

Susiekimo ministerija planuoja pratęsti Nemuno vandens kelią Nerimi iki Jonavos, tai numatyta Lietuvos transporto sistemos plėtros strategijos veiksmų plane. Tai - puiki proga susieti laivybos ir hidroenergetikos poreikius. ES aplinkos teisė gana palankiai vertina tokius kompleksinius projektus.

Konkurencija atomui, naftai ar dujoms

Tačiau, kad ir kaip keista, HE statyboms ir laivybos plėtrai bei kitokiam upių vandens naudojimui didžiausia kliūtimi tapo ne finansiniai, o teisiniai klausimai. Vienai labai suinteresuotai ir įtakingai grupei pasistengus, buvo priimta Vandens įstatymo (14 str. 3 dalies) pataisa - Nemuno upėje ir visuose upeliuose, kuriuos racionaliausia panaudoti hidroenergetikai, uždrausta statyti užtvankas.

Matyt, siekta, kad nebūtų konkurencijos atomui, naftai ar dujoms. Nes kuo galima paaiškinti tai, kad, pavyzdžiui, Nevėžyje, ramiai tekančiame per Vidurio Lietuvos lygumas, užtvankos neuždraustos. Ten jos esą "nepažeistų" ekologinės pusiausvyros.

O techniniai Lietuvos hidroenergijos ištekliai nemenki - apie 2,7 mlrd. kWh per metus. Racionaliai naudojant upių vandens išteklius ir nepažeidžiant šių upių ekologinės būklės, būtų galima papildomai pagaminti daugiau kaip 1 mlrd. kWh elektros energijos per metus.

Tai būtų rimta konkurencija "tunkantiems" iš naftos ar dujų prekybos.

Gerokai daugiau elektros energijos nei dabar galėtų tiekti ir vėjų jėgainės. Pasak šios energetikos puoselėtojų, iki 2015 metų iš vėjo galėtume pasigaminti trečdalį reikalingos elektros energijos - tiek, kiek tikimės gauti iš naujos atominės elektrinės!

Taigi nebūtina pirkti vėjo pagamintą elektrą iš Švedijos, jei jį galime "pagauti" ir Lietuvoje. Neatsižvelgiant į tai, kam priklauso elektros tinklai, pagaminta "žalioji" elektra turėtų be kliūčių pasiekti vartotojus.

Tačiau dėl dirbtinai sudarytų trukdžių norintiesiems prisijungti prie elektros tinklų ir priešiškos propagandos, skirtos gyventojams, net Klaipėdos rajone pastatytų trijų vėjo jėgainių nebeliko. Tačiau galimybių Lietuvoje pasigaminti elektros energijos turime daug ir visus gamybos šaltinius būtina panaudoti kompleksiškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"