TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Parduosime Lietuvos žemes, Baltijos jūrą ir bažnyčias?

2013 05 10 7:35
Z.Aleksandravičius: "O jeigu taip visą Lietuvą užklotume viena didele saulės baterijos plokšte ir pardavinėtume kaimynams elektrą tris kartus brangiau?"  Erlendo Bartulio nuotrauka

Pastaruoju metu vis labiau įsibėgėja diskusija, ką dar Lietuvoje  būtų galima parduoti užsieniečiams. Dalis liberalių politikų ir laisvosios rinkos ekspertai siūlo leisti kuo greičiau laisvai parduoti žemę užsieniečiams, kad jie paskatintų konkurenciją ir Lietuvos ūkininkams būtų linksmiau gyventi.

Kaip žemė tapo verslu

Esu ūkininkas ir prie tokių siūlymų jau baigiu priprasti, bet kartais pagalvoju: o kodėl tik žemę? Juk dar yra Lietuvos upės ir ežerai, dar turime gabalėlį Baltijos jūros, pagaliau - Lietuvos dangų. Vadovaujantis menamų ekspertų logika, tai nieko nepakeistų, juk viskas liktų Lietuvoje: užsieniečiai nesusikrautų į priekabas nei pelkių, nei miškų, nei Lietuvos oro. Gal tada parduokime jiems ir bažnyčias? Juk irgi neišsiveš.

Dar mums nuolat primenama, kad stodami į ES pasižadėjome parduoti užsieniečiams žemę, todėl privalome sąžiningai vykdyti savo pažadus, nes esą kapitalas turi laisvai judėti iš vienos ES šalies į kitą, apribojimų negali būti.

Pasiūlyčiau tokiems ekspertams pabandyti nusipirkti nors vieną arą žemės, pavyzdžiui, Austrijoje, juo labiau - Norvegijoje ar Šveicarijoje. Esu tikras, kad jų lauktų didžiulis nusivylimas, nes tuose kraštuose niekas laisvai žeme neprekiauja. Pirmiausia privaloma įrodyti, iš kur gauti pinigai, paskui reikia pasirūpinti vietos savivaldos organų leidimu. Tam turi pritarti vietos gyventojų bendruomenė arba regiono ūkininkų organizacija. Ir tai dar ne viskas - nusipirkus žemės privalu toje teritorijoje gyventi ir tą žemę dirbti.

O kaip yra Lietuvoje? Visi žinome, kad vadinamoji žemės reforma trunka daugiau kaip 20 metų, ir vis nesiseka jos baigti, vis stengiamės paversti žemę preke, pasipelnymo šaltiniu. Nors Lietuvos įstatymai draudžia užsieniečiams įsigyti žemės oficialiai iki 2014-ųjų gegužės 1 dienos, žemėtvarkininkai teigia, jog užsienio šalių piliečiai įvairiais neteisėtais būdais yra supirkę iki 20 proc. Lietuvos žemės ir tik laukia valandos, kada galės savo neteisėtus sandorius paversti teisėtais ir iš to uždirbti stirtas eurų.

Manau, pats sąžiningiausias užsieniečio žemės įsigijimo atvejis - kai jis, pats būdamas ūkininkas, veda lietuvaitę ir kuriasi Lietuvos kaime. Dažniausiai tai būna jauni žmonės. Valio jiems! Tokiu atveju pasiseka visiems - ir Lietuvai, ir lietuvaitei.

Kaip perkama žemė?

Pats greičiausias būdas supirkti Lietuvos žemes - įsigyti jau nebeveikiančią, "mirusią" žemės ūkio bendrovę ir iškart gauti teisę

oficialiai nupirkti 500 ha žemės. Tokių bendrovių gali pirkti tiek, kiek širdis geidžia. Nei kas klausia, iš kur pinigų ėmei, nei ką su ta žeme veiksi. Nereikia nė gyventi tos bendrovės teritorijoje.

Kitas būdas - vekseliai. Užsieniečiai įsigyja vekselių, o paskui jų pagalbininkas iš specialiosios nekilnojamojo turto bendrovės nuperka už juos žemės. Kai baigsis pereinamasis laikotarpis, beliks perrašyti žemę vekselio išrašytojui.

Dar vienas būdas - pasirašyti specialią sutartį. Tam nereikia jokių notarų. Sutartį sudaro žemės norintis pirkti užsienietis ir, suprantama, jos supirkimu besirūpinantis bendrovės vadovas. Pagal tokią sutartį tarpininko vaidmenį atliekantis lietuvis įsipareigoja vėliau, kai bus priimtas įstatymas, perleisti žemę užsieniečiui.

Kitas būdas - įsigyti žemės Lietuvos piliečio vardu. Užsieniečio surastas lietuvis (tiksliau - jį randa tarpininkas) savo vardu nuperka atitinkamą plotą žemės. Kad būtų patikimiau, užsienio šalies pilietis iš tariamo naujojo žemės savininko paima paskolos raštelį, kuriame šis žmogus patvirtina neva esąs skolingas jam žemės vertės sumą. Jei lietuvis sumanytų žemės neperrašyti, iš jo būtų galima pareikalauti sugrąžinti tariamą skolą.

Manau, tokių ir panašių būdų yra gausybė. Ar mūsų valdininkams, įvairioms specialiosioms tarnyboms tai rūpi? Nė kiek. Lietuvos žeme jau atvirai prekiaujama aukcionuose.

Štai visai neseniai viena Lietuvos verslo grupė, valdanti keliasdešimt tūkstančių hektarų ariamos žemės, be didelių sunkumų pardavė 2000 ha žemės Skandinavijos investicijų fondui. Ir ką? Ramu, tylu.

Įžvalgieji daug ką numatė

Dažnai mintimis nuklystu į praeitį, pavartau seną spaudą, paskaitau, kas buvo rašoma prieš 10-15 metų. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos kaime labai sumažėjo drąsių, nebijančių pasakyti savo nuomonę, iškilių asmenybių. Jie buvo tikri žemdirbiai-politikai. Deja, dauguma jau iškeliavę Anapilin. Man visada kaip pavyzdys liks amžinybėn išėjęs profesorius Antanas Stancevičius. Pasirodo, tai, kas dabar vyksta, profesorius numatė prieš 10-12 metų. Įžvalgaus jo būta.

Ką turime šiandien? Ką šneka žemdirbių vedliai, kokios jų mintys? Neseniai teko dalyvauti viename susirinkime. Ir ką ten išgirdau? Vienas Žemaitijos ūkininkų vedlys aiškino, kad Lietuvai reikia kuo daugiau stambių ūkių - po 40, 50 ar 80 tūkst. ha, neva taip būsią geriau visiems. Tuoj suskaičiavau, kad visam Kupiškio rajonui pakaktų dviejų, didesniuose rajonuose - 3 ar 4 šeimininkų. Visai Lietuvai užtektų 120-150.

Ir viskas? O kaip ateis į kaimą jauni ūkininkai, jauni žmonės? Ar jiems teks tik samdinių likimas? Atsakymas paprastas. Jaunieji neturės jokių šansų įsikurti.

Nesimokom iš kvailumo ar iš gudrumo

Dar viena pastaba - vis nepasimokom iš praeities klaidų, kepam naujas. Pastaruoju metu matau, kaip geros kokybės ariamoje žemėje dygsta saulės baterijos. Veiklūs Lietuvos "berniukai" kaipmat apskaičiavo: kam su ta žeme vargti, arti, sėti ir akėti, kasdien dairytis į dangų ir laukti, ką rudenį gausi?.. O čia pastatei saulės zuikučių ir pinigėliai upeliais į skrynias teka, mat valstybė įsipareigojo supirkti tokią energiją tris kartus brangiau. Ir jokio rūpesčio, jokios baimės, kad derlius neužaugs. Tiesiog rojus Marijos žemėje!

O jeigu taip visą Lietuvą užklotume viena didele saulės baterijos plokšte ir pardavinėtume kaimynams elektrą tris kartus brangiau? Maisto produktų parsivežtume iš svetur, juk pasaulis tiek visko prigamina...

Tokio absurdo, klaidų, nesąmonių, susijusių su žemės reforma, - begalė. Dar ir šiandien tebevyksta žemės "kilnojimas" iš vieno šalies regiono į kitą. Taip sugalvotas vadinamasis žemės išvadų žaidimas. O juk visa tai buvo galima atlikti paprastai: turi žemės, tarkime, Skuodo rajone, o nori persikelti į Kupiškį, tad ir daryk taip - parduok Skuode ir pirk Kupiškyje. Jokių žemės išvadų nereikėtų. Aišku, tada nieko neliktų "berniukams", kurie prikūrė įvairių firmų, mikliai superkančių žemės išvadas, jomis prekiaujančių ir gąsdinančių ūkininkus, kad bet kada gali atimti iš jų valstybinę žemę.

Šiandien mes, Lietuvos ūkininkai, su pavydu žiūrime į Vengrijos žemdirbius. Jų parlamentarai išdrįso paprieštarauti Briuseliui ir neleido bet kam ir bet kaip laisvai prekiauti Vengrijos žeme.

Kiek kalbų buvo apie vienodas ūkininkavimo sąlygas, išmokas ir t. t. visiems ES žemdirbiams. Tvirtai žadėta, kad visos ES naujokės nuo 2014 metų gaus beveik tokias pat išmokas kaip ES senbuvės. O kaip yra dabar? Tas pažadas nukeliamas net iki 2020-ųjų. Ir viltys gauti didesnes išmokas vis mažėja.

Rašydamas šį straipsnį paskambinau Kaišiadorių rajono ūkininkui Pranciškui Šliužui, kuris labai aktyviai organizuoja referendumą dėl žemės pardavimo. Jis papasakojo, kad toliau ruošiasi referendumui. "Tai vienintelis likęs teisinis būdas iš esmės pataisyti tragiškai blogėjančią mūsų krašto būklę. Dabar renkame žmones, kurie darys sunkiausią darbą, - rinks tuos užkeiktus 300 tūkst. parašų. Idealiu atveju visoje Lietuvoje mums tokių drąsių ir pareigingų savanorių tektų suburti apie 3 tūkstančius. Deja, dar tiek nėra ir baugu, kad jų visai nebus. Baimė, abejingumas, gobšumas taip apsėdęs žmones, kad jie nemato net rytdienos, ką jau kalbėti apie kitus metus, kai prasidės žemės pardavimo užsieniečiams sandorių įteisinimas. Susiduriu su keliomis bėdomis: miestiečiai sako neturintys žemės, o ūkininkai mano, jog jie žemės neparduos. Savininkai teigia, kad tai -jų nuosavybė, tad reikia kuo brangiau bet kam parduoti. Kiti moja ranka ir dejuoja: viskas jau parduota. Neva neturintiems žemės žmonėms sakau, kad jau tada niekada jos ir neturės, ūkininkams primenu, kad niekas jų neklaus, ar nori parduoti, kai mokesčiai kils. Kitus savininkus bandau paakinti, jog Lietuvos istorijoje niekada nebuvo tokio išdavikiško veiksmo, o paskutiniams primenu, kad kova baigiasi tuomet, kai pasibaigi pats... Tik bendra mintis ir kryptingas veiksmas gelbės kraštą šiuo istorijos tarpsniu", - taip kalbėjo Pranciškus.

"Pagaliau ir kaimo žmonės turi suvokti, jog išpardavę savo žemes samdiniais liks ne tik jie, bet ir Lietuva. Todėl kviečiu kaimo žmones stambinti jau turimus ūkius arba kurti naujus, bet neskubėti pardavinėti žemės", - taip sakė profesorius, Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas A.Stancevičius 2005 metais.

Šis priesakas nepaseno ir šiandien - neskubėkime parduoti verteivoms savo brangiausio turto - Lietuvos žemės, kad anūkai ir proanūkiai mūsų neprakeiktų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"