TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Panaudotos kortelės ir kompiuteriai gali tapti išdavikais

2014 01 30 6:00
Žmonės nežino, kokie duomenys yra įrašyti turimoje kortelėje, kokios pasekmės gali būti, jeigu jie pames arba bet kur numes panaudotas korteles. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Informacinės technologijos sparčiai skverbiasi į visas gyvenimo sritis. Jos gerina darbo kokybę, atveria naujas bendravimo galimybes, lengvina buitį. Tačiau kompiuterinė technika genda, jos naudojimo terminai riboti. Nebenaudojama, nurašyta kompiuterinė technika tampa ne tik atgyvena, bet ir informacinį krūvį turinčia atlieka, kuri, jei pateks į blogas rankas, gali kelti grėsmę visuomenės saugumui.

Informacinių technologijų specialistai sako, kad net ištrintą nebenaudojamų kompiuterių standžiųjų diskų turinį nesunku atkurti. Kokią grėsmę kelia, pavyzdžiui, poliklinikoje naudota kompiuterinė technika, jei ji nurašyta patenka į netinkamas rankas? Kaip elgtis su nebegaliojančiomis bankų ar lojalumo, nuolaidų kortelėmis, kuriose lieka informacija apie žmogaus ar įmonės atliktas finansines operacijas?

Apie tai su LŽ kalbasi Elektronikos platintojų asociacijos vadovas Mantas Varaška, kompiuterinę bei programinę įrangą rinkai tiekiančios UAB „Also Lietuva“ direktorius Evaldas Rėkus, aplinkos viceministras Almantas Petkus bei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas.

Informaciją lengva atkurti

- Kuo ypatinga ir svarbi tokia atliekų rūšis kaip panaudoti kompiuteriai?

M.Varaška. - Kiekviena atlieka, turinti informacijos, kurią galima nuskaityti ir įvertinti, yra vadinama informacinį krūvį turinčia medžiaga. Tai gali būti panaudoti popieriniai dokumentai, kuriuos galima perskaityti, taip pat elektromagnetinės laikmenos arba kitokie informacijos įrašymo įrenginiai - standieji diskai, atminties kortelės ir pan. Per pastaruosius 10 metų rašytinė informacija persikėlė į elektroninę erdvę, todėl popierinių dokumentų srautai mažėja, o skaitmeninės informacijos kiekis didėja. Tai pastebima ir privačių, ir valstybinių įstaigų duomenų srautuose. Dalis duomenų laikomi vadinamuosiuose standžiuosiuose diskuose. Tai yra vietinės informacijos talpyklos. Informacinių technologijų saugumo specialistų rekomendacijose sakoma, kad elektroninėse talpyklose esančios informacijos neįmanoma visiškai sunaikinti programinėmis priemonėmis. Tad jeigu įstaigoje kompiuterinė įranga atnaujinama, keičiama, tai senąją reikėtų saugiai naikinti fiziškai. Tačiau legalių atliekų tvarkymo įmonių tokios atliekos beveik nepasiekia.

- Ar tokių atliekų problema yra aktuali viešojo administravimo įstaigose?

A.Petkus. - Ministerija yra atsakinga už atliekų tvarkymo reglamentavimą. Tenka prisipažinti, kad man ši tema nauja -atkreipiamas dėmesys į atliekas, turinčias informacinį krūvį. Kalbant tiek apie popierines, tiek ir apie elektronines atliekas, svarbu, kokia informacija jose saugota - ar ji yra reikšminga, ar galima ją panaudoti, pavyzdžiui, prieš asmenį. Su popierinėmis atliekomis – daug paprasčiau. Jas identifikuoja pats atliekų turėtojas ir jas nesunku sunaikinti prietaisais, kurie susmulkina popierių, todėl dokumentų atkurti nebeįmanoma. Tačiau kai dokumentas yra elektroninėje laikmenoje, net jį ištrynus, išlieka galimybė jį atkurti.

Kada tai yra svarbiau identifikuoti? Ar kai daiktas tampa nereikalingas ir virsta atlieka? Ar tai yra geras momentas užkirsti kelią neteisėtam duomenų panaudojimui? Manau, kad taip. Čia ir yra ta sąsaja su atliekų tvarkymu ir duomenų apsauga. Duomenų apsaugos specialistai turėtų įžvelgti, kas ir kokiu būdu gali sukaupta informacija pasinaudoti, o mes, atliekų tvarkymo specialistai, galime pasakyti, kad tame etape, kai daiktas tampa atlieka, galima naujai reglamentuoti tvarką ir numatyti papildomus žingsnius, kad duomenų nebūtų galima atkurti.

- Ar viešojo administravimo įstaigose egzistuoja vidaus tvarka, kaip turi būti surenkamos ir tvarkomos tokios atliekos?

A.Petkus. - Žvelgiant plačiau, tai yra elektronikos atliekos, ir į šią kategoriją patenka visos atliekos, kurių pagrindą sudaro elektroninės mikroschemos. Tai gali būti paprasčiausias žaislas, į kurį dedamas maitinimo elementas. Atliekų grupei, kuri būtų susijusi su duomenimis, atskiro reglamento kol kas nėra. Atliekų tvarkymo specialistai per šią prizmę jų neskirsto. Todėl ir sakiau, kad čia būtų reikalinga duomenų apsaugos specialistų nuomonė. Ruošdamasis šiai diskusijai pasidomėjau, ar nėra ko nors panašaus Europos Sąjungos (ES) direktyvose. Iš tikrųjų – nėra. Tačiau identifikavę su tokia atliekų rūšimi susijusią grėsmę, manau, tų sąsajų galėtume rasti.

E.Rėkus. - Čia didžiausią nerimą ir kelia tai, kad neteko girdėti apie valstybinėms įstaigoms privalomą tvarką, kaip turėtų būti elgiamasi su nebereikalinga organizacine technika. Tvarkosi tik Krašto apsaugos ar Vidaus reikalų ministerijos sistemos įstaigos - yra tam tikri reglamentai, kaip turi būti organizuojamas utilizavimas. Tai natūralu, nes šiose struktūrose yra daug informacijos, susijusios su valstybės paslaptimis.

Bet mane kaip pilietį labiau jaudina asmens informacijos galbūt lengvas prieinamumas. Turbūt daugelis pastebėjome, kad kibernetinėje erdvėje dažniausiai pasitaikantis sukčiavimo būdas yra bandymas išgauti asmens informaciją. Tiems, kurie užsiima tokia veikla, puiki dovana būtų standusis diskas iš seniūnijos, vaikų darželio ar mokyklos sekretoriato kompiuterio. Todėl labai norėtųsi būti tikram, kad ne tik ministerijų, bet ir arti gyventojų esančiose įstaigose visada tinkamai pasirūpinama informacijos apsauga.

Reikalinga nauja tvarka

- Valstybėje jau egzistuoja tvarka, kaip dirbti su valstybės paslaptimis. Ar galima būtų panaudoti šią patirtį ?

A.Petkus. - Kalbant apie valstybės paslaptis, man atrodo, kad ši sritis yra gana gerai sureguliuota. Valstybės saugumo departamentas tai stropiai prižiūri. Dėl valstybės paslapčių didelių problemų nėra. Tačiau esu įsitikinęs, kad didesnės bėdos yra susijusios su asmens duomenų neteisėtu gavimu ir galimu panaudojimu.

Pavyzdžiui, jeigu poliklinika nusprendė atnaujinti kompiuterinę techniką, ką ji daro su naudota senąja? Ar ji bus išmesta? Ar bus padovanota, parduota? Kas ja vėliau naudosis, ar nekils kam nors mintis atkurti tuose kompiuteriuose buvusius duomenis, kurie gali būti susiję su asmeniniais pacientų duomenimis, ligos istorijomis ir t. t.? Manau, jog tokia situacija - puiki terpė asmenims, turintiems blogų kėslų.

E.Rėkus. - Dabartiniame pasaulyje toks reglamentavimas ne tik reikalingas, bet jis turi būti ir labai griežtas. Skaitmeninės technologijos vis labiau skverbiasi į mūsų kasdienybę ir atsiranda vis daugiau galimybių pasinaudoti informacija negerais tikslais. Sakyčiau, svarbiausia, kad sukūrus tvarką, kaip tinkamai atsikratyti tokių informacinį krūvį turinčių atliekų, ji užtikrintų informacijos saugumą nuo įrangos paėmimo iš valstybinės įstaigos iki jos tinkamo sunaikinimo ir utilizavimo. Negalima pamiršti ir efektyvumo klausimo - tai reiktų daryti patiriant kuo mažesnes sąnaudas.

- Kur deda panaudotą kompiuterinę techniką gydymo įstaigos?

M.Varaška. - Prieš pat šią diskusiją teko bendrauti su vienos valstybinės įstaigos atstovais. Jie pripažino, kad nėra patvirtinę jokios tvarkos, kaip atsikratyti tokių atliekų. Tos įstaigos padaliniai veikia visoje Lietuvoje. Ta įstaiga pati priima sprendimus nurašyti kompiuterinę įrangą. Dažnai nusprendžiama ją parduoti aukcione. Tad ji gali atitekti ir privatiems asmenims, kurie tampa tokios įrangos antriniais vartotojais. Jie, pavyzdžiui, kompiuterio standžiajame diske gali aptikti įvairiausių duomenų apie asmenis ar įstaigas.

Po mūsų pokalbių įstaigos atstovai suvokė, jog kompiuteriams patekus į privačias rankas gali būti atkurti didelės apimties duomenys apie žmonių turtą, mokesčius, šeimos reikalus, sveikatą ir t. t. Jei tai privati įmonė, gali būti atkurti duomenys apie sandorius, personalą, komercines paslaptis, vidaus saugos taisykles, įmonės atstovavimą teismuose. Tai kelia grėsmę tiek fizinių, tiek ir juridinių asmenų duomenų saugumui.

Plastikinės kortelės pavojai

- Ar vartotojus ginančios institucijos žino apie tokią grėsmę ir kaip vertina padėtį iš savo pozicijų?

F.Petrauskas. - Mūsų institucijos veikla yra labai plati, dažnai atstovaujame vartotojų interesams teismuose. Kompiuterinėje sistemoje laikomi visų bylų duomenys. Šiais metais, kurdami naują duomenų bazę, paslaugų teikėjams įvedėme papildomų kriterijų, kad jie sukurtų duomenų apsaugos sistemą. Dėl to kilo ažiotažas - neva kam to reikia? Manoma, jog viskas ir taip yra saugu. Tačiau mes žinome, kad programišiams nėra jokių ribų, kurių jie negalėtų įveikti, norėdami prieiti prie įstaigos duomenų. Jų tikslas gali būti, pavyzdžiui, kokio nors verslo subjekto byla teisme su mumis - kai kam tokia informacija yra labai įdomi.

Norėčiau paliesti dar vieną dalyką. Esame gavę keletą vartotojų skundų bei paklausimų dėl vadinamųjų plastikinių kortelių. Jas per įvairias lojalumo programas savo klientams išduoda įvairūs prekybos ir paslaugų tinklai. Tai vadinamosios nuolaidų kortelės, kuriose kaupiami taškai ir akcijų metu galima pigiau įsigyti prekių ir t. t. Kai jų galiojimo terminas pasibaigia, magnetinėje juostelėje išlieka duomenys apie piniginius srautus. Ar tie duomenys yra apsaugoti? Jeigu tokios kortelės galiojimo laikas baigiasi, sunaikinamas jos kodas, ja pasinaudoti nebeįmanoma. Tačiau programišius, perskaitęs kortelės magnetinėje juostelėje esančius duomenis, gali susidaryti tam tikrą vaizdą apie asmens ar įmonės piniginius srautus.

Su komercinių bankų kortelėmis padėtis kiek geresnė. Jie yra numatę sutartyse su klientais, kad už kortelės saugumą atsakingas jos turėtojas. Keičiant kortelę į naują, senoji paimama ir bankas ją turi sunaikinti. Tačiau prekybos bei paslaugų tinklai dažnai tokios tvarkos neturi. Šiuo metu nėra jokių teisės aktų, kurie įpareigotų verslo subjektus elgtis vienaip ar kitaip. Anketose, kurias klientai pildo gaudami nuolaidų kortelę, nėra nė žodžio pasakyta, kas atsakingas už jos saugumą ir kokia tvarka ji keičiama. Žmogus tokias panaudotas korteles dažniausiai išmeta. Vadinasi, ši problema tikrai yra. Atkreipus į ją dėmesį per žiniasklaidą, manau, atsiras ir daugiau klausimų, susijusių su kortelėmis. Juos turėsime spręsti aukštesniu lygmeniu.

M.Varaška. - Išskyrėme dar vieną atliekų rūšį, kuri turi informacinį krūvį - kortelės paplitusios ne vien tik prekybos ir paslaugų srityse, bet ir viešojo administravimo įstaigose. Tai darbuotojų pažymėjimai, įėjimo kortelės, įvairūs identifikatoriai ir panašūs dalykai. Pritariu tam, ką paminėjo p. F.Petrauskas, šią diskusiją skiriame visuomenės ir valdžios dėmesiui atkreipti į kol kas viešai neaptartą mūsų gyvenimo ir buities sritį.

Pažiūrėkime, ką galime nuveikti su bendra banko ir nuolaidų kortele. Joje yra asmens vardas ir pavardė, kortelės numeris. Sakykime, kortelė nebegaliojanti. Žmogus ją prarado, užblokavo, pasiėmė kitą. Tačiau fiziškai ji nėra sugadinta. Tokia kortelė turi du informacijos kaupiklius: mikroschemą ir magnetinę juostelę. Gali nutikti taip, jog nebegaliojančią kortelę užvaldys kitas asmuo. Parduotuvėje vargu ar kas patikrins jūsų ryšį su šia kortele, naudojant ją nuolaidai gauti. Įmanoma netgi pasinaudoti joje surinktais lojalumo taškais. Jeigu tokia kortele pasinaudos kitas žmogus jums nežinant, joje ir pardavimo vietoje atsiras duomenų apie jūsų įvairius pirkinius, paslaugas. Pavyzdžiui, apie jūsų apsilankymą intymių prekių parduotuvėje, nors realiai joje nebuvote. Kažkam tokie duomenys gali pasirodyti labai vertingi, kaip galbūt asmenį kompromituojanti informacija, tinkama šantažui ar kitokiems neteisėtiems veiksmams.

Savo ruožtu vartotojai su nebereikalingomis elektroninėmis kortelėmis elgiasi gana atsainiai. Vieni žmonės jas renka, kaupia, kolekcionuoja, laiko neapsaugotose vietose, kiti stengiasi išmesti. Žmonės net neįvertina, o kas gi yra ta kortelė. Valdžios žmonėms turėtų rūpėti, jog šiandien mes neturime jokio teisinio reguliavimo, kaip turėtume elgtis su tokiais daiktais, kurie baigia savo naudojimo laiką. Verta svarstyti ir nuspręsti, kokie įpareigojimai tenka elektroninių kortelių vartotojams ir kokie – toms organizacijoms, kurios korteles išduoda, kokia tvarka jos turi būti keičiamos, paimamos, sunaikinamos.

A.Petkus. - Jeigu vertinsime kortelę tik kaip plastiką, tai lyg ir viskas aišku - rūšiuojant ją galima dėti prie plastiko atliekų ir ji bus nugabenta perdirbti. Ji gali patekti ir į bendruosius komunalinių atliekų konteinerius, tačiau rūšiavimo įrenginiuose bus atskirta prie plastiko, o blogiausiu atveju – pateks į sąvartyną. Tokia atlieka reglamentuota. Tačiau kortelė yra daugiau negu paprasta atlieka. Tuo momentu, kaip vartotojas pripažįsta, kad tai jau yra atlieka, turi atsirasti papildomas reglamentavimas bei atliekamos papildomos operacijos.

- Gamintojų ir importuotojų organizacijos įpareigotos nemokamai iš gyventojų surinkti tokias atliekas. Vadinasi, tiek panaudoti kompiuteriai, tiek ir įvairios kortelės galėtų būti surenkamos tų pačių organizacijų?

M.Varaška. - Dėl kortelių, kaip jau minėjau, šiandien neturime tinkamų priemonių tai padaryti. Reikėtų aptarti modelį, kur ir kaip jos turi būti surenkamos, ar vieni gamintojai ir importuotojai gali atsakyti ir už kitų į rinką išleidžiamos produkcijos surinkimą?

Dėl viešojo administravimo įstaigose naudojamos elektronikos, tai gamintojų ir importuotojų organizacijos yra aptarusios naikinimo schemas. Kitaip sakant, gamintojai ir tvarkytojai jau yra sutarę, kaip būtų galima tokias atliekas saugiai paimti, transportuoti ir, vykdant stebėjimą, saugiai sunaikinti. Žinoma, viskas priklausytų nuo teisinio reguliavimo, kaip šį procesą nustatys Vyriausybė. Tai daugiau būdo pasirinkimo ir grandinės nustatymo klausimas, kaip tokios atliekos yra paimamos iš įstaigų, kaip vyksta jų registravimas, kas jas paima, už kokią kainą, ar gal savikainos pakanka, kad jos būtų paimamos nemokamai. Visa tai galėtų įvertinti ministerija kartu su ekspertais bei specialistais.

F.Petrauskas. - Ši problema yra nauja ir apie tai reikia kalbėti. Kol kas tai yra Aplinkos ministerijos prerogatyva, bet reikėtų pasitelkti ir Ūkio ministeriją bei Informacinės visuomenės plėtros komitetą, kartu pajungti mūsų tarnybą ir parengti atitinkamą Vyriausybės nutarimo projektą, nes vienos ministerijos ministro įsakymu šio reikalo neišspręsime. Ūkio subjektai, tokie kaip prekybos tinklai, vaistinės, išduodamos korteles, turėtų pamąstyti, kaip jas, pasibaigus galiojimo terminui, surinkti. Kortelės – kiekvieno ūkio subjekto reikalas, kurį jie per sutartis su klientais sprendžia.

E.Rėkus. - Importuotojų ir gamintojų organizacijos tikrai galėtų būti tinkamo naikinimo ir utilizavimo proceso grandis.

Būtent čia ir slypi galimybės utilizuoti efektyviau ir pigiau. Toks efektyvumas atsirastų dėl koncentracijos ir masto ekonomikos. Taip, gamintojai ir importuotojai privalo rūpintis tokių atliekų tvarkymu, yra sukurtos struktūros. Padidinus atliekų kiekius, tokios struktūros dirbtų efektyviau, dėl to, tikėtina, ir atliekų tvarkymo kainos mažėtų. Taigi gamintojų ir importuotojų organizacija tikrai galėtų pasiūlyti tokią paslaugą.

- Ar galėtų būti kortelėms taikomas užstatas, kad pasibaigus jų galiojimo laikui žmogus pats būtų suinteresuotas jas grąžinti?

M.Varaška. Užstato arba depozito sistema kortelėms gali būti logiškas sprendimas. Tai paskatintų vartotojus tokias atliekas grąžinti. Pramoninis arba sisteminis tokių atliekų naikinimo būdas visuomet bus pranašesnis už asmeninį. Juk neįmanoma visų jų sukarpyti. Deginti jų negalima, nes išsiskiria labai nuodingos medžiagos.

F.Petrauskas. - Kaip tai padaryti - technikos klausimas, kuris galėtų būti apsvarstytas ministerijose, prekybininkų asociacijose. Galbūt po diskusijų greičiau atsirastų konkrečių pasiūlymų, kaip teisiškai reguliuoti tokių atliekų tvarkymą.

M.Varaška. - Su įmonėmis yra paprasčiau, nes ilgalaikis ir trumpalaikis turtas vidaus teisės aktų tvarka yra inventorizuotas. Jeigu turtas tampa nebetinkamas naudoti, jis turi būti grąžinamas asmeniui, kuris jį išdavė. Tai gali būti sandėlininkas, bendrųjų reikalų skyriaus specialistas. Kitaip tariant, tas turtas tvarkingai pradeda savo veikimo ciklą ir tvarkingai baigia. Kas vyksta vėliau, ir yra didžiausias klausimas. Gerai, jei turtas buvo tinkamai nurašytas ir atiduotas kompiuterines atliekas tvarkančiai organizacijai. Tačiau kartais sužinome iš savo atliekų tvarkytojų, kad toks turtas formaliai „popieriuje“ atiduodamas atliekų tvarkytojui, o iš tikrųjų – tretiesiems asmenims. Taip buvo atsitikę su viena pajūrio ligonine.

Seniūnijos, savivaldybės, regioninės ir viešosios įstaigos bei daugelis kitų vienaip ar kitaip su šia problema susiduria. Ir kai problemą pradeda spręsti neturintys jos teisinio reguliavimo sandėlininkai arba bendrųjų reikalų specialistai, nėra garantijos, kad su tokiomis atliekomis bus tinkamai pasielgta. Ar tie specialistai nesusigundys atlygiu iš trečiųjų šalių? Kita vertus, sandėlininkas juk nėra programuotojas - iš kur jam žinoti, kas buvo ar yra įrašyta įstaigoje nebenaudojamų kompiuterių atmintyje?

Reikia daugiau informacijos

F.Petrauskas. - Žmonės net nežino, kokie duomenys yra įrašyti jų turimoje plastikinėje kortelėje. Ir nežino, kokios pasekmės gali būti, jeigu jie pames arba bet kur numes panaudotą kortelę. Dėl šių dalykų vartotojai informacijos neturi. Žmonės dėl to kol kas mažai skundžiasi. Jeigu apie tai spaudoje bus dažniau kalbama, prekybos tinkle pasiėmę kortelę žmogus iš karto paklaus - kur ją dėti, kai pasibaigs galiojimo laikas. Sutartyse, pagal kurias atsiimamos lojalumo kortelės, apie tai, jog panaudota kortelė bus priimta atgal ir sunaikinta, nekalbama.

- Ar reikėtų daugiau šviečiamųjų kampanijų ir vartotojų teises ginančių organizacijų aktvyumo?

A.Petkus. - Vargu ar galėsime ką pakeisti, jei neparengsime atitinkamų teisės aktų. Mėginu mintimis peržvelgti visus atliekų srautus, prie kurių galima būtų priskirti informacinį krūvį turinčias atliekas. Jas galima priskirti ir prie elektronikos, tačiau tokiu atveju lieka neišspręsta duomenų apsaugos problema. Man reikėtų padiskutuoti su ministerijos atliekų tvarkymo specialistais. Pirmos mintys tokios, kad turėtų atsirasti naujas atliekų srautas. Informacinį krūvį turinčias atliekas galbūt galime priskirti prie elektronikos atliekų, tačiau tam reikalingas atskiras reglamentavimas. Taip pat šiuo klausimu reikėtų turėti institucijų, kurios atsakingos už duomenų apsaugą bei vartotojų teises, poziciją. Tada galima būtų suburti darbo grupę ir parengti atitinkamus teisės aktus.

M.Varaška. - Mes, gamintojų ir importuotojų atstovai, būtume aktyvūs ir kartu su valdžios įstaigomis galėtume imtis iniciatyvų, siekdami reglamentuoti tokių atliekų srauto sutvarkymą. O dėl viešojo administravimo įstaigose susidarančių informacinį krūvį turinčių atliekų naikinimo mes irgi reikštume iniciatyvą tame procese dalyvauti. Kompiuteriai bei įvairiausia organizacinė technika, kuri naudojama įstaigose, yra nupirkta iš gamintojų ir importuotojų. Tad mūsų pareiga tokias atliekas tinkamai sutvarkyti. Veikdami asocijuotai mes tą atsakomybę galėtume prisiimti. Siūlyčiau valdžios institucijų atstovams pagalvoti ir apie tai, ar panaudota organizacinė technika iš viešojo administravimo įstaigų galėtų būti parduodama per aukcionus? Ar antrinis tokių įstaigų kompiuterinės technikos pardavimas yra saugus ir tinkamas? Ar tai užtikrina informacinių duomenų saugumą?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"